Versijos apie Grigorijų Rasputiną ir jo nužudymą

Prieš šimtą metų, 1916 m. gruodžio 30 dieną (naktį iš gruodžio 16 į 17 pagal senąjį kalendorių) Petrograde, Jusupovų giminės rūmuose Mojkoje, buvo nužudytas Grigorijus Rasputinas, rašo BBC.

Kokybiškam vieno iš garsiausių XX a. nusikaltimų Rusijoje tyrimui pradžioje sutrukdė politika ir aukštas dalyvių rangas, o vėliau – revoliucinis chaosas.

Retas iš Rusijos istorijos personažų taip yra žinomas pasaulyje, kaip Sibiro „senolis“ ir paskutinės imperatorių šeimos favoritas.

Šlovė gausi skandalais. Rasputinas garsėja kaip sekso mašina ir Aleksandros Fiodorovnos meilužis. Pirmasis teiginys persūdytas, o antrasis – visiškai neteisingas.

Tėvynėje „senolį“ jo amžininkai ir jų palikuonys vertina dvejopai – jis ir šventasis, ir niekšas, kaip jį vadino Piotras Stolypinas.

Keisto elgesio neišsilavinęs vyras šalia carų buvo nuo 1905 metų, tačiau isteriką keliantis ažiotažas dėl „tamsiųjų jėgų sosto aplinkoje“ įsiplieskė tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Daugelio istorikų manymu – ne atsitiktinai.

Valstietis pagal kilmę ir psichologiją, Rasputinas į bet kokį karą žiūrėjo kaip į jokiam vyrui nereikalingą ir žalingą veiklą. Didelė jo daroma įtaka imperatorei smarkiai trukdė Antantės bei kovos ir pergalės šalininkams.

„Duos Dievas, karo nebus, ir aš tuo pasirūpinsiu“, – pareiškė Rasputinas italų žurnalistei 1914 metų pavasarį.

„Matyt, juo pačiu „pasirūpino“, – komentuoja šiuolaikinis tyrinėtojas Edvardas Radzinskis.

Apie fantastišką Tobolsko valstiečio mistiko karjerą, jo iki šiol moksliškai nepaaiškintas gydomąsias galias ir ekstravagantišką elgesį rašyta buvo daug.

Be to, daug paslapčių supa ir paskutines jo gyvenimo valandas.

Jaukas

Pradedant tuo, kaip ir kodėl Rasputinas atsidūrė Jusupovų viloje.

Žmogžudystės dalyvių – Felikso Jusupovo ir dešiniojo Valstybės dūmos deputato Vladimiro Puriškevičiaus – parodymais, Jusupovas maždaug pirmą nakties „motoru“ užvažiavo pas Rasputiną ir nuvežė jį pas savo žmoną Iriną, su kuria „senolis“ seniai norėjo susipažinti.

Iš tikrųjų Irina tuo metu buvo Jusupovų dvare Kryme.

Feliksas pradžiai pasiūlė svečiui užeiti į gotiško stiliaus kambarį rūsyje, kur pamaitino užnuodytais pyragaičiais, o Rasputinas niekaip nenorėjo mirti, klausinėjo, kada pamatys Iriną, tai veržėsi eiti aukštyn, tai važiuoti pas čigonus.

Likusieji dalyviai tuo metu viršuje imitavo vakarėlį, ant gramofono grodami plokštelę su amerikietiškos dainelės „Janki dudl“ įrašu.

Versija, Feliksą paverčianti žmonos garbės saugotoju, tačiau neįtikinama.

Rasputinas nebuvo kvailys.

Žinoma, daugelis Peterburgo vyrų ir moterų įvairiausiai padlaižiavo bei gerinosi jam. Tačiau Feliksas Jusupovas priklausė aukštuomenei ir buvo vienas turtingiausių pasaulyje, o Irina apskritai buvo imperatoriaus dukterėčia.

Kažin, ar „senolis“ galėjo tikėti, jog ji taip lengvai jam atsiduos, o vyras dar ir sąvadaus. O šiaip pažinčiai laikas buvo ne pats tinkamiausias.

Ne seksas, o politika?

