Priešistorinė elektra

1977 metų vasarą buvo publikuota mokslininkų ataskaita apie Bulgarijoje, Juodosios jūros pakrantėje, rasto 81 senovinio kapo tyrimus. Nustatyta, kad visi kapai supilti apie 4500 metų prieš mūsų erą, t.y. kai techniniai pasiekimai daugiausia apsiribojo medinėmis ar molinėmis trobelėmis, įvairiais akmeniniais įrankiais ir keraminiais puodais. Šios kapavietės taip sužavėjo garsiąją lietuvių kilmės Kalifornijos universiteto profesorę Mariją Gimbutienę, kad ji, kalbėdama apie juos, leido sau vartoti akademinėje kalboje retą terminologiją...

Daug seniau negu manome

Marija Gimbutienė rašė, kad šie kapai yra sensacingi dėl nepaprastos aukso, vario, marmuro, obsidiano, titnago ir įvairių pusbrangakmenių ir Egėjo kriauklių gaminių gausos, taip pat dėl liudijimų apie įvairius įspūdingus technologinius pasiekimus, pavyzdžiui, grafitą ir paauksuotą keramiką.

Naujieji archeologijos radiniai vėl paskleidė istorinės romantikos vėjų, nes visiškai drąsiai buvo galima kalbėti apie tam tikrą išnykusią civilizaciją, gerokai lenkusią savo meto išsivystymo lygį ir gyvavusią pačioje Europos širdyje. M. Gimbutienė šią civilizaciją pavadino „kurganų kultūra". Ji manė, kad kurganų tauta gyveno kone idiliškai, jai būdinga gerovė ir lygybė (tik penkiuose kapuose buvo rasta itin puošnių indų), nepriklausomybė nuo megalitų statytojų ir Artimųjų Rytų miestų.

Ypač svarbus buvo vieno turtingo žmogaus kapas, kuriame jis paguldytas su daugybe aukso papuošalų - trimis auksinėmis grandinėmis, šešiomis stambiomis auksinėmis apyrankėmis (po tris ant abiejų rankų), dviem subtiliai pagamintais stačiakampiais auskarais iš auksinės vielos, šešiomis mažomis auksinėmis plaukų sąvaržėlėmis ir keliais skirtingais auksiniais diskais, kurie būdavo siuvami prie drabužių. M. Gimbutienė rašė, kad šalia velionio peties buvo puikiai pagamintas akmeninis kirvis auksine rankena, o kitoje pusėje padėta varinė ietis, kurios antgalis irgi buvo paauksuotas.

Vėliau buvo padaryta dar daugybė panašių atradimų. 1977 metais Londono archeometalurgijos tyrimų instituto direktorius profesorius Beno Rothenbergas pranešė apie Izraelyje ir Ispanijoje rastas vario kasyklas ir liejyklas, kurios taip pat datuojamos IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Sis atradimas, kuris nukėlė ankstyviausių varinių iečių atsiradimą bent dviem tūkstantmečiais, reiškė, pasak B. Rothenbergo, visišką mūsų įsivaizdavimo apie senovės kalnakasybos technologijas perversmą.

Netrukus archeologai Adrianas Boshe ir Pierre’as Beaumonas Afrikos pietuose atrado ochros gavybos pėdsakų, kurie puikiai patvirtino Europoje ir Artimuosiuose Rytuose padarytų atradimų svarbą, be to, visus juos pranoko laiko atžvilgiu. Angliavandenilio datavimo metodu olandų mokslininkai iš Groningeno universiteto nustatė, kad vienas šių gavybos kompleksų jau buvo aktyviai naudojamas nuo 26-ojo iki 20-ojo tūkstantmečio prieš mūsų erą, o apskritai veikti jis pradėjo ne vėliau kaip 40 000 metų prieš mūsų erą! Kitoje vietoje rasti kaulai su graviruotomis matavimo padalomis datuojami 40-35 tūkst. metų prieš mūsų erą ir, mokslininkų nuomone, aiškiai rodo, kad šio labai seno laikotarpio žmonės mokėjo puikiai skaičiuoti.

Iš tiesų tik didelėmis pastangomis patys patikėję savo atradimais, mokslininkai buvo priversti daryti išvadą, kad realus laikas, kada pradėti kasti Svazilando telkiniai, yra apie 80-70 tūkst. metų prieš mūsų erą. Į šią išvadą reikėtų įsiklausyti ir iš tiesų pamėginti ją suvokti ne tik priešistorinius laikus tyrinėjantiems mokslo žmonėms, kurie patys tarpusavyje vis dar diskutuoja tema „ar tai apskritai įmanoma“, bet ir kiekvienam žmogui.

