Didysis reportažas ir tyrimas. Rozvelo paslaptys

Amerikos vyriausybė KOP vadovybės rankomis meistriškai nuslėpė informaciją apie ateivių kosminio laivo avariją breizelo rančoje netoli Rozvelo aviacijos bazės. Taip padaryti buvo galima, tik iš anksto žinant, su kuo turima reikalų. Gali būti, kad Rozvelo įvykis buvo ne pirmasis – kitaip traktuoti įvykius neleidžia kai kurie faktai.

Iki didžiausio teroristinio išpuolio, įvykdyto 2001-ųjų m. rugsėjo 11 d. Jungtinėse Amerikos Valstybėse buvo lygiai 70 federalinių tarnybų (agentūrų), kurios turėjo teisę sulaikyti „pačios laisviausios demokratijos” šalies piliečius ir juos apklausti. Šiandien tokių tarnybų jau 71 – prisidėjo Vidaus saugumo ministerija. Bendras Amerikos „tvarkos sergėtojų” skaičius viršija 2,5 milijono žmonių. Tai gerai ar blogai? Aptariamo klausimo – JAV vyriausybės paslapties apie Naujosios Meksikos dykumoje aptiktus ateivių kosminius laivus išsaugojimui – tai gerai. Amerikiečių specialiosios tarnybos dažniausiai gina ne valstybinius, o korporacijų interesus, todėl be jokio gailesčio kovoja ne tiek su organizuotu nusikalstamumu, kiek tarpusavyje. Dėl to tiesa, nepaisant valdžios norų, dažnai išplaukia į paviršių.

Gynybos ministerijos žvalgybos valdyba prieš FTB

Amerikiečių mokslininkas Briusas Makabis jokiais būdais negali būti priskirtas prisiekusiems skraidančių lėkščių gerbėjams. Fizikos ir matematikos mokslų daktaras, optikos specialistas, jis daug metų dirbo Pentagone ir įprato viską tyrinėti su lupa ir mikrometru. Tai visiškai nepanašu į standartinį ufologo įvaizdį. Tačiau būtent Makabis, atlikdamas metodiškus ir atkaklius tyrimus, sugebėjo į dienos šviesą ištraukti dokumentus, nepaneigiamai įrodančius, kad JAV vyriausybė dar 1947-ais metais tiksliai žinojo apie nežemiškojo proto egzistavimą.

Dokumentuose, kuriuos išslaptino FTB ir Gynybos ministerijos žvalgybos valdyba, galima sužinoti apie sandorį, kurį žvalgybos valdyba 1947-ais metais pasiūlė tuometiniam FTB vadovui Edgarui Huveriui – dirbti kartu „skraidančių diskų” tema! Kadangi FTB turi galią apklausinėti piliečius JAV teritorijoje, būtų visai logiška, kad FTB užsiimtų su fiziniais asmenimis, kurie skleidžia žinias apie neatpažintų skraidančių objektų pasirodymą. Gynybos žvalgyba, kaip geriau techniškai aprūpinta organizacija, planavo užsiimti realių NSO sekimu. Šiuo žingsniu gynybos žvalgybos vadovybė norėjo nusigriebti visą grietinėlę, o FTB palikti nuošalyje.

Tačiau žvalgybos agentūros vadovybė neįvertino vieno dalyko – FTB vadovavo Edgaras Huveris! Tas pats Huveris, kuris visą gyvenimą dirbo agentūrinį darbą. Nieko keisto, kad iš JAV KOP štabo žinios pasiekė FTB. 1947-ųjų m. liepos 15 d. Huveris savo ranka ant tarnybinio dokumento parašė, kad jam žinoma apie NSO, kuris nukrito Sokoro rajone. Jei tiksliau – į vakarus nuo Sokoro, Naujosios Meksikos valstijoje. Negi skeptikams reikia dar kažkokių įrodymų apie kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis realumą?

Savaime suprantamas klausimas – kaip toks svarbus dokumentas galėjo būti išslaptintas? Jei sąmokslo teorija teisinga, tai tokių popierių netgi pėdsakų neturėjo likti! Iš esmės tai taip. Tačiau suokalbį rengė biurokratinės struktūros, o ten, kur biurokratija, visada pasitaiko sutrikimų. JAV kongresas pareikalavo, kad FTB išslaptintų kažkurių metų dokumentus – taip ir buvo padaryta! Kaip paprastai, nuobodus dokumentų filtravimo darbas buvo patikėtas kokiam 3-ios eilės klerkui, kuris apie paslaptis nieko nežinojo. Ir klerkas atfiltravo. Norint tinkamai surūšiuoti dokumentus, reikia žinoti apie ką juose kalbama. Tie, kurie viską žinojo, nepasirūpino pasakyti apie tai klerkui, o patys dirbti popierinį darbą nepanorėjo.

1947-ųjų m. gegužės 31 d. kažkas nukrito Naujosios Meksikos valstijoje, 70 mylių į vakarus nuo Sokoro. Prieš objekto kritimą buvo labai stiprus žaibavimas, tačiau be lietaus. Kitos dienos ryte Valstybinio žemės panaudojimo biuro darbuotojas inžinierius Barnis Baretas pastebėjo keistą disko formos objektą, įsirėžusį į uolą šalia apleistos Nigerhedo uolos. Praktiškai tuo pačiu metu su Barniu objektą pastebėjo ir daugiau žmonių – archeologinės ekspedicijos, ieškančios senųjų indėnų pėdsakų, dalyviai. Barneto teigimu, šalia disko gulėjo keturi ar šeši pilkos spalvos ateivių kūnai. Tai buvo ekipažo nariai, o vienas ateivis dar buvo gyvas.

