Neįminta „Marine Sulphur Queen“ mįslė

Bet kurioje knygelėje apie Bermudų trikampį rasime informacijos apie šio Atlanto rajono klastingumą ir paslaptingumą. Šiems teiginiams patvirtinti daug kur užsimenama apie paslaptingą rūdovežio „Marine Sulphur Queen“ dingimą kartu su visu ekipažu. kai kuriuose pasakojimuose šis laivas įvardijamas kaip NSO auka. Tačiau gal verta pabandyti surasti laivo žūties paaiškinimą be tokių egzotiškų hipotezių?

Dingimas

Rūdovežis „Marine Sulphur Queen“, kurio 39 žmonių ekipažui vadovavo kapitonas Džeimsas Finingas, iš Bomonto (Teksaso valstija) išplaukė 1963 m. vasario 2 dieną, šeštadienį, po pietų. Laivu buvo gabenamas krovinys - daugiau kaip 15 tūkstančių išlydytos skystos sieros, kurios temperatūra 135°C, supiltos į didžiulį rezervuarą. Krovinys turėjo būti nugabentas į Norfolką (Virdžinijos valstija) vasario 7 dieną po pietų. (paranormal.lt)

Praėjus 35 valandoms po išplaukimo iš laivo buvo perduotos koordinatės. Jis plaukė tiksliai pagal grafiką ir buvo Meksikos įlankoje už 270 mylių nuo Ki Vesto sąsiaurio. Ryšio seanso metu vienas jūreivis iš laivo išsiuntė telegramą apie kažkokių akcijų pirkimą. Tačiau bandymas perduoti jam atsakymą apie sėkmingą sandorio įvykdymą buvo nesėkmingas - ryšio su rūdovežiu „Marine Sulphur Queen“ užmegzti nebepavyko. Kai laivas numatytu laiku neatplaukė į Norfolką, valdžia susirūpino ir pabandė susisiekti su laivu radijo bangomis, tačiau iš laivo nebuvo jokio atsakymo.

Apie laivo dingimą buvo informuota pakrantės gelbėjimo tarnyba. Iš karto, karštais pėdsakais, į paieškas buvo išsiųsti septyni lėktuvai, tačiau nurodytame rajone nebuvo nieko aptikta - nei dreifuojančio laivo, nei jo nuolaužų, nei mazuto dėmių...

Kitą dieną jūrų pakrantės sargybos ir karinių oro pajėgų lėktuvai vėl pakilo į orą - šį kartą paieškos plotas buvo žymiai padidintas. Tačiau ir tai nepadėjo. Per savaitę buvo atlikti 83 skrydžiai ir apžiūrėta 500 tūkstančių kvadratinių kilometrų akvatorija. Tame pačiame rajone patruliavo ir kranto apsaugos laivai. Buvo apklausti 43 laivų kapitonai, plaukę tuo pačiu kursu, kaip ir „Marine Sulphur Queen“, tačiau ir tai nieko nepaaiškino.

Gana didelio laivo dingimas netoli pakrantės, ir dar gana ribotame rajone, be jokių signalų apie nelaimę, negalėjo nekelti susirūpinimo. Tirti šį paslaptingą įvykį ėmėsi JAV KJL specialusis operatyvinis komitetas, kuris organizavo plataus masto paieškų ir gelbėjimo operaciją.

Didžiulį plotą tarp Floridos įlankos, Bahamų salų ir Kanaveralo kyšulio tyrė laivai ir povandeniniai laivai, o iš oro -lėktuvai ir malūnsparniai. Patyrę specialistai prognozavo: paieškos operacijos metu bus aptiktas dreifuojantis laivas arba gelbėjimo valtis ar plaustas. Deja, tačiau šios prognozės nepasiteisino -nieko nebuvo aptikta.

Paieškos

Buvo prisiminta apie pranešimą, gautą iš garlaivio „Texaco California“, kuriame iš laivo buvo informuojama, kad jam „teko grumtis su 6-11 balų vėju, labai aukštomis bangomis, besiritančiomis per denį ir nešusiomis laivą į šiaurę“. Iš meteorologinių suvestinių paaiškėjo, kad šį rajoną, vadinamą „pragaro prieangiu“ ar „be žinios dingusiųjų kapinėmis“, užklupo stiprus štormas, sukėlęs iki 16,5 pėdų aukščio bangas ir vėją, kuris kartais siekdavo net 46 mazgus. Tai tikrai vertė nerimauti.

