Princesė, nuskandinusi „Titaniką“

Yra ne vienas žmogus, kurio požiūris į archeologus yra neigiamas, juos vadina "kapų kasėjais". Kapų išniekinimas visais laikais ir visose tautose buvo laikomas vienu iš sunkiausių nusikaltimų. Tie, kurie sudrumsčia mirusiųjų ramybę, gali susilaukti didžiulių nemalonumų. Tuo įsitikino Stiveno Somersteto pastatyto filmo "Mumija" herojai. Jie atidarė seną kapą ir išlaisvino blogio jėgas, kurios buvo įkalintos pagrindinio Egipto žynio Imchotepo, kuris už baisų nusikaltimą buvo prakeiktas ir palaidotas gyvas, kūne. "Bet tai tik filmas!" - pasakys ne vienas. Tačiau ir gyvenime "Baltieji" ir "Juodieji" archeologai atkakliai kasinėję senuosius pilkapius, atidaro kapus, nekreipdami dėmesio į perspėjimus apie galimas pasekmes, ir taip už savo akiplėšiškumą neretai sumoka labai brangiai. (paranormal.lt)

Lemtingi burtai

Apie tris trūkstančius metų mirusios Egipto princesės Amen Ra kūnas ilsėjosi papuoštame mediniame karste kapavietėje netoli Nilo, Luksore. 1890 metais kažkokie žmonės, kuriuos pagrįstai galima vadinti „juodaisiais archeologais“, atkasė palaikus. Savo radinį kapų vagys pasiūlė įsigyti turtingų anglų ketveriukei, kuriuos bloga lemtis atvedė tuo metu į kasinėjimų vietą. Anglams taip patiko gražus sarkofagas, kad nusprendė jį įsigyti. Jie traukė burtus, kuris iš jų įsigys šią brangenybę. Laimėjęs burtus anglas sumokėjo kelis tūkstančius svarų ir išsiuntė sarkofagą į viešbutį. Jis pats kažkodėl patraukė į dykumą ir dingo smėlynuose - niekas niekada jo daugiau nebematė. Antrajam sandorio dalyviui kitą dieną patarnautojas egiptietis netyčia peršovė ranką, kurią teko amputuoti. Trečiasis iš šios ketveriukės, sugrįžęs į Angliją, sužinojo, kad bankrutavo, praradęs visas savo santaupas fondų biržoje. Ketvirtasis sunkiai susirgo, neteko darbo ir baigė tuo, kad buvo priverstas gatvėje pardavinėti degtukus.

Nėra žinoma, kas nutiko asmenims, atkasusiems karstą. Taip pat istorijoje neliko duomenų apie tai, kaip sarkofagas su princesės Amen Ra palaikais pateko į Angliją. Čia artefaktas pakeitė keletą savininkų, dauguma kurių mirė labai keistomis aplinkybėmis. Štai ką dienoraštyje rašė vienas savininkas: „Kai žiūrėjau į mumijos akis, tiksliau, į tą vietą, kurioje jos kažkada buvo, man kažkuriuo momentu pasirodydavo, kad užbalzamuotas kūnas rodo gyvybės ženklus - jos žvilgsnyje buvo tiek neapykantos, kad man gyslose kraujas stingo...“. Galiausiai šis aštrių pojūčių mėgėjas nusprendė parduoti sarkofagą vienam verslininkui iš Londono, kuris norėjo papildyti savo egiptietiškų eksponatų kolekciją. Pardavėjo kūnas netrukus buvo aptiktas tamsiame skersgatvyje su į krūtinę susmeigtu peiliu.

O pirkėjo gyvenime prasidėjo juodas periodas: trys jo giminaičiai žuvo per nelaimingą atsitikimą, jo paties namas sudegė iki pamatų, nors pats sarkofagas visiškai nenukentėjo. Verslininkas suprato, kad šie įvykiai kažkaip yra susiję su mumija, kuri, greičiausiai, yra prakeikta, todėl paskubėjo ją padovanoti Britų muziejui.

Betvarkė Britų muziejuje

Vežant sarkofagą į muziejų, netikėtai į gatvę žengė kažkoks išsiblaškęs vyras, kuris pateko po vežimu ir patyrė sunkius sužalojimus. Po to vienas muziejaus darbuotojas, padėjęs įnešti sarkofagą į muziejų, paslydo ant laiptų ir susilaužė koją. Po kelių dienų kitas darbuotojas, irgi padėjęs nešti sarkofagą, staiga mirė, nors niekada nesiskundė sveikata.

Sarkofagas buvo patalpintas muziejaus Egipto salėje. Nerami princesės dvasia parodė savo bjaurų charakterį. Naktiniai sargai ne kartą girdėjo, kaip karste kažkas aimanuoja, rauda ir beldžia karsto dangtį. Šie garsai priversdavo jaustis labai nejaukiai, vedė iš proto. Rytais muziejaus darbuotojai, įėję į Egipto salę, aptikdavo betvarkę - daugelis eksponatų būdavo pastumti iš savo vietos ar išmėtyti po visą salę. Kai vienas sargas mirė naktinio budėjimo metu, jo porininkas paskubėjo išeiti iš darbo. Viena valytoja, šluostydama dulkes nuo sarkofago, leido sau pajuokauti ir skuduru perbraukti per nupieštą ant jo veidą. Netrukus jos sūnus susirgo tymais ir mirė.