Visgi, naktinis vizitas pas Jusupovus buvo sutartas iš anksto ir Rasputinui buvo labai svarbus.

Vėlų gruodžio 16 dienos vakarą pas jį užsuko bičiulis ir politinis sąjungininkas, vidaus reikalų ministras Aleksandras Protopopovas.

Rasputino dukters Matrionos teigimu, jis tėvui pareiškė, jog jį ruošiasi nužudyti, pasiūlė atšaukti visus susitikimus ir keletą dienų neiti iš namų. Rasputinas atsakė: „vėlu“, o į prašymą pasakyti, kur jis vidury nakties susiruošė, atsakė, jog tai – ne jo paslaptis.

Kodėl „senolis“, nežiūrint į perspėjimą, nuvažiavo pas Jusupovą, mes turbūt niekada nesužinosime. Tačiau tikrai ne dykai maderos pagerti ir paklausyti gramofono.

O gal čia įsivėlusi politika?

1916 m. pabaigoje Petrogradas gyveno intrigomis.

Istorikų duomenimis, aristokratijos, karininkų ir Dūmos deputatų viduje brendo mažiausiai trys vienas nuo kito nepriklausomi sąmokslai, kurių tikslas – nuversti Nikolajų II ir į sostą atvesti 12 metų įpėdinį Aleksejų, jo regentu paskirti imperatoriaus brolį, didįjį kunigaikštį Michailą Aleksandrovičių.

Tuo pat metu sklandė gandai apie Aleksandros Fiodorovnos ir Protopopovo planus išvaikyti Dūmą, paskelbti ypatingąją padėtį ir pasirašyti separatinę taiką. Klausimas – kas smogs pirmas?

Įsivilioti į savo namus Rasputiną pažadais surengti derybas su kokiomis nors svarbiomis „imperatorienės partijos“ personomis Feliksas Jusupovas tikrai galėjo.

Hičkoko stiliumi

Tolesni įvykiai pagal Jusupovo ir Puriškevičiaus versiją primena siaubo filmą.

Rasputinas rūsyje sušveitė kelis kalio cianidu farširuotus pyragėlius, tačiau nuodai jo neėmė. Suprantama – demonas!

Drama rūsyje pavaizduota vaškinių figūrų pagalba, tačiau yra pagrindo abejoti, jog aprašymas atitinka realius įvykius | AFP

Visgi, vėliau jis pajuto skausmą pilve ir viską suprato. Jusupovui teko iššauti, Rasputinas krito negyvas. Žudikas dėl tikrumo dar kelis kartus trenkė jam į smilkinį kovos spragilu, ir tik spėjo atgauti kvapą, kaip kruvinas monstras atsistojo, kaip koks terminatorius!

Siaubo apimtas Jusupovas pabėgo, o Rasputinas niekieno netrukdomas išėjo iš namo, perėjo kiemą ir buvo pasiekęs vartus, tačiau keturiais revolverio šūviais į nugarą jį sustabdė iš paskos išlėkęs Puriškevičius.

Puriškevičiaus teigimu, jis iššovė du kartus beveik be pauzės, nepataikė, tuomet pradėjo atidžiau taikytis ir netgi įsikando sau į dešinės rankos delną dėl koncentracijos, po to pataikė Rasputinui į nugarą, dar vieną kartą – į pakaušį.

Nuodai ir kulkos

Žmonės, gerai pažinoję Rasputiną, vienbalsiu tvirtino, jog saldumynų jis niekada nevalgė, manydamas, jog jie kenkia jo ypatingiems sugebėjimams.

Netoliese budėję policininkai Vlasiukas ir Jefimovas raportuose rašė, jog girdėjo garsus, panašius į šūvius: vieną, o po 3-5 sekundžių dar du ar tris, beveik susiliejančius vienas su kitu.

Skrodimo protokole, kurį surašė aukštos kvalifikacijos patalogoanatomas profesorius Kosorotovyj, teigiama, jog mirties priežastis – šūvis į pilvą, sukėlęs gausų kraujo išsiliejimą. Po to mirusiam arba mirštančiam buvo padaryti dar du sužeidimai šaunamuoju ginklu – į nugarą ir į kaktą: visi trys iš mažo atstumo.

