Egzorcisto patirtis: ką velnias išdarinėja su apsėstais žmonėmis

Šiurpūs kunigo egzorcisto pasakojimai. Mergina žaibišku karate judesiu sudaužo ant altoriaus stovinčią stiklinę su švęstu vandeniu. Nė viena stiklinės šukė nenukrenta ant žemės. Mergina niekada anksčiau nėra dariusi nieko panašaus. Jaunas vaikinas per egzorto seansą žvilgteli į du šalia stovinčius kunigus ir nė iš šio nė iš to lepteli: „Kas jums įdėjo į galvą tą kvailą mintį mesti rūkyti?“ Jaunuolis nė nenutuokė, kad kunigai, kurie už jį meldėsi, svarstė atsisakyti šio žalingo įpročio.

Tokiomis patirtimis pasidalino kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas. Jis per pastaruosius du dešimtmečius meldėsi už daugybę piktojo apsėstų žmonių. Kunigas matė, kaip demonai sujaukia žmonių gyvenimus ir kaip užtarimo malda grąžina žmonėms ramybę.

Jis pats tik vieną kartą nukentėjo nuo piktojo apsėstame žmoguje. Dvasininkas prisipažįsta – tąkart gerokai papurtytas buvo dėl savo puikybės – norėjo parodyti aplinkiniams, kaip veikia velnias.

Egzorcistas įsitikinęs, kad piktoji dvasia – ne koks nors žalingas žmogaus įprotis ar netikęs charakterio bruožas, bet savarankiška būtybė, puolęs angelas, kurio tikslas – griauti žmogaus gyvenimą.

Geriausias vaistas nuo demonų, anot A.Valkausko, yra išpažintis, gyvenimas be nuodėmių, džiaugsmas ir dėkojimas. O jei visgi prireikia egzorcisto pagalbos, A.Valkauskas pataria neiti pas apsišaukėlius. Jie, anot dvasininko, tik pinigus išlups, bet žmogų paliks dar didesnėje bėdoje.

– Jūsų inicijuotame puslapyje egzorcistas.lt rašoma apie netikrus egzorcistus. Kas jie? – paklausėme A.Valkausko.

– Egzorcistais prisistato įvairūs burtininkai, daugiausia ezoterikai. Dažniausiai jie žada valyti energijas, išvaryti dvasias. Paprasčiau būtų pasakyti, kas yra tikras egzorcistas. Tai yra vyskupo paskirtas katalikų bažnyčios kunigas. Visi kiti – tik apsimeta, kad kažką išvaro.
– Koks, jūsų nuomone, netikrų egzorcistų poveikis?

– Labai negeras. Vietoj to, kad pagelbėtų, jie dar pablogina situaciją. Dar ne taip blogai – jei tai šarlatanai, apsimetėliai, bet jei jie tikrai lenda į dvasių pasaulį, tai visiškai blogai, nes magų principas – vieną piktąją dvasią išvaryti kita – galingesne. Žmogus tik dar labiau brenda į apsėdimą, o ne laisvėja.

Būna paradoksų, kai patys būrėjai siunčia pas egzorcistą, kai pamato, kad susiduria su dalykais, kurie nebe jų galioje. Bet ta praktika – labai bloga. Žmogui išlieka maginis mąstymas – egzorcistas jam niekuo nesiskiria nuo mago. Jei per egzortą įvyksta išlaisvinimas, žmogui ir tas jį siuntęs burtininkas atrodo geras. Klastingi dalykai.
– Kokios tendencijos – jūsų minėtų netikrų egzorcistų daugėja, mažėja, jų skaičius nesikeičia?

– Jų daugėja. Jie madingi. Žmonės ir patys provokuoja netikrų egzorcistų atsiradimą – kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Juk visi tie burtininkai už savo paslaugas ima pinigus. O tikriems egzorcistams galioja taisyklė – negalima imti pinigų ar kitų atsidėkojimo ženklų už pagalbą. Nors tai atima daug jėgų ir laiko, tarnystę turime atlikti visiškai dovanai.
– Kaip atskiriate, kad žmogus apsėstas, o ne serga psichikos liga?