Tuo metu iš patrulinio lėktuvo buvo pranešta, kad už 200 mylių nuo Džeksonvilio (Floridos valstija) bangose buvo pastebėtos kažkokios nuolaužos, kurias sudarė „skiedros, keli balti daiktai ir didelis geltonos medžiagos kiekis“. Nors „Marine Sulphur Queen“ denis buvo nudažytas balta spalva, pilotai nesiryžo tvirtinti, kad nuolaužos priklauso tankeriui. J numanomos laivo žūties vietą pakrančių apsaugos kateriu „Sweet Gum“ atvykę pirmieji specialistai atidžiai ištyrė nuolaužas ir informavo, kad jos, greičiausiai, yra kito laivo žūties liudininkės.

Vis tik kai kurie daiktai, priklausę dingusiam rūdovežiui, buvo aptikti. Vasario 20 dieną KJL tralininkas už 14 mylių į rytus nuo Ki Vesto jūroje aptiko gelbėjimo liemenę, kurioje buvo galima įskaityti laivo pavadinimą - „Marine Sulphur Queen“. J tą patį rajoną nusiųstas kitas patrulinis laivas aptiko dar vieną gelbėjimo liemenę, marškinėlius ir irklo nuolaužas - neabejotinus įrodymus, kad laivas žuvo. Nors vilties surasti ką nors gyvą buvo labai mažai, tačiau nedelsiant rajone tarp Floridos ir Teksaso buvo organizuota nauja gelbėjimo operacija.

Į paieškas buvo įtraukta visa kranto apsaugos aviacija. Lėktuvai skrido iki 280 mylių į Atlanto vandenyną. Buvo kreiptasi į visus tame rajone esančius laivus su prašymu pranešti apie visas aptiktas nuolaužas. Tai davė rezultatų.

Į krantą buvo atgabentos astuonios gelbėjimo juostos, penki gelbėjimo ratai (prie vieno buvo pririšti marškiniai), jūreiviškas kombinezonas, keletas lentų gabalų, ant kurių buvo užrašytas laivo pavadinimas, irklo dalis, kanistras su mašinine alyva ir kanistras su benzinu, kūgio formos plūduras ir sirena, skirta paduoti signalą, esant rūkui. Gelbėjimo liemenėse buvo daug skylių - tai rodė, kad jas dėvėjusius žmones užpuolė plėšriosios žuvys. Ekspertai, ištyrę iš jūros ištrauktus daiktus, padarė išvadą, jog, galimas dalykas, dviem ekipažo nariams pavyko išsigelbėti iš laivo, tačiau vėliau jie nuskendo arba tapo ryklių aukomis.

Balandžio 29 dieną prie Madrės lagūnos (Meksikos įlankos šiaurės vakarų pakrantė) buvo priplukdytas butelys su rašteliu. Jame buvo rašoma, kad rūdovežyje „Marine Sulphur Queen“ įvyko sprogimas, nusinešęs dviejų jūreivių gyvybes. Buvo nupiešta kažkas panašaus į žemėlapį su pažymėta laivo buvimo vieta. Tačiau okeanografai, remdamiesi meteorologiniais duomenimis, informacija apie vietines sroves, kategoriškai neigė, kad butelys, išmestas Floridos įlankoje, galėjo būti atneštas į Madrės lagūnos rajoną. Visa ši istorija panėšėjo į mistifikaciją. Tačiau žodis „sprogimas“ kėlė mintį, kad šis atsitikimas galėjo pražudyti laivą.

Tyrimas

Kovo 5 dieną paieškos buvo nutrauktos. „Marine Transport Corporation“ valdybos pirmininkas ir prezidentas Vaitas išsiuntė oficialią užuojautą „Marine Sulphur Queen“ kapitono žmonai, pridurdamas, kad bendrovė dar tikisi aptikti ir laivą, ir jo ekipažą.

Kovo 24 dieną savo darbą pradėjo incidento tyrimo komisija. Buvo užprašyti dokumentai apie laivo konstrukciją ir jo „tarnybinis sąrašas“. Pasirodė, kad „Marine Sulphur Queen“ buvo jau gana seniai eksploatuojamas. Iš pradžių jis tarnavo kaip tankeris, o 1961 metais jis buvo rekonstruotas, jame įrengtos cisternos ir ventiliacijos sistema. Po to laivas buvo naudojamas išlydytos sieros gabenimui. Komisija išklausė daugybės liudininkų - tiek dalyvavusiųjų laivo rekonstrukcijoje, tiek su juo plaukiojusių - parodymus. Buvo apklausti ir mokslininkai chemikai, kurie papasakojo apie išlydytos sieros savybes ir elgseną.

