Tragiško likimo garlaivio „Drummond Castle“ istorija

Daug metų po šio laivo katastrofos, kiekvieną kartą, kai buvo minimas „Drummond Castle“, daugelis Pietų Afrikoje kartojo vieną ir tą pačią melagingą versiją. „Žinoma, juk visi karininkai šoko!“ - buvo teigiama. Tai akivaizdi netiesa, nors tą paskutinę naktį šokiai tikrai vyko, taip pat vyko koncertas, kuriame dalyvavo kapitonas Pirsas (paranormal.lt).

Kapitonas Pirsas visą savo gyvenimą dirbo garsios bendrovės „Castle Line“ laivuose. Iš pradžių jis buvo junga burlaiviuose, po to vadovavo burlaivio „Pembroke Castle“ burlaiviui, vėliau buvo karininkas šios bendrovės garlaiviuose ir kabotažinio garlaivio „Curland“ kapitonas, vėliau tapo keleivinio lainerio „Dunbar Castle“ (pastatyto 1883 metais) kapitonu ir, pagaliau, ėmė vadovauti dideliam pašto garlaiviui „Drummond Castle“, kuris prieš dvejus metus buvo pervestas į pagalbinę tarnybą.

Keleiviai „Drummond Castle“ vadino brangiu ir lėtu laivu, nes jis nepasižymėjo greičiu. Tačiau keleiviams patiko prabangiai įrengtos laivo kajutės, be to, atrodė, kad garlaivis atlaikys bet kokį štormą. Laivas, kurio vandentalpa buvo beveik 4000 tonų, plaukiojo beveik 15 metų ir gabeno keleivius 1, 2 ir 3 klasės kajutėse. Pirmos klasės kajutėse buvo įrengtos marmurinės vonios, salone buvo pastatytas fortepijonas. Likus nedaug laiko iki paskutinio reiso laive buvo atlikta elektros instaliacija.

1896 m. gegužės 28 d., esant puikiam orui, „Drummond Castle“ išplaukė iš prieplaukos Stalo įlankoje. Keleivių laukė trijų savaičių trukmės kelionė. Maršrute buvo numatytas tik vienas tarpinis sustojimas Las Palme. Ten į „Drummond Castle“ įlipo dar septyni keleiviai. Iš viso laivu plaukė 141 keleivis ir 104 įgulos nariai.

Birželio 12 dieną laivas iš Las Palmo išplaukė į Londoną. Antradienį, birželio 16 dieną, garlaivis kirto Biskajos įlanką ir pasuko link Prancūzijos pakrantės į Jušano kyšulio rajoną, kuris buvo žinomas kaip laivų kapinynas. Jušanas yra sala. Tarp jos ir žemyno yra siauras sąsiauris, kuriuo naudojasi kabotažiniai laivai. Tarp Jušano ir nedidelės salos, esančios į pietus, driekiasi Fronvero sekluma, o netoliese šios seklumos yra Pjerverto rifas. Vietiniai gyventojai Jušaną vadina „siaubo sala“.

Tą tragišką naktį lijo lietus, jūra buvo uždengta tiršto rūko skraiste. Keleiviai linksminosi didžiojoje svetainėje: po šokių buvo surengtas koncertas. Publikai buvo rodomi „gyvieji paveiksliukai“, kurie labai patiko ano meto žiūrovams.

Trisdešimtmetis anglas Čarlzas Markvardas, pirmosios klasės keleivis, užsirašė, kad kapitonas pasirodė prieš pat koncerto pabaigą, pabuvo penkias minutes. Jis išklausė padėkos kalbą, pasakė nedidelę kalbą ir sugrįžo į kapitono tiltelį.

Visi trys išsigelbėję laivo keleiviai tvirtino, kad koncertas baigėsi apie 23:30. Kai kurie keleiviai išėjo į viršutinį denį, tačiau buvo drėgna ir nejauku, todėl netrukus jie išsivaikščiojo po savo kajutes. Jušano švyturį, kurio šviesa turėjo netrukus pasirodyti, dengė tirštas rūkas.

23 valandą Markvardas buvo rūkomajame, kur kalbėjo su karinio jūrų laivyno mičmanu Motjė, vienu iš dešimties jūreivių, keliavusių kaip keleiviai. Motjė pasakė, jei jūroje yra rūkas, jis niekuomet nesigula miegoti.