Puriškevičius tvirtino, jog šaudė iš nemažo atstumo, ilgai taikėsi ir buvo Rasputinui už nugaros, todėl pataikyti jam į kaktą niekaip negalėjo. Tačiau tai panašu į kontrolinį šūvį į galvą.

Profesorius nerado ant kūno jokių mušimo spragilu pėdsakų, tačiau rado nežymią pjautinę žaizdą ant nugaros, padarytą arba peiliu, arba, kas labiau tikėtina, pentinu, jei kas būtų spyręs lavonui.

Detektyvas tęsiasi

Atbėgęs į įtartinus garsus, policininkas Vlasiukas Puriškevičiaus kieme nesutiko, užtat susidūrė su Jusupovu ir jo liokajumi Bužinskiu, kurie pareiškė, jog niekas nešaudė – greičiausiai kažkam sprogo automobilio padanga.

„Po to jie išėjo, o aš, apžiūrėjęs kiemą ir neradęs nieko įtartino, nuėjau į savo postą“, – raporte rašė policininkas.

Naktį mieste buvo tamsiau, nei dabar, tačiau nepastebėti ant sniego lavono Vlasiukas niekaip negalėjo.

Po 20 minučių prie poste stovinčio policininko priėjo Bužinskis ir pakvietė pas savo šeimininką. Kunigaikščio kabinete Vlasiukas pamatė Jusupovą ir nepažįstamą žmogų, vilkintį kažką panašaus į karinę uniformą.

Šis prisistatė Dūmos nariu Puriškevičiumi, paklausė policininko, ar jis rusas, ar tiki Dievu ir ar gerbia carą, o po to pareiškė, jog čia ką tik buvo nužudytas Rasputinas, o Vlasiukas privalo apie tai tylėti, jei tėvynę myli.

Kodėl suokalbininkai apie save pranešė – dar viena mįslė. Galbūt manė, jog policininkas tuojau pat lėks raportuoti, o jie tuo metu galės išvežti mašina lavoną.

Tačiau Vlasiukas dar kartą atidžiai apžiūrėjo kiemą, nieko įtartino nerado, nusprendė, kad Puriškevičius bus padauginęs gėrimo, ir iki 6 ryto nepasijudino iš vietos. Taigi, kada tiksliai pagrindinį įkaltį paskandino Nevos eketėje, nežinia.

Rugiagėlės ir varpos

Rasputinas visada nešiojo ilgus palaidus marškinius.

Jusupovas tvirtino, kad žmogžudystės naktį „senolis“ vilkėjo baltus marškinius su išsiuvinėtomis rugiagėlėmis. Puriškevičius – kad kreminės spalvos, siuvinėtą šilku. O kūno apžiūros protokole, kurį pasirašė teismo rūmų prokuroras Zavadskis, pažymėta: marškiniai melsvi, išsiuvinėti auksinėmis varpomis.

O gal Rasputinas viloje apskritai nebuvo nusivilkęs kailinių?

Paprasčiau ir bjauriau

Jusupovo ir Puriškevičiaus teigimu, „senolis“ mirė taip pat nepaprastai, kaip ir gyveno. Tačiau turimų faktų analizė leidžia spėti, jog versija yra išgalvota.

Nebuvo užnuodytų pyragaičių, sukrečiančio iki širdies gelmių prisikėlimo iš numirusių ir pašėlusio šaudymo kieme.

Greičiausiai suokalbininkai užpuolė Rasputiną, kai tik jis peržengė slenkstį ir tiesiog nušovė.

Viskas vyko ne lauke, o name,todėl policininkai ir negalėjo tiksliai pasakyti, girdėjo jie šūvius, ar ne.

Yra ir dar egzotiškesnių versijų. Kai kurie autoriai, remdamiesi gandais ir netiesioginiais duomenimis tvirtina, jog Rasputinas neva buvo nužudytas ne viloje Mojkoje, o kažkur kitur – kad žudikai buvo ne penki, kaip įprasta manyti, o daugiau.

