Beprotybės mašina

1999-ųjų metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais Škotijoje Loch Iverio kalnų ežero rajone vyko keisti įvykiai. Iš pradžių dingo du anglų turistai - Robertas Praisas ir Džeimsas Morlis. Jie pernakvojo turistiniame viešbutyje "Hog", o iš ryto patraukė link medžiotojų namelio, esančio toliau ant Loch Iverio ežero kranto. Vyrai sutartu laiku negrįžo. Konsteblis Džonas Makleodas iš Marč Kryko gyvenvietės leidosi jų ieškoti.

Tie, kurie negrįžo

Štai ką apie tai rašė Anglijoje leidžiama laikraštis „The Daily Mirror" (pateikiami tik svarbiausi dalykai). Konsteblis aptiko pėdsakus, rodančius, kad medžiotojų namelyje lankėsi du žmonės, o netoliese nuo kranto vandenyje pastebėjo apvirtusią valtį. Tapo aišku, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Buvo organizuota žuvusiųjų kūnų paieška, tačiau jų rasti nepavyko. Loch Iverio ežero gylis daugelyje vietų netoli kranto viršija pusę kilometro. Buvo gana šalta, turistai apsirengę šiltais rūbais. Be to, jie turėjo šautuvus, kurių galėjo nespėti nusiimti, kai valtis netikėtai apsivertė, kuprines su reikmenimis, kuriose buvo kulkos, šratai. Ežere dažnai susidaro sūkuriai, teka povandeninės srovės... Dingusiųjų labai atkakliai ir nebuvo ieškoma, nes nebuvo prasmės.

Tačiau po dviejų savaičių tenai dingo dar du žmonės - kompanijos „Phoenix ray" programuotojas Bartonas Kuperis, užkietėjęs medžiotojas ir alpinistas, Škotijos kalnų mylėtojas, ir jo draugas bei palydovas Piteris Vudas. Jie turėjo palydovinį telefoną. Kai vyrai ilgesnį laiką nepaskambino ir neatsakė į skambučius, ilgai nebebuvo laukiama. Vienintelis apygardoje konsteblis Džonas Makleodas išvakarėse buvo iškviestas į Glazgą, ieškoti dingusių vyrų leidosi šeši stiprūs, gerai pažįstantys kalnus vyrai iš Marč Kryko. Paieškos grupė taip pat turėjo ryšio priemones, kurių pagalba galėjo susikalbėti tarpusavyje bei susisiekti su Marč Kryku, o tai reiškia - ir su likusiu pasauliu. Tačiau ryšys su grupe greitai nutrūko. Atgal negrįžo niekas, išskyrus Čarlzą Holbį.

„Nerimo ir baimės programa"

Kaip papasakojo psichologas Džonas Makalisteris, dirbęs policijos valdyboje, Čarlzas Holbis viešbučio „Hog“ tarpduryje pasirodė vidurnaktį, praėjus daugiau nei parai nuo paieškos pradžios (tai patvirtino viešbučio šeimininkas). Jo akys neramiai dairėsi į šalis, plaukai buvo tapę visiškai pražilę. Jis neatsakinėjo į jokius klausimus, veide vis pasirodydavo gyvuliškos baimės išraiška. Holbis tai atsisėsdavo, tai pašokdavo, išsigandęs rodydavo į langus ir uždarytas duris, tai įsisprausdavo į kampą, rankomis užsidengęs galvą. Čarlzas Holbis buvo išgabentas į Glazgą ir patalpintas Sen Polo psichiatrijos klinikoje. Ten su juo ir kalbėjo Makalisteris... Tiksliau, bandė kalbėti. Psichologas mano, kad Holbis ne šiaip išprotėjo, jo sąmonė buvo visiškai ištrinta.

- Tai atrodė, tarsi kažkas pavogė Holbio smegenis ir vietoje jų įdiegė nerimo ir baimės programą, - pasakojo Makalisteris.

Policininkai iššukavo Marč Kryko apylinkes. Buvo detaliai apžiūrėtas kiekvienas kvadratinis metras. Nieko... Iš pradžių du, o po to penki vyrai (jeigu neskaičiuoti dar dviejų turistų, kurie dingo porą savaičių) dingo be jokių pėdsakų. Tiesa, kalnuose gali paklysti ir žūti visas būrys, tačiau policininkai tikrai būtų jį aptikę. Paieška buvo tokia kruopšti, kad jie neišvengiamai būtų aptikę kiekvieną dingusįjį - gyvą ar mirusį.