– Kartais tai labai sudėtinga. Būna panašūs požymiai. Būna, kad apsėdimas išprovokuoja ar paaštrina ligą. Apsėstam žmogui būna labai baisu pamatyti save tokioje situacijoje, kai protas pilnai veikia, o su juo dedasi kažkas keisto – ne tik minčių, bet ir fiziniame lygmenyje.

Svarbu tokį žmogų globoti, nepalikti vieno, nes jis gali nukrypti į depresiją ar kitą ligą. Jis pasijunta lyg raupsuotasis – suvokia, kad su juo kažkas ne taip.

Dėl psichinių ligų konsultuojamės su psichiatrais. Jei matau, kad su žmogumi kažkas neaišku, paprašau, kad jis nueitų pas psichiatrą, pasitartų ir kad atneštų pažymą. Bet net jei atneša pažymą, kad serga kažkokia liga, tai nereiškia, kad negaliu už žmogų melstis. Melstis visą laiką galiu, tik reikia atidžiau jį stebėti.

Yra buvę atvejų, kai žmogus ir sirgo psichine liga, ir buvo apsėstas. Psichinė liga liko, o apsėdimas dingo. Žmogaus situacija palengvėjo – jis geria vaistus ir vaistai jam padeda, o kol apsėstas – nepadeda.

Būna, kad žmonės įsikalba, jog yra apsėsti. Atpažįsta, kad turi vieną „apsėdimo“ požymį, o paskui pyksta, kad nepripažįstame, kad jis apsėstas. Galbūt tą žmogų vienišumas pjauna. Bet iš esmės yra kompleksas požymių, ir jie išryškėja meldžiantis.
– Kaip atrodo egzorcizmo seansai? Ar jie panašūs į tuos, kuriuos matome filmuose?

– Filmas filmui nelygus. Režisierius holivudiniuose filmuose prideda nuo savęs, kad paaštrintų pojūčius, bet panašumo yra.

Kartais būna sunkus apsėdimas, o vizualiai nieko ypatingo neįvyksta. Kartais priešingai – apsėdimas ne toks sunkus, bet išorinis efektas – didelis.

Būna tų spjaudymų, rėkavimų, spardymų, didelis drebėjimas, neapykanta šventiems dalykams, kalbėjimas svetimomis kalbomis. Tik ne taip gausiai, kaip rodo filmuose. Galva neapsisuka. Gal iš dešimt tūkstančių kartų vieną kartą taip nutinka.

Kartais būna, kad kalba ne su kunigu, bet su tabernakuliu – su ten esančiu Jėzumi. Kas su tikėjimu nesusidūręs, to nesupranta.
– Kaip pats esate nukentėjęs per maldą?

– Piktasis paprastai nejudina kunigo. Bet kartais per neapgalvotus dalykus nukenčiu.

Vieną kartą per savo aroganciją norėjau žmonėms parodyti, kaip piktasis veikia. Buvo nemažai žmonių, norėjau, kad pasireikštų tos manifestacijos.

Moteriškė gerokai manifestavo – Viešpats leido, kad mane gerokai patampytų už kalnieriaus. Tąkart marškinius man sudraskė. Tai vienintelis kartas buvo. Viduje pripažinau savo klaidą – buvo noras pasirodyti. Taip negalima daryti, net jei intencija buvo, kad žmonės atrastų tikėjimą.

Antras atvejis buvo, kai padaviau varginamam žmogui laikyti didelį medinį kryžių. Yra tokia praktika. Apsėstiems žmonėms tas kryžius baisiai nepatinka. Filmuose režisieriai neblogai parodo, ką su kryžiumi daro apsėstas žmogus.

Būna, kad žmogus tyliai, nepastebimai apverčia tą kryžių kaip Antikristo ženklą. Arba būna, kad ima kryžių sukti. Nepasiekia ventiliatoriaus vaizdo, bet suka. Arba iš viso negali laikyti kryžiaus – degina.

