Grigorijus Rasputinas pradžia

Imperatoriaus favorito pavertimas nuolatiniu skandalingų laikraščių publikacijų herojumi pasmerkė Grigorijų Rasputiną tam fatališkam vaidmeniui, kurį Rusijos istorijoje jam teko suvaidinti monarchijos žlugimo išvakarėse. Laikraščiai bandė išsiaiškinti, kas gi iš tiesų yra Grigorijus Rasputinas – „ištvirkęs flagelantų sektos narys“ (atgailautojai, plakantys save rimbais – redkacijos pastaba) ar žmogus, tapęs apkalbų auka. Rusijos spauda formavo negatyvų „paslaptingojo stareco“ (apsiskelbusio šventuoju) įvaizdį, kas, turint omenyje Rasputino artimus santykius su caro šeima, mažino visuomenės pasitikėjimą valdžia. Taigi, nuo ko viskas prasidėjo?

Galingasis „brolis Grigorijus“

Pirmą kartą Rasputino vardas spaudoje pasirodė 1907 metų gegužės 29 dieną, laikraštyje „Tobol“, o vėliau 1908 metų birželio 1 dieną – laikraštyje „Tobolsko vyskupijos žinios“.

Abiejose publikacijose Rasputinas minimas dėl to, kad paaukojo didelę sumą naujos cerkvės Pokrovskojės kaime statyboms. Tačiau iš straipsnio liberalios pakraipos laikraštyje „Tobol“ atrodė, kad Rasputinas naudojasi imperatoriaus palankumu: „Gegužės 9 dienos cerkvės sueigoje, Pokrovskojės gyvenvietės parapijiečiams vietos krikščionis Grigorijus Jefimovičius Rasputinas, kuris jo didenybės

įsakymu buvo pervadintas iš Novycho, pasiūlė 5 tūkstančius rublių naujos cerkvės statyboms... Tačiau sąmoningesnė, labiau išsivysčiusi gyventojų dalis pradeda kalbėti apie tai, kad šiuos pinigus reikėtų išnaudoti labdaringam, labiau gyvenimiškam reikalui: naujos dviejų klasių mokyklos statyboms, kuri labai reikalinga. Šios minties neatmeta ir Grigorijus Novychas, ką pavyko sužinoti iš asmeninių pokalbių su juo“.

Pranešęs apie caro geranoriškumo faktą, laikraštis „Tobol“ tuoj pat informavo apie tai, kad „sąmoningesnė, labiau išsivysčiusi gyventojų dalis“ abejoja aukos pagrįstumu. Taigi nuo pat pirmų paminėjimų spaudoje opozicija įgavo argumentų prieš Rasputiną, rašo portalas rg.ru.

Laikraštyje „Tobolsko vyskupijos žinios“ užsimenama apie Tobolsko dvasinės konsistorijos tyrimą dėl Rasputino narystės flagelantų sektoje. Tačiau vyskupijos oficioze pasirodė informacija apie tai, kad „paskelbtas vyskupijos valdžios dėkingumas ir išduotas pagyrimo raštas Pokrovskojės parapijos krikščioniui Grigorijui Novychui (t.y. Rasputinui) už auką parapijos cerkvei“.

Tai reiškė, kad nepaisant priešpriešos su kaimo šventiku Petru Ostroumovu, kuris reguliariai skųsdavo Rasputiną, ir Tobolsko episkopu Antonijumi (Koržavinu), Grigorijus ir jo globėjai iš sostinės paėmė viršų.

Rusijos žurnalistų dėmesio centre Rasputinas atsidūrė tik 1909 metų pabaigoje, po to, kai jo politinė įtaka tapo akivaizdi. 1909 metų gruodžio 2 dieną liberalios pakraipos laikraštis „Caricino žinios“ publikavo straipsnį, kuriame buvo paminėtas „kažkoks Grigorijus, Tobolsko gubernijos, Tiumenės apygardos, Pokrovskojės kaimo krikščionis“. Vėliau buvo aprašyta Grigorijaus išvaizda: „rusiškojo tipo vyrukas, vyresnis nei vidutinio amžiaus, blondinas, su auksiniu kryžiumi ant kaklo, kuris dvasininkams iš Sinodo išduodamas kaip atlygis“.

Savo susidomėjimą pamaldžiu svečiu iš tolimosios Tobolsko gubernijos laikraštis paaiškino taip: „kalbama, kad šitas Grigorijus yra stebukladarys, kuris gali išgydyti net didžiausius ligonius ir išvaryti piktąsias dvasias“. Tačiau tikroji paminėjimo priežastis buvo kita – tai buvo gandai apie caro šeimai artimą galingąjį „brolį Grigorijų“, kuris sugebėjo nuo Šv. Dvasios vienuolyno abato, žymiojo juodašimčių (XX a. pradžios rusų nacionalistinis politinis judėjimas – red. past.) veikėjo Iliodaro atitraukti gėdos grėsmę, kuri virš jo kabojo dėl ultradešiniosios agitacijos, nukreiptos ne tik prieš socialistus, liberalus ir žydus, bet ir prieš gubernatorius ir premjerą.

