Vandenyno ir laiko platybėse

1838 m. amerikietis rašytojas Edgaras Po (Edgar Poe) parašė apsakymą „Apie Arturo Gordono Pimo nuotykius“. Jame pasakojama, kaip sudužus laivui ketvertas išsigelbėjusiųjų atsidūrė atviroje jūroje. Bado įstumti į neviltį, trys iš jų nužudė ir suvalgė ketvirtąjį. Knygoje jo pavardė - Ričardas Parkeris.

Praėjo beveik pusė amžiaus. 1884 m. nuskendo laivas „Mignonette“. Keturi išsigelbėję žmonės, kaip ir E.Po herojai, atsidūrė vienoje valtelėje. Po ilgų klaidžiojimų jūros platybėmis, pamišę iš bado ir troškulio, trys nužudė ir suvalgė ketvirtąjį. Auka vadinosi Ričardas Parkeris.

1898 metais buvęs jūrų kapitonas Morganas Robertsonas parašė romaną „Tuštybė“, kuriame aprašė didžiulio laivo katastrofą. Šio rašytojo fantazijose gimusio laivo vandentalpa buvo 70 tūkstančių tonų, ilgis - 245 m, juo galėjo plaukti 3 tūkstančiai keleivių. Tai buvo tikri plaukiojantys ir neskęstantys rūmai. Laivo variklis suko tris sraigtus. Vieną balandžio naktį savo pirmojo reiso metu laivas rūke atsitrenkė į ledkalnį ir nuskendo. Keleiviai ir komanda žuvo, nes „neskęstančiame“ laive nebuvo pakankamai gelbėjimo valčių. Laivas vadinosi „Titanu“.

Praėjo keturiolika metų, ir štai 1912 metų balandžio 14 d. naktį netoli Amerikos krantų į ledkalnį atsitrenkė ir nuskendo keleivinis laineris „Titanikas“. Tai buvo didžiulis laivas, kurio ilgis siekė 250 m, su trimis sraigtais, jis buvo laikomas neskęstančiu. Kaip ir romane, šiame laive buvo per mažai gelbėjimo valčių.

Romano autorius nepaprastai tiksliai, likus 14 metų iki realių įvykių, apibūdino busimojo laivo privalumus ir trūkumus, praktiškai atspėdamas laivo pavadinimą („Titanas“), tragedijos vietą (Šiaurės Atlantas), laiką (šalta balandžio naktis) ir priežastį (susidūrimas su ledkalniu).

Vienintelis nesutapimas tarp pramanyto siužeto ir realybės buvo keleivių skaičius. „Titaniku“ plaukė ne trys, o du tūkstančiai.

Anglas verslininkas Midltonas užsisakė bilietą į „Titaniką“, kai iki išplaukimo į reisą buvo likę 17 dienų. Tą pačią naktį jis susapnavo baisų sapną. Didžiulis laivas stovi jūroje kiliu aukštyn. Midltonas atsibudo, išpiltas šalto prakaito, ir niūriai pasakė: „Tai katastrofa!“ Kitą naktį sapnas vėl pasikartojo, tik šį kartą detalės buvo dar siaubingesnės - vyras matė save, besikepurnėjantį šaltame vandenyje, o šalia plaukiojo negyvi vandenyje sušalę žmonės su gelbėjimo liemenėmis. Midltonas apie susapnuotą košmarą papasakojo draugams, žmonai, tačiau vis vien leidosi į kelionę, nors artimieji ir draugai iki pat paskutinės minutės visaip bandė jį atkalbėti. Sapnuose matytas regėjimas išsipildė, vyrui pavyko išgyventi, kai jį paėmė į tragedijos vietą sugrįžusi gelbėjimo valtis.

Gali būti, kad Robertsono romanas vėliau išgelbėjo daugelio žmonių gyvybes. Tai įvyko tą pačią šaltą balandžio 14 dienos naktį, tik jau 1935 metais. Tą naktį anglų garlaivis „Titanianas“ plaukė Šiaurės Atlantu į Kanadą. Budintis jūreivis Viljamas Rivzas ką tik perskaitė romaną „Tuštybė“ ir, savo gimimo dieną stovėdamas už šturvalo, mintyse palygino dvi tragedijas - literatūrinę ir realią. Staiga vyras net nutirpo, apimtas siaubo: pirmą kartą jaunas jūreivis suvokė, kad gimė 1912 metų balandžio 14 d., t. y. „Titaniko“ žūties dieną. O jo valdomas laivas kaip tik plaukė tomis platumomis, kur ir žuvo laineris...