Dieviška elektrono galia Egipte

Mes jau esame pripratę prie civilizacijos teikiamų patogumų. Atrodo, nėra nieko keisto, kai paspaudžiame jungiklį, norėdami įjungti šviesą; paspaudžiame mygtuką, norėdami įjungti ventiliatorių ir atsigaivinti karštą dieną; į rozetę įkišame kištuką, norėdami įkaitinti lygintuvą iki reikiamos temperatūros ir išsilyginti rūbus. Sunku įsivaizduoti, kad senovėje žmonės nieko nežinojo apie elektrą. O gal vis tik žinojo?

Saulės akmuo

Prieš milijonus metų Europa buvo padengta stora ledo kepure, klimatas buvo visiškai kitoks nei dabar. Augmenija kažkiek priminė dabartinę taigą su įvairiais spygliuočiais. Kepinant saulei iš audrų nulaužtų eglių ir pušų gausiai tekėjo sakai. Per laiką šie sakai sutvirtėjo ir tapo kieti tarsi akmuo. Taip atsirado nuostabusis gintaras. Jau prieš tūkstančius metų iš jo buvo gaminami amuletai ir papuošalai. Istorija neišsaugojo nežinomo piemens vardo, kuris atsitiktinai patrynė suakmenėjusius sakus į avies kailį. Pasigirdo lengvas kibirkščiavimas, kailio plaukai atsistojo...

Praėjo tūkstančiai metų, senovės graikų filosofas Falesas Miletietis sąmoningai atliko įvairius eksperimentus su „elektronu" - taip graikai vadino gintarą. Apie šiuos primityvius bandymus žinoma nelabai daug. Išliko duomenys, kad filosofas iš gintaro gamino įvairias figūrėles - pagaliukus, plokšteles, rutuliukus ir kubelius, kuriuos po to trindavo įvairiais audiniais, kailiukais. Taip jis tyrė daiktų ir medžiagų „giminystę" bei „dievišką elektrono galią". Ilgą laiką buvo manoma, kad tai buvo vienintelė (neskaitant žaibo) žmogaus pažintis su elektra, tačiau istorija mėgsta siurprizus.

„Bagdado baterija"

1936-aias metais, tiesiant Bagdado geležinkelio magistralės pietryčių ruožą, darbininkai aptiko senovinę persų kapavietę. Joje buvo aptikti dviejų tūkstančių metų senumo geltonai rudos spalvos moliniai indai. Jų viduje buvo į cilindrą susuktos vario plokštelės, korozijos sugraužti geležiniai strypeliai ir bitumo gabaliukai. Panašu, kad bitumas dengė viršutinę ir apatinę varinio cilindro, kurio viduje buvo patalpintas geležinis strypas, galus. Bitumo hermetikas ir korozijos pėdsakai kelia mintį, kad induose buvo laikomas kažkoks ėdantis skystis, pavyzdžiui, vyno actas. Gal darbininkai aptiko tikras baterijas? Būtent taip manė Irako Nacionalinio muziejaus direktorius Vilhelmas Kionigas. Šis žinomas archeologas paskelbė sensacingą išvadą, kad indų turinys primena galvaninius elementus.

Beje, dauguma archeologų teigia, kad geležinkelio darbininkai aptiko paprasčiausius įdėklus papiruso ritinėlių saugojimui. Panašūs artefaktai buvo aptikti prie Selevkijos miesto, stovėjusio prie Tigro upės, ir Persijos karalystės sostinėje Ktesifone. „Selevkijos vazose" buvo aptiktas papiruso ritinėlis ir susuktos bronzos plokštės, labiau primenančios penalą susuktiems papiruso lapams.

Kapavietėje rastuose induose galėjo būti saugomi šventi pergamento ar papiruso ritinėliai, kuriuose buvo užrašyti religiniai tekstai. Jiems yrant galėjo susidaryti organinė rūgštis, kuri sugraužė varį ir geležį - taip galima paaiškinti vidinių metalinių detalių koroziją. O bitumo hermetikas leido indo turinį išsaugoti ilgą laiką.

Senovės graikų „lempos"

Nors daugelis mokslininkų mano, kad aptiktose vazose buvo laikomi papiruso ar pergamento ritinėliai, paskelbtas teiginys apie „galvaninį elementą" sukėlė susidomėjimo „elektriniais artefaktais" bangą. Senovės Egipto šventyklų tyrinėtojai Peteris Krasa ir Reinchardas Habekas netgi parašė knygą „Faraonų šviesa", kurioje nagrinėjo elektros panaudojimo senovėje galimybę. Jie padarė prielaidą, kad „šventyklų mokslininkai", priklausantys žynių kastai, mokėjo gaminti kažkokius „džedo stulpus", vieną iš sudedamųjų elektros maitinimo sistemos dalių. Autoriai taip pat teigia, kad piramidžių kasinėjimų metu buvo aptikti įvairių „prožektorių" modeliai su vario vielomis.