Tokiu atveju kalbėtume apie visiškai kitokią istoriją, nė iš tolo neprimenančią tos, apie kurią kalba „visų knygų knyga“ paskelbtas senovės žydų legendų rinkinys ir didžiajai daliai pasaulio primestos krikščionybės dogmos.

Vis dėlto religiniai prietarai mokslui netaikomi, todėl juos šį kartą pamirškime. Mokslininkai šiuo klausimu yra pasidaliję bent į dvi pagrindines grupes, kurių viena yra ortodoksiniai archeologai, užaugę ir užauginti tuo metu, kai net pagalvoti, kad pasaulyje civilizacija pamažu pradėjo plisti iš Artimųjų Rytų tuoj po ten išrasto rašto apie 3000 metus prieš mūsų erą, yra griežtai baustina erezija.

Kitoje vietoje rasti kaulai su graviruotomis matavimo padalomis datuojami 40 - 35 tūkst. metų prieš mūsų erą.

Dabar šios gretos gerokai sumažėjusios, bet reikia pripažinti, kad ir tie, kurie, vedami sveiko proto, pakeitė savo nuomonę ir pritaria, kad iš tiesų civilizacijos vystymosi procesai visiškai nepriklausomai vystėsi skirtinguose centruose, vis dar klastote laiko rastas neįtikėtinai senas plokšteles ir užrašus ar kitokius daiktus, arba bent jau mano, kad galėjo būti padaryta kokia nors ypač šiurkšti klaida šiuolaikiniais metodais nustatant šių radinių amžių.

Kitoje pusėje stovi drąsuoliai ir ekstravagantiški rašytojai, linkę tikėti tuo, kad bet koks stebinantis sendaiktis - gigantiškos galvos skulptūra, piramidė ar net paprasčiausias ratas — neišvengiamai privalo būti atsiradęs įsikišus kokioms nors išorinėms jėgoms, kurios suteikė atitinkamai civilizacijai ypač modernią technologiją, egzistavusią tais tolimais laikais, bet vėliau prarastą dėl kol kas nepaaiškintų priežasčių.

Abiem šioms grupėms naujieji radiniai pamokančiai primena, kokių stebuklų žmonės gali pasiekti visiškai savarankiškai, nepasitelkę klajojančių senovės egiptiečių šventikų ar paslaptingų būtybių, atkeliavusių iš kosmoso gelmių. Ir to pavyzdys gali būti labai žiloje senovėje naudota... elektra.

Bagdado baterija

1936 metais Bagdade kasdami žemę geležinkelio statytojai aptiko seną kapavietę, kurią dengė didelė akmeninė plokštė. Apie radinį buvo pranešta reikiamoms valdžios įstaigoms, kurios per kelis mėnesius iš ten iškėlė daugybę daiktų, datuojamų Partos laikotarpiu (248-226 metai prieš mūsų erą): vėriniai, molinės figūrėlės, įvairios plytos ir t.t., iš viso 613 daiktų.

 Beveik 2000 metų senumo Bagdado baterija. Tarp visų kitų radinių buvo vienas ypatingas, sukėlęs didžiausią susidomėjimą - varinis cilindras su geležine šerdimi, kurią vokiečių archeologas Wilhelmas Konigas, tuo metu Irako muziejaus laboratorijos vadovas, visai įtikinamai identifikavo kaip primityvią elektros bateriją. Grįžęs į gimtosios Vokietijos Berlyno muziejų, šį stebinantį radinį jis palygino su kitais Irako kasinėjimų vietose rastais cilindrais, šerdimis ir asfalto kamščiais, ant kurių visų buvo korozijos pėdsakų, t. y. tarsi jų paviršių būtų suėdusi rūgštis, taip pat su daugybe smulkių geležinių ir bronzinių šerdžių, rastų tose pačiose vietose. W. Konigas padarė išvadą: norint padidinti įtampą (lygiagrečiai sujungus net dešimt tokių S baterijų) ir gauti srovę, šios baterijos būdavo naudojamos paauksuotiems ir pasidabruotiems juvelyriniams dirbiniams galvanizuoti.