Minimas ir buvęs vidaus reikalų ministras Aleksėjus Chvostovas, didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Pavlovičiaus meilužė, balerina ir nebylaus kino žvaigždė Vera Karali bei Britanijos rezidentas Osvaldas Raineris.

Pasiuntinys Džordžas Bjukenenas užsienio reikalų ministerijai raportavo, jog Nikolajus II klausinėjo jo, ar britas dalyvavo Rasputino nužudyme, ar ne.

Nušautas ar paskandintas?

Dar viena plačiai pagarsėjusi legenda – neva „senolis“ buvo toks gyvybingas, jog net po nuodų ir dviejų mirtinų šūvių tik neteko sąmonės, ir galiausiai paskendo.

O skrodimo protokole parašyta: „Jokių mirties nuo skandinimo pėdsakų neaptikta. Į vandenį Rasputinas buvo įmestas jau negyvas“.

Stambaus tyrimo apie Rasputiną autorius Aleksandras Buškovas pažymi, jog pagal rusų tradiciją, skenduolis negali būti priskiriamas prie šventųjų. Todėl mitą, matys, sukūrė ne šiaip sau.

Kam reikėjo fantazuoti?

Vienas Jusupovo ir Puriškevičiaus motyvų yra akivaizdus: norėjosi atrodyti ne klastingais žudikais, penkiese susidorojusiais su beginkliu svečiu, o didvyriais, vos ne piktąją dvasią nugalėjusiais.

Tačiau galėjo būti ir kita priežastis.

Jusupovo rūmuose buvo penki suokalbininkai: Jusupovas, Puriškevičius, daktaras Stanislavas Lazovertas, dirbęs Puriškevičiaus organizuoto sanitarinio traukinio vyr. gydytoju, poručikas Sergejus Suchotinas, su Jusupovu susipažinęs ligoninėje, kur gulėjo po sužeidimo ir kurią globojo jo motina kunigaikštienė Zinaida, ir Nikolajaus II pusbrolis didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius.

Lazovertą, matyt, pakvietė, kad šis tiksliai konstatuotų mirtį. Be to, jis vairavo automobilį, kurio Rasputiną nuvežė prie upės.

Apie Dmitrijaus Pavlovičiaus ir Suchotino vaidmenį Jusupovas ir Puriškevičius nieko nepasakė, o jie patys, skirtingai nuo atviraujančių bendrininkų, išsaugojo paslaptį iki mirties.

Buškovas spėja, jog pirmą ir lemtingą šūvį iššovė Dmitrijus Pavlovičius, o Jusupovas ir Puriškevičius prisiėmė kaltę sau, kad nekompromituotų carų giminės asmens.

Netiesioginį to įrodymą autorius mato tame, jog Nikolajus II, galbūt žinojęs daugiau už mus, Jusupovą tik išsiuntė į Kursko dvarą, o Dmitrijų Pavlovičių pasiuntė į mūšio lauką Kaukazo fronte.

Dvylika imperatoriaus rūmų narių pasirašė malonės prašymą dėl Dmitrijaus Pavlovičiaus. Caro rezoliucija buvo tokia: „Niekas neturi teisės žudyti, žinau, jog sąžinė graužia ne vieną, nes ne vienas esate įsivėlęs. Stebiuosi jūsų kreipimusi į mane“.

Dmitrijus Pavlovičius, neva tėvui reikalaujant, prisiekė ant ikonos, kad nežudė Rasputino. Tačiau, pirma, nėra liudininkų, o antra – istorija žino nemažai priesaikos sulaužymo atvejų.

Suchotino pažįstamas kunigaikštis Piotras Išejevas savo memuaruose „Praeities šukės“, išleistuose Niujorke 1959 metais, iškelia kitą versiją.

„Įprasta manyti, jog Rasputiną nužudė Puriškevičius. Iš tikro jį nužudė Suchotinas. Tačiau buvo nuspręsta viską slėpti, o dėl šūvių prisipažino Puriškevičius, kitaip Suchotinui būtų buvę blogai. Jei jau didysis kunigaikštis buvo išsiųstas į Turkiją, tai kas būtų nutikę paprastam poručikui?“, – rašė jis.