Vėliau, aprašydamas 1909 metų gruodžio įvykius, laikraštis „Caricino žinios“ plačiau papasakojo apie priežastis, kodėl visi taip domisi „broliu Grigorijumi“: „tikri vietiniai pravoslavai į brolį Grigorijų žiūri kaip į ypatingą žmogų, gyvenantį prie dvaro ir turintį jame tam tikrą įtaką. Jis turi aiškiaregystės dovaną, gydo ligonius ir išvaro piktąsias dvasias“. Gandai apie Iliodaro gynėją buvo aktyviai skleidžiami po Cariciną (vėliau – Stalingradas, o dabar – Volgogradas). Pats Rasputinas nepraleisdavo progos pasigirti savo artimais santykiais su caro šeima. Tačiau apie jį buvo kalbama ne tik kaip apie gynėją – geradarį, bet ir kaip apie „apgaviką“. Laikraštis „Caricino žinios“ ir toliau reguliariai paliesdavo Rasputino temą.

„Greitai prisikasime prie šitos „tiligentijos“…

Palaipsniui iš regioninės spaudos puslapių Rasputino istorija neišvengiamai išsivystė į visos šalies politinę sensaciją. 1910 metų sausio 8 dieną didžiausias Rusijos dienraštis – liberalios pakraipos „Rusiškasis žodis“ – antrajame puslapyje publikavo medžiagą pavadinimu „Palaimintasis starecas Grigorijus“, su paantrašte „pasakoja mūsų korespondentas iš Caricino“. Šioje medžiagoje Rasputinas pirmą kartą minimas kaip „palaimintasis starecas“, joje išsamiai aprašoma jo išvaizda ir kalbos manieros. Tame pačiame reportaže pirmą kartą rusiškų laikraščių puslapiuose cituojamas ir pats Rasputinas: „greitai prisikasime mes prie šitos „tiligentijos“...

Reporterio klausimas greičiausiai išvedė Rasputiną iš pusiausvyros ir leido žurnalistui papildyti stareco portretą „juodašimčiu“ štrichu.

Reportažas darėsi vis sensacingesnis. Reporteris pastebėjo Rasputino didelį auksinį kryžių – gana brangią dovaną. Tolimesniame pokalbyje starecas užsiminė apie savo motušę ir tėtušį, kurie gali padaryti viską: „tik pasakyk tėtušiui – viskas bus“. Iš galingųjų „motušės ir tėtušio“ ir tokios brangios dovanos galima buvo spėti, kad kalba eina apie imperatorių Nikolajų II-ąjį ir imperatorienę Aleksandrą.

Visuomeninis susidomėjimas Rasputinu, ypač sostinėje, buvo iki to laiko jau didelis. Gandai apie paslaptingąjį „starecą“ Peterburgo ir Maskvos aukštuomenės aplinkoje sklandė nuo 1907 metų. Nepaisant premjero Piotro Stolypino bandymų Rasputiną, kuris kompromitavo carinę šeimą, išsiųsti iš Peterburgo, 1909 metų viduryje Grigorijus eilinį sykį pasirodė sostinėje ir faktiškai buvo „legalizuotas“: imperatorienė jam viešai, mišiose, pabučiavo ranką. Visa tai, be abejo, dar labiau kurstė gandus ir įtampą.

Guodėjas

Dar skandalingesnis buvo tolesnis laikraščio pasakojimas – apie seksualinę potekstę turintį „palaimintojo stareco“ elgesį: „kalbėjausi su kai kuriais atsitiktiniais „palaimintojo stareco“ Grigorijaus lankytojais, kurie su juo bendravo vienumoje. Skundžiasi. Sako, kad starecas turi įprotį glostyti savo pašnekoves, apkabinti jas per liemenį, pačiupinėti jų raumenis... Tai darydamas jis vis kartoja: „ak, pagunda, ak pagunda“. Vienai pas jį atėjusiai gimnazistei starecas pareiškė, kad myli ją labiausiai iš visų. „Važiuojam su manim, - pasiūlė jis gimnazistei. - Aš tave pasiimsiu su savimi, jeigu tik nori...“ Gimnazistė nepanoro.