Muziejaus vadovybė nusprendė daugiau neerzinti likimo ir perkėlė mumiją į sandėlį. Tačiau po to vienas krovikas rimtai susirgo, o prižiūrėtojas, atsakingas už sarkofago transportavimą, buvo rastas negyvas prie savo darbo stalo.

Sostinėje ėmė sklisti gandai apie piktąją dvasią, apsigyvenusią Britų muziejuje. Vienas landus reporteris nusprendė užsidirbti pinigų ir padaryti siaubą keliančio sarkofago nuotrauką. Išryškinus nuotrauką joje matėsi siaubą keliantis veidas. Sukrėstas reporteris tą patį vakarą nusišovė savo namuose.

Blogis lieka blogiu

Po kiek laiko muziejus vis tik atsikratė nesėkmes nešančio eksponato ir pardavė sarkofagą privačiam kolekcionieriui. Pirkėjui iš karto prasidėjo nelaimės. Galiausiai, jis mumiją perkėlė į palėpę.

Šiame name kartą apsilankė okultistė Jelena Blavatskaja. Vos tik įėjus į namą, ją ištiko labai stiprus priepuolis. Atsigavusi moteris ėmė vaikščioti po namą, ieškodama nepaprastai stipraus blogio šaltinio, kol galiausiai pasiekė palėpę, kurioje ir aptiko sarkofagą. Seimininkas jos paklausė:

- Ar galite išvyti šią blogąją dvasią?

- Blogosios dvasios neišvejamos, - atsakė Blavatskaja. - Blogis išlieka blogiu visiems laikams. Nieko negalima padaryti. Siūlau jums kuo greičiau atsikratyti šio daikto!

Tačiau įgyvendinti pasiūlymą pasirodė ne taip jau paprasta. Garsas apie blogį nešantį sarkofagą pasklido po visą pasaulį, niekas jo nenorėjo pirkti.

Galiausiai atsirado drąsuolis, panoręs įsigyti sarkofagą su mumija. Tai buvo lordas Kentervilis, anglų aristokratas, aistringas kolekcionierius. Jis buvo labai prietaringu žmogumi ir žinojo, kad sarkofagui uždėtas grėsmingas prakeiksmas, kuris pražudys kiekvieną, kuris išdrįs sudrumsti princesės ramybę. Tačiau pagunda įsigyti legendinį artefaktą buvo stipresnė už baimę. Lordas tikėjosi, kad jo prakeiksmas nepalies, jeigu jis sarkofago neatidarys.

Trys jūrų katastrofos

Ir tikrai, kurį laiką lordas Kentervilis laikė savo brangenybę be jokių nemalonių įvykių. Po kiek laiko nusprendė nugabenti sarkofagą į parodą, rengiamą Niujorke. Jis rezervavo sau vietą geriausiame to meto laive, o sarkofagui buvo skirta vieta krovinių skyriuje. Viskas būtų buvę gerai, tačiau šis laivas vadinosi „Titaniku“. Kaip žinoma, naktį į 1912 metų balandžio 15 dieną laivas nuskendo, susidūręs su ledkalniu (tokia oficiali versija), pražudydamas daugiau kaip 1,5 tūkstančio žmonių. O kaip mumija? Gali būti, kad ji nenuskendo. Atsirado liudininkų, kurie matė, kaip lordas Kentervilis ją pasiėmė su savimi į gelbėjimo valtį, nors kiti keleiviai dėl to protestavo. Kiti tvirtino, kad matė sarkofagą plaukiojantį vandenyno paviršiuje tarp kitų daiktų iš „Titaniko“.

Kad ir kaip buvo iš tikrųjų, tačiau 1914 metais princesė Amen Ra vėl pasirodė pasauliui. Naujuoju sarkofago savininku tapo kanadietis turtuolis iš Monrealio. Netrukus jis nusivylė savo pavojingu pirkiniu ir nusprendė išsiųsti mumiją atgal į Angliją laivu „Airijos karalienė“. Tačiau iš uosto išplaukęs laivas susidūrė su norvegų laivu. Šioje katastrofoje žuvo 1029 asmenys. Pats kanadietis išliko gyvas. Tačiau po to jis pamatė viziją, kad princesės dvasia nenurims, kol karstas nebus sugrąžintas į jam skirtą vietą Luksore. Norėdamas apsaugoti pasaulį nuo prakeiksmo, nusinešusio tiek daug žmonių gyvybes, kanadietis nusprendė sugrąžinti mumiją į Egiptą. Laivas, gabenęs pavojingąjį krovinį, išplaukė iš Niujorko 1915 metų gegužės 1 d. Po šešių dienų laivas buvo atakuotas vokiečių povandeninio laivo. Paleista iš jo torpeda nusinešė 1200 žmonių gyvybes. Kanadietis vėl išliko gyvas, tačiau visą likusį gyvenimą kentėjo nuo protinio sutrikimo, negalėdamas išgyventi to, kad dėl jo kaltės žuvo tiek daug žmonių.

Nežiūrint į visas gydytojų ir mokslininkų pastangas sužinoti iš savininko, kas nutiko mumijai, nepavyko. Sarkofagas, greičiausiai, liko nuskendusio laivo triume ir dabar guli jūros dugne kažkur netoli Airijos. Reikia tik tikėtis, kad koks nors lobių ieškotojas kokią dieną sarkofago neiškeis į paviršių. Juk princesės Amen Ra prakeiksmas veikia, kol mumija nesugrįš į Luksorą.