Ši išvada sukėlė labai nedidelį mokslininkų ir visuomenės dėmesį. Ją paaiškino Londono mokslo muziejaus darbuotojas Walteris Wintonas, chemijos ir fizikos specialistas, kai 1962 metais atvyko į Iraką, kad reorganizuotų į naujas patalpas perkelto Bagdado muziejaus darbą. Jis taip ir tarė: „pasakykite bet kuriam šiuolaikiniam fizikui, kad elektros srovė buvo naudojama bent 15 šimtmečių prieš Luigi Galvani išradimą, ir jūs neišvengiamai susilauksite pašaipos ir ironijos". Tokia pati buvo ir jo paties reakcija, kai pirmą kartą tai išgirdo. Šiaip ar taip W. Wintonas buvo labai atsargus ir įtarus, nes tai atrodė kaip eilinis manipuliatyvus faktų traktavimas, mistifikacija, klastotė. Kaip jis manė, jeigu tai būtų tiesa, šis faktas turėtų nedelsiant tapti iškiliausiu visoje žmonijos mokslo istorijoje, bet kažkodėl taip nenutiko.

W. Wintonas, pamatęs iškaseną, kurią W. Konigas identifikavo kaip bateriją, įvertino ją ne kaip archeologas, o kaip fizikas, ir iš karto pripažino ją primityviu elektros elementu. Vėliau jis sakė, kad vis dar negali suvokti, kokiam kitam tikslui galėtų būti naudojamas šis daiktas, ir iš nieko kito negirdėjo jokio geresnio paaiškinimo.

Apie tai, kad senovės Egipte galėjo būti naudojamas elektrinis apšvietimas, rodo Denderos lempa - deivės Hator šventykloje rasta graviruota siena su mūsų laikais gerai žinomos elektrinės lempos atvaizdu.

Kad ši versija būtų visiškai patvirtinta, dar trūko keleto priedų, pavyzdžiui, jungiamojo laido, todėl W. Wintonas manė esant būtina kuo plačiau paskleisti šią informaciją, kad archeologai, senovinėse kapavietėse įprastai ieškodami jiems jau gerai pažįstamų daiktų, pradėtų atidžiau ieškoti ko nors panašaus. W. Wintonas buvo įsitikinęs, kad senovės žmonių gebėjimai dar nėra tinkamai įvertinti ir jų praktinės žinios elektros srityje nebeatrodo tokios neįmanomos ir fantastiškos. Jis spėjo, kad idėja, jog tai jokiu būdu neįmanoma, įsitvirtino šiuolaikinių mokslininkų galvose tik todėl, kad neseniai patyrėme milžinišką techninės plėtros šuolį, neleidžiantį apie save galvoti kiek kukliau ir patikėti, kad elektrinės srovės veikimo principas jau bent prieš 2000 metų galėjo būti žinomas mūsų tolimiesiems proseneliams iš Mesopotamijos.

Žaibolaidžiai ir skaičiuoklės

Amerikiečių tyrinėtojai atliko keletą vienas nuo kito nepriklausomų eksperimentų, naudodami tikslias Irako iškasenų kopijas, ir konstatavo, kad kiekviena tokia baterija per aštuoniolika dienų davė 0,5 volto elektros įtampą. Kaip elektrolitas buvo naudojamas 5 procentų acto, vyno ar vario vitriolio tirpalas; taip pat baterija veikė su sieros ir citrinos rūgštimis. Nepaisant visų suprantamų abejonių, susidaro įspūdis, kad tokia ir buvo šių daiktų paskirtis. O padarius prielaidą, kad tais laikais elektra iš tiesų buvo naudojama, kaipmat atsiveria daugybė naujų galimybių. Kaip žinoma, Mesopotamijoje auksuojama ir sidabruojama buvo jau daugiau kaip prieš 2000 metų, o naujieji Bulgarijos radiniai liudija apie daugiau kaip 6000 metų laikotarpį, koks būtent ir yra apytikris šių baterijų amžius.

Mokslininkams kyla daugybė klausimų: kaip seniai žmonės pradėjo naudoti galvanines dangas ir ar tai yra senojo alchemijos meno užuomazgos, t.y. gebėjimas bet kokį metalą paversti auksu? Atsakymas teigiamas. Iš pirmo žvilgsnio taip pat kone beprotiškas atrodo požiūris, kad senovės Egipto piramidžių statytojai naudojo elektrinį apšvietimą, bet dabar tai jau nebeatrodo taip neįmanoma. Tai yra paslaptis, apie kurią pirmasis XIX amžiuje pradėjo kalbėti britas Normanas Lokaeromas.