Kai pasigirdo ausį rėžiantis džeržgesys ir denis pasviro, abu vyrai išbėgo į viršų. Buvo labai tamsu. Telegrafas tiltelyje garsiai viauktelėjo, laivo varikliai sustojo. Lainerio priekis paniro po vandeniu.

Tuo metu, kai jūreiviai nuo valčių traukė uždangalus, Markvardas nuskubėjo į savo kajutę pasiimti gelbėjimo liemenės. Jis taip pat pasičiupo paltą, galvodamas, kad jis tikrai pravers šaltą naktį valtyje. Jos tik vyras vėl išėjo į viršutinį denį, „Drummond Castle“ pasviro į priekį tokiu kampu, kad denyje nebuvo įmanoma stovėti.

„Vieninteliu žmogumi, kurį pastebėjau denyje, buvo keleivis Haindsas, - vėliau prisiminė Markvardas. - Jis paprašė manęs gelbėjimo diržo, o aš atsakiau, kad mano kajutėje ras atsarginį. Aš patraukiau link tento stovo ir prisitraukiau prie valties nuleidimo įrenginio. Orą užpildė baisus staugimas, kai mašinų skyriuje buvo atidaryti katilų vožtuvai garui išleisti. Laivo apšvietimas užgeso. Po akimirkos atsidūriau jūroje“.

Markvardas išgirdo riksmus, tačiau dauguma žmonių buvo įkalinti laivo apatinėje dalyje, o išeinančio garo švilpimas užgožė skęstančiųjų riksmus. Pro skęstančio laivo iliuminatorius besiveržiantis oras taip pat kėlė kurtinantį triukšmą.

„Drummond Castle“ po susidūrimo su Pjerverto rifu vandens paviršiuje išsilaikė ne ilgiau kaip keturias minutes. Jūreiviai nespėjo nuleisti į vandenį šešių valčių.

Jūreivis Goldboldas laivo susidūrimo su rifu momentu apžiūrinėjo tentus. Kai iš tiltelio buvo duota komanda „Nuleisti valtis“, jūreivis puolė prie vienos valties. Į ją bandė įlipti keturi keleiviai, nors valtis dar nebuvo paruošta. Tuo metu garlaivis nuslydo nuo rifo į gelmę. „Kilo toks riksmas, kokio, tikiuosi, daugiau niekada neteks išgirsti, - vėliau pasakojo Goldboldas. - Tai buvo į vieną visumą susilieję pasmerktųjų balsai. Tie, kurių neįtraukė vandens sūkurys, iš visų jėgų kovojo už savo gyvybę. Iš bangų buvo girdėti pagalbos šauksmai“.

Goldboldą nuo valčių denio nuplovė vanduo. „Aš grimzdau vis giliau ir giliau, - tęsė jūreivis. - Buvau tarp tiltelio ir kamino ir bijojau, kad mane gali įtraukti į kaminą. Tai buvo pats siaubingiausias mano gyvenimo momentas. Pats nežinau, kokiu būdu man pavyko išnerti į vandens paviršių ir įkvėpti oro“.

Jūra buvo rami. Goldboldas įsitvėrė į liuko dangtį. Apie pusę valandos virš jūros buvo girdimi pagalbos šauksmai. Tą naktį daugelį pražudė šaltas vanduo. Paviršiuje buvo daug nuolaužų, kurios galėjo išlaikyti nukentėjusiuosius, tačiau žmonės žuvo nuo šalčio.

Vėliau prie Goldboldo prisijungė vairininkas Vudas. Auštant kylantis vanduo juos priplukdė prie kranto, tačiau srovė vėl nunešė atgal į jūrą. Vyrai jūroje išbuvo devynias valandas, kol vietiniai žvejai juos įkėlė į savo valtį. Patyrusių laivo katastrofą, vos gyvų nuo šalčio vyrų kūnus žvejai įtrynė, davė jiems šiltų apsiaustų. 11 valandą ryte Goldboldas ir Vudas buvo parplukdyti į krantą ir perduoti medikams.

Markvardas buvo pirmasis, kuris į Londoną išsiuntė pranešimą apie katastrofą. Patekęs į praplaukiantį laivą jis išgėrė karštos arbatos su brendžiu ir miegojo dvi valandas. „Drummond Castle“ nuskendo prie Jušano, - jis pranešė „Castle Line“ bendrovei. - Gali būti, kad išsigelbėjau tik aš vienas“. Vyras nežinojo, jog pavyko išsigelbėti dar dviem jūreiviams.