Kai tam žmogui padaviau kryžių, jis sviedė jį į žemę. Netaikė į mane, bet man kliuvo į koją. Labai apsidžiaugiau, kad nepataikė į girnelę, nes koją prakirto – kryžius sunkus buvo. Čia mano toks neapgalvotas žingsnis – negalima duoti tokių sunkių daiktų.

Trečiu atveju susižalojo moteris, už kurią meldėmės. Ant altoriaus stovėjo stiklinė su švęstu vandeniu ir žvakidė su žvake. Nepagalvojom, kad žvakidės smaigas aštrus.

Moteris dešinę ranką atitraukė iki krūtinės ir ją ištiesdama kaip karate smūgiu trenkė į stiklinę. Koks turėjo būti smūgis, kokio greičio, kad stiklinė nenukrito nuo altoriaus, bet sudužo vietoje. Smogdama ji užkliudė ir žvakidę, kurios smaigas perrėžė ranką.

Malda sutriko – reikėjo perrišti merginos ranką. Toks ir yra velnio tikslas – sutrikdyti maldą.

Būna gąsdinimų: „Mirtis tau, mes vis tiek tave pribaigsim.“ Jei kunigas nepriėjęs išpažinties, gali piktasis per žmogų apie jį ką nors sakyti.

Kartą dviese meldėmės už vieną žmogų. Jis pasisuko į mane, į kitą kunigą ir sako: „Ale iš kur jūs ištraukėt tokią kvailą idėją – mesti rūkyti? Ir kas jums įkvėpė tokią idėją?“ Tada dar mes abu rūkėm. O tas jaunas žmogus nieko apie mus nežinojo.
– Kuris filmas apie egzorcizmą geriausiai atspindi tai, kas vyksta tikruose seansuose?

– Labai charakteringas, neblogas filmas su Anthony Hopkinsu (Egzorcizmas, angl. The Rite, 2011). Ten perteikia vidinius išgyvenimus – ką apsėstas žmogus gali matyti ir girdėti. Nereikia galvoti, kad yra vien fiziniai išgyvenimai.
– Kiek ilgiausiai meldėtės už apsėstą žmogų?

– Buvo pora tokių atvejų, kurie įstrigo atmintyje. Už vieną moterį meldėmės porą metų, už vaikiną – pusantrų. Su abiem susitikdavome kartą per savaitę. Dievas juos abu išlaisvino.
– Kaip atpažįstate, kad žmogus išlaisvintas?

– Įvyksta daug pasikeitimų. Žmogus jaučia vidinę ir išorinę ramybę. Priklausomai nuo apsėdusios dvasios, žmogus kol apsėstas patiria visokių apraiškų – giliai viduje ir dvasioje, patiria judesių, veiksmų, piktžodžiavimų šventiems dalykams. Po išlaisvinimo ateina ramybė.

Paskui reikia patikrinti. Kartais piktoji dvasia kažkurį laiką iškenčia toje ramybėje, bet nepalieka žmogaus, tai būna apsimestinis išlaisvinimas. Dar kokį mėnesį reikia pasimelsti už žmogų, kad įsitikintum, jog žmoguje nieko nėra.

Ir paskui pats žmogus turi visą gyvenimą saugotis, neįkristi į jokias sunkias nuodėmes.
– Kada padaugėja egzorcisto pagalbos ieškančių žmonių?

– Mados reikalas. Kartais žmonės užplūsta, kai parodo kokį nors filmą. Tada žmonės mano, kad yra apsėsti. Tokių netikrų (apsėdimų) bangų daug.

Bet ir tikrų daug. Kai meldžiuosi, praktiškai nesusiduriu su žmonėmis, kurie neturėtų tikėjimo problemų. Masiškai paskendimas nuodėmėse, netikėjime, narkomanija, paleistuvystės, prostitucija, iškrypimai – visa tai atveria duris demonams.