„Egipto šviesos" tyrinėtojų išvados paremtos neįprastomis Senovės Egipto šventyklų freskomis. Visų pirma reikia paminėti paslaptingus požeminės Denderos šventyklos bareljefus. Vienoje akmeninėje nežinomos paskirties patalpoje pavaizduotos žmonių figūros šalia kažkokių daiktų, turinčių kolbos formą. Šios kolbos, arba burbulai, labai primena didžiules elektros lemputes su keisčiausiu būdu viduje besirangančiomis gyvatėmis. Gyvačių galvos papuoštos lotoso žiedais, ir tai kažkiek primena lempos patroną. Kažkas panašaus į kabelį jungia su dėže, šalia kurios stovi galybės simbolis - „džedo stulpas", taip pat sujungtas su gyvatėmis.

Tiesa, reikia turėti labai lakią fantaziją, norint įsivaizduoti faraono tarnus, rankose laikančius kažkokius

paslaptingus aparatus, primenančius lempas ar prožektorius, laidais sujungtus su indais-akumuliatoriais.

Yra ir kritinės išvados, nes bareljefe atvaizduoti tik kažkokio religinio himno, skirto saulės dievui Ra, hieroglifai. Tai egiptologams leido atmesti visas neformalias hipotezes ir pagrįstai susieti pavaizduotus hieroglifus su saulės dievo Ra dangaus valtimi. Pagal egiptiečių tikėjimą, kiekvieną vakarą saulė miršta ir atgimsta auštant. Saulę simbolizuoja gyvatė, kuri, kaip buvo manoma faraonų šalyje, atgimsta kiekviena kartą, kai numeta odą.

|domu pažymėti tai, kad vokiečių fizikas Frankas Derenburgas paskaičiavo „Bagdado baterijų" parametrus. Pasirodė, kad konstrukcija iš tokių elementų, galinti apšviesti Egipto faraonų požemius, turi sverti dešimtis ar net šimtus tonų. Tai aiškiai prieštarauja sveikam protui.

Mįslės įminimo kelyje - "gyvieji akumuliatoriai'

„Bagdado baterijų" ir „Egipto elektros" mįslė gali būti įminta netikėtu būdu. Senovės pasaulio medicinos istorikams yra žinomi paradoksalūs gydymo „gyvūnų elektra" būdai. Iš principo tai nėra neįprasta, nes atskiri Nile gyvenančių elektrinių šamų egzemplioriais gali sukurti 400 V įtampos ir 1 A galingumo impulsus, kas visiškai būdinga ir šiuolaikinei medicinai.

Europiečių etnografai XVIII amžiuje aprašė, kad abisinai neįprastu būdu ir gana sėkmingai naudojo „elektros šoko terapiją". Sunkių karštinės priepuolių metu jie sergantįjį stipriai pririšdavo prie medžio platformos, apipildavo kūną rapos (druskingų ežerų vandens) druskos tirpalu ir prie ir bambos pridėdavo gyvą elektrinį šamą, susuktą į sausą papirusą. Ligonis elektros impulsais buvo veikiamas, kol karštinės priepuolis praeidavo. XVIII amžiaus pabaigoje tarp britų gydytojų ir biologų pasidarė populiari"
tema apie „gyvą elektrą''. Anatomas Džonas Volšas įrodė, kad elektrinės rajos smūgiai yra elektrinės kilmės, elektros impulsai perduodami ne „oro fluidais" o tiesioginiu kontaktu ir pasinaudojant „medžiagų laidumo savybėmis". Vėliau škotų chirurgas Džonas Hanteris ištyrė šios nepaprastos žuvies elektros organo sandarą. Volšo ir Hanterio tyrimai buvo aprašyti 1773-iais metais, o po kelių, metų juos perskaitė italų gydytojas ir fiziologas Luidžis Galvanis.

Galvanis pradėjo eksperimentus, kuriais norėjo ištirti statinės elektros poveikį. Kartą jo asistentas netyčia įelektrintu skalpeliu palietė varlės koją, kuri mėšlungiškai susitraukė. Galvaniui atsivėrė nauja tyrinėjimų sritis.

Mokslininkas, tirdamas „gyvūnų elektrą", padarė išvadą, kad raumenys yra savotiški akumuliatoriai, kurie elektriniais signalais valdomi iš centrinės nervų sistemos. Panaudodamas žinomą gydymo principą „panašų - panašiu", jis padarė prielaidą, kad daugelis raumenų ligų, spazmai ir kiti negalavimai galėtų būti gydomi elektros iškrovomis.

Gal mažo galingumo egiptiečių ir šumerų „elektros prietaisai" buvo medicininės paskirties? Tai atrodo visai įmanoma, ypač žinant apie elektroakupunktūros procedūras, kai į biologiškai aktyvius taškus (BAT) paduodami mažo galingumo srovės impulsai. Beje, elektros impulsais paveikiant BAT, galima pasiekti nuskausminimo efektą.

Istorijos mokslas kol kas negali tiksliai atsakyti ar egzistavo „elektriniai" artefaktai, nes po Aleksandrijos bibliotekos žūties dingo tūkstančiai papiruso ritinėlių, kuriuose buvo surašytos „šventyklų mokslininkų" paslaptys.

Gali būti, kad mūsų dar laukia neįprasti archeologiniai „kriptoelektrinių" artefaktų radiniai, kurie atvers naujus mokslo ir technikos istorijos puslapius.