Gauta informacija jokio aiškumo nesuteikė, užtat pagimdė daugybę prielaidų. Akivaizdu buvo tai, kad nelaimės signalas nebuvo išsiųstas, o tai galėjo reikšti, kad laivas nuskendo labai greitai.

Viena iš pirmųjų versijų buvo laivo užgrobimas. Buvo manoma, kad stiprus vėjas galėjo nunešti laivą į Kubos teritorinius vandenis, kur jį sulaikė pakrančių sargyba. Tačiau nebuvo jokios oficialios informacijos apie incidentą, nesigirdėjo jokių gandų, tad šią versiją teko atmesti.

Laivą pražudyti galėjo sprogimas. Priežasčių, galinčių jį sukelti, buvo vardijama ne viena: diversija, susidūrimas su likusia nuo karo laikų mina, iš rezervuaro išsiveržusios išlydytos sieros išskiriamos dujos. Kalbant apie pirmas dvi priežastis, jų tikimybė buvo praktiška nulinė. Visai kitas dalykas - siera. Siūbavimo metu ši medžiaga susiplaka ir išskiria daugiau dujų. Be to, rezervuarai buvo užpildyti, todėl išsiliejusi ir sukietėjusi siera galėjo užkimšti ventiliacijos sistemas, kurios, esant tokioms sąlygoms, negalėjo spėti išvalyti rezervuarų.

Liudininkai informavo, kad anksčiau dėl dujų nuotėkio tokio tipo ir paskirties laivuose yra kilę nedideli gaisrai. Tačiau jie buvo nepavojingi - ugnis kaip atsirasdavo, taip greitai ir užgesdavo. O ir specialistai atsakingai pareiškė, kad išlydyta siera buvo laikoma tokiomis sąlygomis, kad negalėjo kelti jokio pavojaus.

Tiesa, vienas pareigūnas pareiškė, jog tuo atveju, jei išlydyta siera sukontaktuos su jūros vandeniu, susidarys daug garų, ir jeigu tai įvyks mažoje patalpoje, sprogimas gali būti labai stiprus. Tačiau mokslininkai chemikai paneigė ir šią prielaidą. Be to, ant laivo nuolaužų nebuvo aptikta jokių sprogimo ar gaisro pėdsakų.

Gal audros metu rūdovežį „Marine Sulphur Queen“ apvertė didžiulė banga? Pagrindo tokiai prielaidai atsirasti buvo. Tam, kad laivo rekonstrukcijos metu patalpinti rezervuarus sieros gabenimui, teko pašalinti visas skersines vandeniui nelaidžias pertvaras ir palikti tik išilginę, o tai, ekspertų nuomone, sumažino laivo stabilumą. Štai ką jie sakė: „Pagrindinio krovinio svorio buvimas ant išilginės ašinės linijos galėjo sukelti didesnę laivo siūbavimo amplitudę, nei tai būdinga tokio aukščio laivams... Jeigu laivo siūbavimas su sutampa su bangomis, gali susidaryti rezonansas, laivo pasvirimas akimirksniu taps kritiniu“. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi...

Tačiau ir dėl šios prielaidos kilo didelės abejonės, kurios, tiesa, buvo susijusios su kita priežastimi. Jūreiviai tvirtino, kad toks didelis laivas negali nuskęsti taip greitai, kad radistas nespėtų į eterį išsiųsti nelaimės signalo. Netgi tuo atveju, jeigu laivas lūžtų į dvi dalis, būtų laiko perduoti pranešimą, juo labiau, kad laive buvo du aukšto dažnio radijo siųstuvai su avariniais akumuliatoriais, taip pat radijo telefonas.

Mistika

Va čia ir prasidėjo „beprotiškos idėjos“, kurios, visų pirma, susijusios su daugybės hipotezių autorių manymu apie „paslaptingą ir mįslingą“ Bermudų trikampį.

Pirmą kartą terminą „Bermudų trikampis“ panaudojo Vincentas Gedis, 1964 metais parašęs sensacingą straipsnį apie neįprastas rajono vakarinėje Atlanto dalyje, prisišliejančio prie JAV pietrytinės pakrantės, savybes. 1970-ais metais Čarlzas Berlicas parašė knygas „Bermudų trikampis“ ir „Be pėdsakų“, tapusias tikrais bestseleriais. Šiose knygose buvo pateikta daug intriguojančių faktų, kurie labai sudomino skaitytojus. Tiesa, reikia paminėti, kad autorius leido sau gana laisvai interpretuoti faktus, taip pat naudojosi abejotinais ir nepatikrintais duomenimis.