Bėdos rimtėja, atvejai sunkėja. Tarkime, žmogus ėjo pas būrėjus, į meditacijas, ieškojo laimės – apėjo begalę šamanų, kol galiausiai atėjo pas Dievą prašyti pagalbos. Baisus pasimetimas tokiuose žmonėse.
– Kaip vyksta egzorcizmo seansai?

– Tai paprasta malda, skaitoma iš apeigyno. Nieko ypatingo nėra, net tas žodis „seansas“ netinka, nes tai paprasta išlaisvinimo malda.

Kuo mažiau jausmo, tuo geriau. Galima net į tą žmogų nežiūrėti. Atsistoju šalia ir meldžiuosi. Tas žmogus irgi kviečiamas melstis su artimaisiais.

Svarbu, kad pats žmogus norėtų keisti savo gyvenimą, kad išpažinties būtų priėjęs.
– Ką daryti žmogui, kuris įtaria, jog yra apsėstas?

– Pirmiausia prieiti išpažinties, atlikti gerą sąžinės sąskaitą. Paskaityti maldaknygę, klausimyną mūsų puslapyje (egzorcistas.lt). Jei dar įtarimas lieka, reikėtų eiti pas kurį nors kunigą, kuriuo pasitiki. Pasikonsultuoti ir paprašyti, kad palaimintų.

Bet palaiminimas turėtų būti nuoširdus – tegu kunigas neskuba, uždeda ranką ant žmogaus ir kokią minutę pasimeldžia. Kunigas per šventimus gauna Šventąją Dvasią, jis tikrai yra alter Christus (liet. kitas Kristus), Dievas tikrai veikia per kunigystę. Jei bus žmoguje piktasis, tai prasidės tam tikri požymiai.
– Kas yra piktoji dvasia moderniais laikais?

– Tai yra asmeninė būtis, nupuolęs angelas, kuris stengiasi sunaikinti Dievo kūrinius, jis yra amžinas prieštarautojas Dievui. Turime reikalą su būtimi, dvasios yra konkrečios. Jos negali būti visose vietose, jos lokalizuojasi, juda ir jų yra daug.
– Kaip saugotis nuo piktosios dvasios?

– Nedaryti nuodėmių, eiti išpažinties, melstis. Taip pat pastebiu, kad piktoji dvasia užpuola mus per prastą nuotaiką. Bažnyčios tėvai pataria nuo jos gintis džiaugsmu, ypač gerai dėkoti Dievui už viską.
– Kaip žmonėms, kurie netiki dvasiniu pasauliu, pristatote egzorcizmą?

– Ne nuo to galo reikia pradėti. Verta pradėti nuo to, ką žmogus apskritai veikia šiame pasaulyje. Esame arogantiški, manome, kad viską suprantame, bet iš tikrųjų tai mes čia nieko nesuprantame. Technologijos tik palengvina būtį, bet į visus klausimus neatsako.

Reikia klausti, ką žmogus veikia ant šios žemės. Jei pradėsi giliau galvoti, tai pamatysi, kad žemėje iš viso vieni stebuklai. Kiekvienas gyvūnėlis, paukštis, medis, žolynėlis – Dievo stebuklas.

Žmogus baigia kelias klases ir tariasi viską suprantąs. Tai vis mūsų puikybės liga.
– Kodėl horoskopai yra blogai?

– Bet koks ateities spėjimas yra blogai. Tikėjimą dedikuojame kažkam, kas nėra Dievas. Pažeidžia pirmą Dievo įsakymą – prašai, kad ateitį užtikrintų kažkas kitas.

Horoskopai – tai tas pats, kas nueiti pas būrėją.

Paklausiau rimtų mokslininkų iš Vilniaus universiteto. Nesąmonė yra horoskopai. Žvaigždynai bent porą kartų pasisukę nuo šumero laikų, neatitinka tų vietų. Bet žmonės vis tiek tiki. Tai rodo, kad netikras religingumas labai paplitęs.