Pakrantės kaimelių vyrai buvo išplaukę į jūrą, kai prie kranto priplakė pirmuosius negyvėlius, todėl sunki dalia pernešti kūnus į gelbėjimo stotį teko moterims. Vėliau karalienė Viktorija išleido medalį, kuriuo buvo įamžintas „Drummond Castle“ atminimas, ir juo apdovanojo apie 250 Jušano salos gyventojų už bandymą išgelbėti žmones ir tinkamą žuvusiųjų palaidojimą.

Prie žvejų prisijungė prancūzų buksyrinis laivas „La Laborier“ ir įsitraukė į išsigelbėjusių katastrofos metu žmonių paiešką. Tačiau tokių žmonių nebuvo.

1896 m. birželio 20 d., šeštadienį, žuvusiųjų laidotuvėse dalyvavo apie 2 tūkstančiai Jušano gyventojų. Jie nespėjo visiems sukalti karstus, todėl didžioji dalis iš 73 į krantą išmestų negyvėlių buvo palaidota bendrame kape. Markvardas, Goldboldas ir Vudas visam gyvenimui įsiminė ilgą varpų gaudimą, pasigirdusį po to, kai ilga procesija priartėjo prie kapinių.

Po dviejų dienų Makvardas atvyko į Londoną, kur jam teko patirti dar vieną sunkų išbandymą. Jis matė, kad „Castle Line“ bendrovės biurai užpildyti skausmo palaužtų motinų ir žmonų. Jos rankose laikė savo artimųjų nuotraukas ir maldavo, kad joms būtų praneštos paskutinės naujienos. Kai kurie jaudinosi, neturėdami tam svarios priežasties. „Daug jaunų anglų tuo metu buvo Pietų Afrikoje, o jų giminaičiai namuose išsigando, kad jie dabar jau guli jūros dugne prie Jušano, - rašo Markvaidas. - Bet koks vardų ir pavardžių panašumas jų širdyse sukeldavo nerimą“. Jis keletą dienų praleido laivininkystės bendrovės biure ir atsakinėjo į giminaičių klausimus.

Keiptaune apie katastrofą sužinojo birželio 18 dienos ryte. Buvo išspausdintas specialus laikraščio „Cape Argus“ tiražas, kuriame pateiktas pilnas „Drummond Castle“ keleivių sąrašas. Ponia Barnet iš Johanesburgo su dukra neseniai buvo išgyvenusios siaubingą geležinkelio katastrofą, tačiau išsigelbėti laivo katastrofoje joms nepavyko.

Salyje buvo paskelbtas gedulas. Seras Gordonas Sprigas, Kapo kolonijos ministras pirmininkas pasakė kalbą parlamente ir pasiūlė perkelti posėdį.

„Castle Line“ savininkui semi Donaldui Keriui garlaivio „Drummond Casde“ katastrofa buvo žiaurus smūgis. Per ketvirtį amžiaus, kurį egzistavo bendrovė, jos laivuose nebuvo žuvęs nė vienas žmogus. Tyrimo komisija atšaukė visus kaltinimus bendrovei, nes buvo nustatyta, kad ji tinkamai rūpinosi savo laivais. Dėl garlaivio „Drummond Castle“ žūties buvo apkaltintas kapitonas Pirsas, kuris, komisijos nuomone, tirštame rūke plaukė per dideliu greičiu, be to, nedavė įsakymo matuoti gylį, kad būtų galima kontroliuoti kursą. Jei šie veiksmai būtų buvę atliekami, kapitonas būtų sužinojęs, kad stipri srovė spaudžia garlaivį prie kranto.

Laivu „Drummond Castle“, kuris nuskendo nelabai dideliame gylyje, buvo gabenamas auksas. 1929 metais italų naras Frančeskis iš gelbėjimo laivo „Artiglio“ pasiekė lainerį. Jis pranešė apie 10 metrų dydžio skylę korpuse priekinėje laivo dalyje ir iškėlė į paviršių plieninės apdailos gabalus. Dabar šios laivo liekanos saugomo Lloydo bendrovės Jūrų muziejuje Londone. Tačiau auksas su nuskendusiais žmonėmis vis dar guli dugne netoliese uolėtos Jušano salos.