Tuo metu – ar tai nėra keista? – privažiavo karinis džipas. Iš jo išlipę karininkai pareikalavo, kad liudininkai tučtuojau nešdintųsi kuo toliau ir užmirštų apie viską, ką pamatė! Jei ne – dykuma didelė, kojotų visiems užteks. 1996-ais metais šią vietą – uolą šalia Nigerhedo šachtos su aiškiais smūgio pėdsakais – aptiko tyrinėtojų grupė, kurioje buvo atsargos pulkininkas V.Stivensas su dukra, kino ir foto medžiagos ekspertas B.Selas, žurnalistas M.Hezemanas ir kalnų T.Lomenas. Kaip galima suprasti, tyrinėtojų kvalifikacija tikrai buvo labai aukšta. Uola ir jos paviršiuje esantys pažeidimai, susidarė po smūgio su ateivių laivu, buvo nufilmuoti, tačiau juostos iki šios plačiajai auditorijai neleidžiama rodyti.

Šiek tiek apmąstymų

Kyla visiškai pagrįstas klausimas, kuris kažkodėl neatėjo į galvą nė vienam ateivių dalyvavimo Rozvelo incidente versijos priešininkui. Kodėl ateiviai, turintys žymiai aukštesnio lygio technologijas, nei Žemės gyventojai, nesugebėjo operatyviai pakelti savo sudužusį aparatą? Kaip ateiviai nesuspėjo su amerikiečių armija, turinčia žymiai žemesnio lygio technines priemones?

Tai galima paaiškinti dvejomis priežastimis. Pirmoji – neįveikiamos stichijos jėgos, antroji – kažkokios trečiosios jėgos, veikiančios prieš „pilkuosius”, veiksmai. Sąlyginai šią jėgą galima pavadinti „baltaisiais”. Laikantis antrosios versijos, visi prieštaravimai iš karto išnyksta.

1. Tiek prie Sokoro, tiek prie Rozvelo liudininkai pasakojo apie didžiulę perkūniją, kokios nebuvo tekę matyti. Tačiau nėra jokios užuominos apie lietų ir stiprų vėją, kurie visada lydi perkūniją. Jų nebuvo! Paprasčiausiai, griausmas vyko danguje.

2. Liudininkus, kurie atsidūrė šalia nukritusio ateivių laivo netoli Sokoro, į katastrofos vietą atvykę kariškiai pabandė paprasčiausiai įbauginti. Nebuvo vykdoma jokių slaptų operacijų, kurios turėjo diskredituoti liudininkus. O štai iš apylinkėse esančių nedidelių miestelių archyvų kažkodėl buvo paimti visi 1947-ųjų m. gegužės 10-17 dienomis spausdinti laikraščiai.

3. Niekam nereikalinga Nigerhedo šachta staiga paskelbiama federaline nuosavybe, aplink ją pastatoma sargyba, zona aptveriama spygliuota viela. Tačiau kariai po dviejų savaičių dingo kartu su visa vielos tvora.

Apytikrė įvykio rekonstrukcija

1947-ais metais virš Naujosios Meksikos dykumos esančioje oro erdvėje įvyko mūšis tarp dviejų tarpusavyje kovojančių ateivių grupių. Vienas „pilkųjų” aparatas buvo numuštas ir nukrito Sokoro rajone. Aplamdytos „pilkųjų” pajėgos negalėjo laiku atlikti gelbėjimo operacijos, tai leido amerikiečių armijai „privatizuoti” aparatą. Informacija apie tai per FTB agentus nedelsiant pasiekė Huverį. Kai po kelių dienų „pilkieji” pabandė išgelbėti saviškius, jų priešininkai „baltieji” vėl juos sutiko ugnimi („perkūnija” virš

Breizelo rančos) ir numušė antrąjį aparatą, kuris tapo JAV KOP 509-osios eskadrilės grobiu. Šiuo atveju veiksmai tų, kurie sprendžia, buvo labiau apgalvoti – jie gražiai apsuko aplink pirštą visas masinio informavimo priemones. Tačiau ne FTB operatyvininkus. Džonas Edgaras Huveris, visagalis (kaip jam pačiam atrodė) FTB direktorius parašė šį jau paminėtą raštą, kurios esmė – kariškiams neteikti jokios pagalbos, tiriant atsitikimus, susijusius su NSO! Todėl, kad jie nepasidalino su FTB informacija apie jau surastą NSO!

Tačiau Huveris buvo neteisus. Tie, kurie priiminėjo sprendimus, buvo nusprendę, kad šiuo atveju FTB nereikalinga. NSO tyrime FTB buvo išstumta „už borto” o vadžias savo rankose laikė Gynybos ministerijos žvalgybos valdyba. Visiškai teisus serialo „X failai” prodiuseris Krisas Karteris. Pagrindiniai serialo veikėjai agentai Malderis ir Skali visą laiką puse žingsnio atsilieka nuo savo priešininkų iš karinės žvalgybos. Būtent taip viskas ir vyko realybėje.

Vieno draugiško pokalbio su Karteriu metu aukštas Pentagono atstovas pasakė: „Krisai, jei tu žinotum, kaip arti kartais priartėji prie tiesos, tiesiog netektum žado”. „X failų” serialo pagrindinis teiginys yra: „Tiesa slypi kažkur anapus”. Ne kažkur anapus, o ji visiems žinoma. Paprasčiausiai reikia sukaupti drąsą ir garsiai tai pasakyti.