Likimo ir tarybų valdžios malonė

Daugeliui žmogžudystės dalyvių, likimas, o kai kuriais atvejais ir naujoji valdžia, buvo palanki.

Feliksas Jusupovas Paryžiuje sulaukė 80 metų. Nors didžioji jo turto dalis, verta milijardo ikirevoliucinių rublių (apie 16,5 milijardo šiuolaikinių dolerių) buvo investuota į nekilnojamą turtą ir pražuvo, emigracijoje jis neskurdo. Parašė (ar sukūrė?) knygą „Rasputino galas“.

1932 metais iš Holivudo studijos MGM prisiteisė 25 tūkstančius Britanijos svarų – studija išleido filmą, kuriame teigiama, jog jo žmona buvo Rasputino meilužė. Būtent po šio įvykio, pradžioje JAV, o vėliau ir kitose šalyse atsirado tradicija knygose ir filmuose pažymėti, jog visi vaizduojami įvykiai yra išgalvoti, ir bet koks sutapimas su tikrais asmenimis – atsitiktinis.

Didžiajam kunigaikščiui Dmitrijui Pavlovičiui dalyvavimas žmogžudystėje išgelbėjo gyvybę. Jei bolševikų perversmą jis būtų sutikęs Petrograde, greičiausiai būtų sulaukęs tokio paties likimo, kaip tėvas ir daugelis Romanovų. Iš Kaukazo fronto traukiniu per Iraną jis išvyko į Mesapotamiją ir pasiprašė savanoriu į britų armiją, kad galėtų ir toliau kovoti už Antantę. Vėliau gyveno JAV ir Šveicarijoje, buvo vedęs turtingą amerikietę, mirė 1942 metais.

Vladimirą Puriškevičių suėmė Petrograde, tačiau 1918 metų balandį paleido, asmeniškai Dzeržinskiui įsakius. Buvęs Dūmos skandalistas išvyko į Kijevą, vėliau į baltąjį Doną. Prieš pat evakuaciją, 1920 m. vasarį mirė nuo dėmėtosios šiltinės.

Ne mažiau įdomus ir Sergejaus Suchotino likimas. 1918 m. lapkritį bolševikai jį, kartu su kitais kontrrevoliucionieriais norėjo sušaudyti, tačiau pakeitė bausmę – kalėti Maskvos Tagankos kalėjime.

Po dviejų metų ir trejų mėnesių jį, kaip kalėjimo liaudies instrumentų orkestro dalyvį, pervedė į namų areštą, o 1921 metais išlaisvino ir paskyrė tarnauti į neblogą vietą – Levo Tolstojaus muziejaus komendantu Jasnoje Polianoje.

1925 metais Suchotinui leido išvykti gydytis į Prancūziją, kur jį priglobė Feliksas Jusupovas. Matyt, liga iš tikrųjų buvo, kadangi maždaug po metų Orli ligoninėje jis mirė, bet matuojant tuometiniais matais, su juo buvo pasielgta ypatingai humaniškai.

Stanislavas Lazovertas 1918 metų lapkritį atsidūrė Niujorke, kur publikavo trumpus prisiminimus apie Rasputino nužudymą, kurie skiriasi nuo Jusupovo ir Puriškevičiaus versijos vienu dalyku: „senolis“, jo teigimu, buvo homoseksualistas (vienintelis žinomas tokio tipo tvirtinimas). Vėliau gyveno Prancūzijoje, palaikė ryšius su Jusupovu, mirė 1936 metais. Priešais jo namą prestižinėje VIII Paryžiaus apygardoje kažkas atidarė šokių klubą ir pavadino jį Rasputine.

Išsipildžiusi pranašystė

Žinomas Rasputino teiginys: „Be manęs viskas sugrius“.

Nikolajui II išsiųstame laiške „senolis“ perspėjo, jog iki 1916 metų pabaigos jį nužudys, ir jei tai padarys savas brolis – mužikas, tai nieko, tačiau jei tai bus bajoras, tai Rusijos dinastijai bus galas.

Suprask kaip nori, tačiau taip viskas ir atsitiko.