Štai kaip šią paslaptingą sritį, kurioje vyksta daug tragedijų, apibūdino Čarlzas Berlicas: „Ją galima apibrėžti linija, einančia nuo Bermudų salų link Floridos pietinio taško, po to į rytus pro Bahamų salas ir Puerto Riko salą iki taško, esančio maždaug 40° vakarų ilgumos, o po to vėl link Bermudų salų... Šiame rajone be pėdsakų dingo daugybė laivų ir lėktuvų. Dauguma šių atvejų užfiksuoti po 1945-ųjų metų. Jame taip pat nutrūko tūkstančių žmonių gyvenimas. Tačiau paieškų metu nepavyko aptikti nė vieno lavono ir nė vienos nuolaužos“.

Reikia iš karto atmesti nerimtas hipotezes apie ateivius, kurie kažkodėl pasirinko Bermudų trikampį pačia tinkamiausia vieta jūreiviams ir lakūnams grobti. Taip pat palikime ramybėje ir vandenyje gyvenančias pabaisas, ryjančias jūreivius ir į vandenyno gelmę nutempiančias netgi didelius laivus. Nekalbėsime ir apie paslaptingą kristalą - legendinės Atlantidos energetinį centrą. Geriau pakalbėkime apie realias jūreivystės sąlygas viename iš labiausiai apkrautų rajonų.

Specialistų manymu, Bermudų trikampis yra viena iš pavojingiausių vietų Žemėje, kur oras pasikeičia nepaprastai greitai: giedras dangus staiga pajuoduoja, atlekia uraganas, jūroje prasideda labai stiprios liūtys. Daugybė sunkiai prognozuojamų (ypač lapkričio-balandžio mėnesiais) štormų, kai staiga baltos dienos viduryje ramus pietvakarių brizas netikėtai pasikeičia į uraganinio stiprumo šiaurės ar šiaurės vakarų krypties vėją, kilusios bangos ir rūkas daro plaukiojimą šiame rajone labai pavojingu.

Ypač daug nemalonumų jūrininkams atneša taip vadinama „pietų migla“: netgi visiškai geru oru ir esant giedram dangui horizontą aptraukia migla, labai apsunkinanti matomumą. Laivybos knygose ypač pabrėžta, kad plaukti rūke reikia labai atsargiai, nes šiame rajone srovė labai greita, todėl gali būti neteisingai apskaičiuojamas kursas. Tačiau tai dar ne viskas.

Reikia įvertinti ir žmogiškąjį faktorių. Esant sunkioms gamtinėms sąlygoms gali pasimesti ir patyręs kapitonas, o ir jūreiviai, susidarius kritinei situacijai, ne visuomet tiksliai vykdo komandas. Tad laivavedyba šiame rajone visuomet reikalavo ypatingo dėmesio ir atsargumo.

Atsiminus tai, kad rūdovežys „Marine Sulphur Queen“, plaukdamas per Bermudų sąsiaurį, pateko į labai stiprią audrą, jo dingimą galima paaiškinti ypač nepalankiai susiklosčiusiomis meteorologinėmis sąlygomis.

Dar viena versija

Kalbant apie konkrečią rūdovežio žūties priežastį negalima nepaminėti dar vienos gana argumentuotos versijos. Antrojo pasaulinio karo metais ir iš karto po jo buvo pastatyta šimtai „T-2“ tipo tankerių, kurie puikiai atliko savo darbą. Tiesa, buvo pripažįstama, kad laivuose gali būti defektų, būdingų serijinei karo laikų gamybai ir kurie tapo kelių avarijų priežastimi.

1943 m. sausio mėnesį šalia vienos prieplaukos Portlendo uoste (JAV), esant nedideliam bangavimui, suvirintas (kaip ir „Marine Sulphur Queen“) tankeris „Schenectady“, kurio vandentalpa buvo 16 tūkstančių tonų, daugybės liudininkų akivaizdoje perlūžo į dvi dalis ir nuskendo. Kadangi tuo metu vyko karas, buvo manoma, kad dėl laivo žūties kalti vokiečių diversantai. Tačiau praėjus dar pusantro mėnesio, esant visiškam štiliui prie įplaukimo į Niujorko įlanką perlūžo dar vienas tankeris. O po to prasidėjo... Laivai ėmė lūžti vienas po kito ir dingti vandenyno gelmėje.