Šis straipsnis buvo užbaigtas naujiena, kuri pateiktos informacijos kontekste įgavo ypatingai pikantišką atspalvį: „palaimintasis starecas“ Grigorijus norėtų Caricine įkurti moterišką vienuolyną. Pinigų tam, pasak jo, atsiras“.

Tuo metu spauda nesiryžo išsukinėti Rasputino temos, kuri greičiausiai pasirodė per daug rizikinga. Vienintelis laikraštis, susidomėjęs šia informacija, buvo tos pačios „Caricino žinios“, kuriam tema jau buvo tapusi „sava“. 1910 metų sausio 13 dieną šis laikraštis publikavo sutrumpintą „Rusiškojo žodžio“ straipsnio versiją.

Kitą dieną šiame laikraštyje pasirodė jų pačių išskirtinė, „starecui“ skirta medžiaga. Laikraštis grįžo į anksčiau aprašytas iškilmingas Rasputino išlydėtuves į Peterburgą per 1909 metų Kalėdas. Gavęs „drąsos impulsą“ iš sostinės kolegų, laikraštis „Caricino žinios“ šįkart pasiryžo publikuoti tai, kas liko už kadro gruodžio publikacijoje. Visų pirma, parašyta apie Grigorijaus artumo dvarui faktą, visų antra, suabejota „stareco“ dvasinės praktikos morale. Laikraštyje buvo išspausdintas šis epizodas: „vienas iš vietinių gyventojų, palyginti jaunas, nevedęs žmogus, ieškantis ir nerandantis moralinio pasitenkinimo gyvenime, besipiktinantis nusikaltimais ir priespauda, vyraujančiais jo aplinkoje, Dievo ieškantis ponas E. kreipėsi į brolį Grigorijų klausdamas: „pasakykite, broli Grigorijau, kaip reikia gyventi?“. Brolis Grigorijus jam atsakė: „labiau mylėk save. Supratai?“

Ponas E. ilgai stovėjo negalėdamas atsakyti, ar suprato, ar ne. „Supratau“. „Na, jei supratai, tai keliauk su Dievu“. Žiūrint iš psichologinio požiūrio taško, patarimas buvo vertingas, tačiau iš cerkvės normų pozicijos – netinkamas, todėl jį ir pasigavo opozicinis laikraštis.

Taikinyje – autokratija

Pirmosios publikacijos apie Rasputiną liberalios pakraipos laikraščiuose pradėjo rastis 1909 metų gruodį - 1910 metų sausį. Šiuose straipsniuose pasakojimų herojus buvo minimas tik Grigorijaus vardu, jo pavardė šiame periode nebuvo įvardijama. Pirmasis, palietęs Rasputino temą, buvo tas pats laikraštis „Caricino žinios“, kadangi būtent šio miesto žurnalistai turėjo patogią priežastį paliesti rizikingą temą, susijusią su caro favoritu. Tai buvo daroma „išskirtinai provincinės kronikos“ kontekste, kuri formaliai buvo tolima imperatoriaus dvarui.

Tai, kad „Caricino žinios“ palietė toli gražu ne provincijos temą, pasitvirtino labai greitai, kai informaciją apie „brolio Grigorijaus“ apsilankymą Caricine publikavo laikraštis „Rusiškasis žodis“. Tiesa, sostinės žurnalistai taip pat nusprendė apsidrausti, publikuodami reportažą apie Rasputiną prie provincijos kronikos. Tačiau „Rusiškasis žodis“ šią informaciją į sostinės kontekstą įtraukė trumpai užsimindamas apie tai, kad „starecas Grigorijus“ turi imperatoriškosios poros protekciją. Tai, ką aktyviai iki šiol aptarinėjo sostinės aplinka, tapo viešo aptarimo objektu.

Pirmosios užuominos apie Rasputiną buvo išskirtinai informacinės, jose nebuvo jokių vertinimų. Tekstai apsiribojo tik tuo, ką pavyko gauti patiems autoriams. Nei gandų, nei netgi Rasputino biografijos faktų šiuose straipsniuose nebuvo. Bendraudamas su „starecu“, „Rusiškojo žodžio“ korespondentas neuždavė jam nė vieno iš tiesų aštraus klausimo, kuris liestų, pavyzdžiui, gandus apie jo narystę flagelantų sektoje ar santykius su moterimis. Žurnalistas neperklausė ir apie tai, kuriuos savo globėjus Grigorijus familiariai įvardino kaip „motušę ir tėtušį“.

Šiame etape Rasputino temą gvildenusi spauda buvo atsargi, laikėsi tikslumo. Tačiau pats faktas, kad ši tema iš marginalinės-užkulisinės tapo viešai aptariama laikraščiuose, buvo ideologinis proveržis, potencialiai suteikęs opozicijai erdvę vėlesniam propagandiniam valdžios puolimui.