Graikijoje, netoli Antikiteros salos, rastas korozijos suėstas metalinis mechanizmas, skirtas astronominiams skaičiavimams

Giliai piramidėse, visiškoje tamsoje, kietame akmenyje smulkiai išgraviruoti įvairūs ženklai. Visiškai akivaizdu, kad dailininkams  reikėjo kokio nors dirbtinio apšvietimo, tačiau niekur ant sienų nerasta suodžių, kurių tikrai būtų , jeigu būtų buvę naudojami kad ir idealiausiai reguliuojami deglai ir alyvinės Iempos, kurios paprastai  buvo naudojamos tais laikais. Viskas rodo, vis dėlto buvo naudojami žibintai su baterijomis.

Netoli Egipto Den-deros miesto esančios kapavietės sienose graviruoti tokių prietaisų atvaizdai, kurie įtartinai panašūs į elektros izoliatorius ir šviestuvus, nors vis dar nėra rasta jokių fizinių jų liekanų. Taip pat nežinia, koks archeologas, net jeigu tokių fizinių liekanų būtų rasta, jas iškart pripažintų, kaip buvo Bagdado baterijų atveju. Dar daug kitų paslaptingų daiktų, kurie datuojami dar senesniais istorijos laikotarpiais ir apie kuriuos kol kas daugiausia kalba tik fantastinės literatūros rašytojai, rodo tai, kad senovėje žmonės vis dėlto turėjo neblogų technikos įgūdžių. Pavyzdžiui, apie 30 metrų aukščio mediniai vėliavų stulpai, padengti variniu sluoksniu ir padėti prie senovės i iečių šventyklų, 320 metais prieš mūsų erą, valdant Ptolemėjams, kaip matyti iš aprašymų, buvo skirti „žaibams iš dangaus nupjauti“.

Sklandytuvo modelis iš Sakaros, kur, tarp kitko, buvo pastatyta pirmoji laiptinė piramidė, greičiausiai datuotinas tuo pačiu laiku kaip minėti didieji žaibolaidžiai. Jo bendras sparnų ilgis yra 18 centimetrų, o tai rodo atitinkamą oro dinamikos žinių lygį. Kiek įtartinesnė atrodo idėja, kad tai galėtų būti mažesnio mastelio realybėje gerokai didesnės skraidyklės modelis. Dauguma tyrinėtojų šį modelį lygina su Leonardo da Vinci lėktuvo projektu, kuris, nors niekada nebuvo sukonstruotas, teoriškai pasirodė esąs visiškai įmanomas.

Netoli Antikiteros salos narai rado korozijos suėstas neaiškaus metalinio įrenginio dalis, kurios, iškeltos iš vandens ir nuvalytos, pasirodė esančios ciferblatų ir krumpliaračių sistema, datuojama 65 metais prieš mūsų erą. Šio įrenginio paslaptis buvo įminta 1959 metais, kai JAV Prinstono mokslininkas Derekas de Solla Price’as

įrodė, kad tai yra analoginio kompiuterio variantas, kadaise naudotas astronominiams skaičiavimams palengvinti. D. de Solla Price’as pripažino esant sunku suvokti, kad kurį laiką prieš savo didžios civilizacijos saulėlydį senovės graikai jau buvo labai priartėję prie mūsų laikų ne tik mąstymu, bet ir technologijų mokslo lygiu.

Tokie radiniai, kurių galbūt būtų dar daugiau, jeigu jiems ieškoti būtų skirta daugiau dėmesio, verčia visiškai naujai įvertinti mokslo istoriją, o pirmiausia tai, kiek iš tiesų genialus yra šiuolaikinis žmogus. Šiaip ar taip, kaip būdinga anomalijoms, šie radiniai yra labai reikšmingi vadinamiesiems ginčytiniems atradimams. Galbūt senovės žmonės, eidami ilgu ieškojimų ir klaidų keliu, sugebėjo suprasti tai, kaip išgaunama ir naudojama elektra, ir žinojo daug ką apie už orą sunkesnes skraidykles, o gal ir apie kitas sritis, kad ir kaip neįmanoma tai galėtų atrodyti dabar ir anksčiau.

"Planetos paslaptys"