Keisti radiniai ežere

Negalima tvirtinti, kad policijai absoliučiai nieko nepavyko aptikti. Paieškos pradžioje medžiotojų namelyje buvo aptikti šeši šautuvai, tvarkingai suguldyti ant grindų. Pagal šautuvų numerius buvo nustatyta, kad jie priklausė vyrams iš Marč Kryko. Tai reiškia, kad dviejų turistų išvykusi ieškoti šešių
žmonių grupė pasiekė medžiotojų namelį, jame paliko savo šautuvus ir patraukė toliau... Ar jie turėjo susitikti su kažkuo, nuo ko negalėjo apsiginti?

Krante tarp akmenų buvo aptiktas iš užrašų knygutės išplėštas lapelis. Jame netvirta ranka buvo parašyti keli beprasmiški žodžiai, kažkas panašaus į „Čia, giliai apačioje, apie tave pasirūpins". Niekas iš apklaustųjų dingusiųjų giminių ar pažįstamų neturėjo nė mažiausio supratimo, ką šis užrašas galėtų reikšti. Apie ką tai? Apie ketinimą nusižudyti ežere? Braižo taip pat niekas neatpažino. Žemiau buvo nupiešta tiesi rodyklė. Galima spėti, kad ant akmens paliktas raštelis greičiausiai, iš pradžių prispaustas kitu akmeniu) buvo kaip nuoroda. Tačiau stiprus vėjas padarė savo darbą, dabar nebebuvo įmanoma nustatyti, kur rodė rodyklė.

Trečias radinys buvo iš viso keistas. Buvo aptiktas žibintuvėlis plastmasiniame korpuse su aiškiomis, giliomis dantų žymėmis. Tai buvo žmogaus dantų žymės, nes nė vienas gyvūnas, aptikęs tokį neėdamą daiktą, nebandys jo kramtyti. Žmogus, sukandžiojęs žibintuvėlį, galėjo būti tokioje pat būsenoje, kaip ir Čarlzas Holbis... Kaip ten bebūtų, visi trys radiniai buvo visiškai nepaaiškinami.

Siaubas „Hog“ viešbutyje

Makalisteris su policininkų būriu dar kartą iškeliavo į žmonių dingimo vietą, tačiau daugiau nieko naujo neaptiko. Grįžę į „Hog" viešbutį, jie aptiko kažką siaubingo. Prieš įėjimą į viešbutį ant šono gulėjo žmogus. Medicinos žinios nebuvo būtinos nustatyti, kad šis žmogus yra miręs. Šalia gulėjo karabinas. Tai buvo viešbučio šeimininkas Džordžas Heiras. Makalisteris paskambino į policijos valdybą, o policininkai įėjo į viešbutį. Ten buvo kambarys su nedažytais stalais, už vieno stalo kampe sėdėjo Heiro sūnūs. Jie abu taip pat buvo mirę. Jų veiduose buvo sustingęs neapsakomas siaubas, vieno jų ranka gulėjo ant stalo taip, tarsi paskutiniu momentu prieš mirtį jis bandė parodyti į duris. Nesupranta buvo tai, kaip jų kūnai nenukrito nuo suoliukų. Jie nugaromis prisispaudė prie sienos, tarsi traukdamiesi nuo to, kas prie jų artėjo...

Nepaprastos hipotezės

Policijos tyrimo metu nustatyta, jog šie žmonės nusižudė iš medžioklinių karabinų „Sigrid A-12“ ir lygiavamzdžio šautuvo „Sauer Sterling" Kokia buvo viso to priežastis? Buvo išsakomos įvairiausios prielaidos. Pirmoji - visa tai susiję su kažkokiu gamtiniu reiškiniu. Tai gali būti kažkas panašaus į „jūros balsą", infragarsą, nuo kurio žmonės netenka proto... Arba keliama visai fantastiška hipotezė, kad kažkur kalnuose paslėpta „beprotybės mašina", su kuria atliekami bandymai. Tačiau patologai savižudžių kraujyje nustatė nedidelį kiekį medžiagos, panašios į narkotinį preparatą. Konsultacijų buvo kreiptasi į Londoną, Magnuso policijos instituto laboratoriją, kuriai tuo metu vadovavo profesorius Gordonas Oldridžas.