Jeigu tiksliau, tai sulūžo 10 laivų, tačiau visais atvejais viena dalis išlikdavo vandens paviršiuje. Vienu atveju išlikusį laivagalį pavyko privirinti prie kito laivo priekinės dalies, o toks „sudurtinis“ laivas visiškai sėkmingai toliau buvo eksploatuojamas.

Po detalaus avarijų priežasčių tyrimo laboratorijose laivų katastrofų priežastį pavyko nustatyti. Pasirodo, dėl visko kalti įtrūkimai, atsirandantys tose vietose, kur metalo apkrova buvo ypač didelė. O amerikiečiai tankerius gamino su kvadratiniais denio liukais - jų kampuose ir susidarydavo didelės apkrovos. Kai kada pavojų kėlė ir suvirinimo siūlės.

Eksploatuojant suvirintus tankerius niekas nekreipė dėmesio į atsirandančius įtrūkimus, nestebėjo, ar jie plečiasi, o jie nuolat didėjo, grasindami „perpjauti“ laivą. Negalima atmesti prielaidos, kad eilinės audros metu įtrūkimai rūdovežyje „Marine Sulphur Queen“ pasidarė tokie dideli, kad korpusas lūžo.

Be to, tais metais dar nelabai buvo žinoma apie taip vadinamas bangas-žudikes. Rajonas, kuriame dingo „Marine Sulphur Queen“, ne be pagrindo vadinamas „laivų kapinėmis“. Jam būdinga tai, kad štormo metu kyla ypač aukštos bangos, kurios turi labai stačias keteras ir gilius įdubimus prie pagrindo. Tokia banga tikrai gali perlaužti didelį laivą, ypač jeigu jo korpusas yra pažeistas.

Be to, ekspertai pažymėjo, kad reikia įvertinti ir laivo amžių. Iki rekonstrukcijos „Marine Sulphur Queen“ plaukiojo 17 metų, o po to - dar 19 metų, iki savo dingimo. Nemažas laikas tokio tipo laivams.

Finalas

Kuo baigėsi istorija su rūdovežiu „Marine Sulphur Queen“? 1963 m. gegužės 27 d. kontradmirolo Džeimso Kreiko vadovaujama komisija paskelbė, kad baigė savo darbą. Ataskaitos baigiamojoje dalyje buvo rašoma: „Atsižvelgiant į tą faktą, kad laivo katastrofoje neišgyveno nė vienas žmogus ir nebuvo aptikta paties laivo nuolaužų, nustatyti tikrąją laivo „Marine Sulphur Queen“ žūties priežastį neįmanoma“. Kontradmirolas šį tyrimą pavadino vienu iš ilgiausiai trukusių per pastaruosius metus, tačiau neleidusio padaryti jokios konkrečios išvados. „Marine Sulphur Queen“ su tokia išvada ir buvo nurašytas.

Tiesa, laivo žūties aplinkybių tyrimas turėjo ir teigiamų pasekmių. Buvo uždrausta „T-2“ tipo tankerius rekonstruoti skystos sieros gabenimui. O tiems laivams, kurie dar buvo eksploatuojami, rekomenduota šalia laivagalyje esančios gelbėjimo valties laikyti atsarginį portatyvinį radijo siųstuvą. Labai greitas tankerio nuskendimas pagreitino automatinių signalinių sistemų ir radijo švyturių, avarijos atveju nurodančių laivo buvimo vietą, diegimą.

Netrukus po rūdovežio „Marine Sulphur Queen“ žūties jūreivių našlės federaliniam teismui pateikė ieškinį dėl 2,5 milijono dolerių kompensacijos už vyrų žūtį. Teisminis nagrinėjimas truko daugiau kaip dešimt metų. Galiausiai ieškinys buvo patenkintas, laivo savininkas buvo priverstas sumokėti po 115 tūkstančių dolerių kiekvieno žuvusio jūreivio šeimai. 1972 metais Aukščiausiasis teismas patvirtino, kad laivas buvo avarinės būsenos, ir patenkino daugiau kaip 7 milijonų dolerių ieškinį. Skirtumas tarp pradinės ieškinio sumos ir priteistos susijęs su dolerio devalvacija.

Taigi, tiksli laivo „Marine Sulphur Queen“ žūties priežastis nebuvo nurodyta. Dėl to iki šių dienų skelbiamos įvairiausios hipotezės, kurių autoriai remiasi anomaliais reiškiniais. Tačiau visos tokios hipotezės tik dar labiau viską supainioja.