Grigorijaus Rasputino pranašystės

G. Rasputinas visai nedviprasmiškai kalbėjo apie savo mirtį. Jis spėjo esant dvi galimybes: a) jį užmuš imperijos ateities, sosto, savo vaikų ir palikuonių, kurie viešpataus „šimtą metų ir daugiau“. Antru atveju pasekmės bus baisios: dvariškiams teks sprukti iš Rusijos, o krauju suteptas rantas jiems teks plauti ketvirtį amžiaus. O jei Rasputino nužudyme dalyvaus caro giminė, tai po poros metų neliks nei caro vaikų, nei giminaičių. Ir kaip žinome, nutiko antrasis variantas, kai užpuolimą surengė monarchistai-dvariškiai ir netgi caro giminaičiai. O per vėlesnius pora metų ir kelis mėnesius caras su šeima patyrė kankinių dalią.

Nuo Michailo Romanovo prasidėjo dinastija. Michailas bus ir paskutinis, sakė Rasputinas, valdysiantis iš „Peterburgo šventojo sosto“. Ir ši pranašystė dalinai išsipildė – praktiškai Peterburge valdė Romanovų bendrapavardis...

O štai kaip Rasputinas matė laikotarpį, kai valdžia atiteko į naujas rankas: žmonių minios, lavonų krūvos, tarp kurių ir didieji kunigaikščiai bei grafai, Nevos vanduo paraudo nuo jų kraujo. O po „trijų mėnulių“ ir 25 m. Rasputinas antrąkart išvydo „mirties danguje plevenimą“, o tada, praėjus dar keliems dešimtmečiams – dar kartą: „pirmas [mirties] skrydis surinks auksą, antrasis šviną, o trečiasis kviečius“.

Šios Rasputino pranašystės išsakytos apibendrintai, nenaudojant gėrio ir blogio kategorijų. Tai dieviškoji nuojauta, aiškiaregio reziumė, kuris, jo žodžiais, galėjo regėti ateitį ir savo pomirtinės būsenos. Rasputino pasisakymai neretai išsakyti Biblijos dvasia, tačiau su kitokiais atspalviais ir Apokalipsės papildymais, kas, beje, natūralu tokiam tikinčiam žmogui kaip jis. Tačiau gerokai sunkiau suprasti sutapimus su Avestos ir Vėlesniosios Edos pranašystėmis, su kuriomis jis nebuvo susipažinęs.

Rusų aiškiaregys spėjo apie „gyvenimo suklestėjimą Sibire“, citrinmedžius Peterburgo rūmuose. „dvigubos varpos“ laikmetį. Kartu su pasisakymu apie auksą, šviną ir kviečius, tai atitinka skandinavų Vėlesniąją Edą, kalbančią apie baisų karą, tvaną, nepakenčiamą ugnį, iškylančią iki dangaus, po kurios pasaulis atgims – „bręs nesėti javai“.. O štai Rasputino žodžiai: „Dalis žemės rūks ir trečdalis sėklų sudegs. Dalis žemės taps nederlinga ir pasėliai žus. Tačiau trečia dalis žemių duos tokį gausų derlių, kokio žemėje dar neregėjo“.

Jis kalba apie „amžinų sniegų“ atėjimą, apie vėjo metą, 30-ies dienų „dūmų ir skausmo“ rūką, apie žemės drebėjimus, Saulės pradingimą trim dienoms. Visa tai yra neregėtos Fimbulvetro žiemos su spiginančiais šalčiais ir vėjais motyvo pakartojimas. Kai Saulę praris vilkas, žvaigždės kris iš dangaus, nuo grandinės nutruks vilkas Fenriris, į dievų ir žmonių valdas įžengs pabaisos. Milžinas Surtas su ugniniu kardu vadovaudanas paslaptingos Muspelio šaliems sūnums pradės kovą su dievais. Šviesusis asas Heimdalis pasaulio pakraštyje papūs į Gjalarhorno ragą ir prikels Odino kariauną.

Odinas žus susirėmęs su vilku Fenriru, tačiau už jį atkeršys jo drąsusis sūnus Vidaras.

Tos pabaisos, bendrais bruožais, nuspėjamos Rasputino regėjimuose, kai jis kalba apie vilkų valdymą, peniukšlius, besimaudančius kraujuose, baisias skruzdėles ir gyvates (viena jų primena Jormundangę – skandinavų didžiąją jūrų gyvatę). Pasirodys drugiai-pesliai, bitės-gyvatės, skraidančios varlės, pelės-vadai ir žvėriažmogiai. Už dalį šio žvėryno bus atsakinga „žmogiškoji alchemija“ – verta į tai įsiklausyti.