Mirties angelas lengvais sparnais

- Atliekant įvairias LSD tyrimo programas, - papasakojo Oldridžas, - buvo naudojami ir kiti narkotiniai preparatai, pavyzdžiui, sintetinis narkotikas trimetilfentalino pagrindu, vadinamas „angelu lengvais sparnais". Tai, kas mums buvo pateikta tyrimui, yra anksčiau nežinoma „angelo" modifikacija. Labai didelė tikimybė, kad preparatas buvo paskleistas rajone, kuriame dingo ir žuvo žmonės. Mano ir bendradarbių nuomone, netgi labai mažos šio preparato dozės aptemdo protą, sukelia baimės jausmą ir nenumaldomą norą nusižudyti. Štai jums ir skenduoliai, ir nusižudę viešbutyje. Ar gali kas nors išgyventi tokiose sąlygose? Taip, jeigu turėsime mintyse Čarlzą Holbį. Jo kraujyje taip pat aptikome preparato pėdsakus. Tačiau Holbis skiriasi nuo kitų žmonių. Žmogaus galvos smegenyse yra sritis, vadinama hipokampu. Fiziologai negali tvirtai pasakyti kokios yra jo funkcijos. Yra žinoma tik tai, kad hipokampas dalyvauja emocinėse reakcijose, įvertinant procesų tikimybę. Panašu, kad Holbio hipokampas pernelyg gerai išsivystęs. Nežinau, kas buvo paleidimo mechanizmas, tačiau ląstelės jo hipokampo pakraščiuose ėmė audringai dalintis. Tai buvo panašu į piktybinio auglio susidarymą, tačiau tai, atrodo, ir apsaugojo Holbį nuo mirtino „angelo" poveikio. Gali būti, kad buvo užblokuotos svarbiausios analitinės smegenų zonos. Nežinau, ar galima sakyti, kad Holbiui „pasisekė"... Beje, ore toks preparatas labai greitai suyra, todėl jis buvo paskleidžiamas, tikriausiai, ne vieną kartą. Pasisekė tiems, kurie atėjo vėliau...

Hanachano rankraštis

Tolimesnis tyrimas nieko naujo neparodė. Nebuvo aptikti nei žmonių kūnai ežere, nei numanomo preparato paskleidimo kaltininkai, jeigu toks veiksmas iš tikrųjų buvo atliekamas. Tačiau juk „angelas" kažkaip pateko į žmonių kraują! Kas tai padarė, kokiu būdu ir kokiu tikslu? Atrodė, kad šios paslapties taip ir nepavyks niekada įminti, juo labiau, kad 2008 m. spalio 5 d. mirė Gordonas Oldridžas, galėjęs daug padėti tyrime. Tačiau istorija įgavo netikėtą tęsinį.

2011 m. sausio 9 d. į Glazgo policijos valdybą atėjo vyriškis, prisistatęs Patriku Hanachanu, ir pareiškė, jog turi žinių apie Loch Iverio košmarą. Žodinius parodymus duoti atsisakė, tačiau paliko rankraštį, kuriame, atseit, yra svarbūs duomenys. Jame Patrikas rašė, kad iš tiesų buvo tiriamas poveikis žmonėms (kas ir kokiu tikslu tai darė - nenurodoma), tačiau trimetilfentalinas su tuo nesusijęs, jis buvo paskleidžiamas saugiomis mikrodozėmis ir naudojamas kaip priedanga. Iš tikrųjų buvo kalbama apie psichinę kontrolę (atsimenate hipotezę apie „beprotybės mašiną"?). Savo rankraštyje Hanachanas netgi nurodė adresą žmogaus, kuris apie tai gali žymiai daugiau papasakoti. Iš karto buvo nusiųsti policininkai nurodytu adresu. Tačiau paaiškėjo, kad tenai gyvenęs žmogus išvakarėse nusižudė labai keistomis aplinkybėmis. Visi bandymai surasti Patriką Hanachaną ir išsiaiškinti jo informacijos šaltinį buvo nesėkmingi. Tad Loch Iverio bylą dar per anksti atiduoti į archyvą.