Kaip ir Avesta, rusų aiškiaregys ypatingą dėmesį skyrė dangaus reiškiniams, o tarp jų Šiaurinei, svarbiausiai Avestos žvaigždei. Iš šios žvaigždės kyla gyvybė, o kartu su ja – laikas ir laimė – sakė Rasputinas. Ir dar: „Dievas turi savo Tiesą, kitokią nei žmonių, tačiau liepsna – tokia pat“. Ir čia ausyje skamba Heraklito žodžiai apie „amžinai gyvą ugnį, dėsningai blėstančią ir dėsningai suliepsnojančią“.

Gyvenimas taps kaip girnos, - ir šis įvaizdis mus veda prie Edų milžinių Fenios ir Menios girnų. Girnų dardesį, mini aiškiaregis, vėju atneš į kiekvienus rūmus ir kiekvienus namus, tačiau rūmams mals auksą.

Be galo paprastas Rusios vaidmuo Rasputino koncepcijoje. Ji yra po Erelio ženklu. Jos uždavinys – budėti ir saugoti, ginti. Visai kaip Asgardo, skandinavų dievų miesto.

O Asgardo gyvybės medžio, uosio Igdrasilo viršūnėje tupi erelis, tik tarp jo akių vanagas Vedrfelniras.

Bet būtų keista, jei Europą būtų aplenkę Rasputino pranašystės. Jis sakė: Europos keliais nušliauš trys alkanos gyvatės, po savęs palikdamos pelenus ir dūmus; ir jų vienas namas – kalavijas, vienas įstatymas – prievarta, tačiau nutempę žmoniją per dulkes ir kraują, jos pačios žus nuo kalavijo. Tada įsigalios nauji įstatymai ir vėliavos; ir štai vėl trys gyvatės, jau kitos, bet panašios, šliauš per ištuštėjusią Europą, kur nėra nė žolelės, nei krūmelio. Valstietiškai Grigorijus aiškina valstybės valdymą – analogija su vežimu, kurį valdo didžiausi nemokšos. Žmonės pamirš Dievą, nes patikės jais, o ne juo. Tad visą žmoniją ištiks Dievo bausmė. Tik tada sugrįš tikėjimas ir bus rojus žemėje.

Europos laukia trys žaibai (palyg. su trim Dzeuso žaibais), kurie supleškins lelijas, palmių sodą, žemę tarp šventųjų upių. Žmogus taps pažeidžiamas kaip sausas lapas; tai bus apnuodytos žolės, gyvulių ir paties žmogaus metas – ir tai bus Pelyno (žinomo ir iš Apokalipsės; o tai ir Černobylis) epochos pradžia. Visoje planetoje tebus sūrus vanduo, jūros užlies miestus, vietoje dirbamos žemės telkšos sūrios balos: „Nuodai apims Žemę... šaltinių vanduo apkars. Žmonės mirs nuo vandens ir oro, tačiau sakys, kad tarytum jie mirė nuo širdies ar inkstų... Kai Sodoma ir Gomora sugrįš į žemę ir moterys vilkės vyriškais drabužiais, o vyrai – moteriškais, išvysite Giltinę, šuoliuojančią ant balto maro. Ir ankstesnis maras prieš baltą marą bus tarytum lašas prieš okeaną“.

Saulės ašaros kris į žemę tarsi ugninės kibirkštys, nudegindamos žmones ir augalus. Pelės ir gyvatės viešpataus žemėje. Žmonės palikinės miestus, nes pelės bus milžiniškos. Moters įsčios bus pardavinėjamos kaip pardavinėjama jautiena. Žmogus, Dievo kūrinys, taps mokslo kūriniu. Pats sukčiausias, labiausiai pasileidęs eis į valdžią. Baisia mirtimi bus šeimos, išniekintos ir nukryžiuotos, mirtis. Iš vakarų ateis kraugerys vadas, pavergsiąs žmones turtais, iš rytų ateis kitas kunigaikštis, pavergsiantis žmones skurdu. O po jų išdygs trečiosios šviesos augalas. Meilė išdžius, žmonės taps abejingi. Vargas ateis silpniems, seniems, luošiams, kenčiantiems ir užjaučiantiems, paprastiems, jauniems – juos išjuoks. Ateis taika, tačiau ji bus sulaistyta krauju. Visame pasaulyje iškils bokštai; atrodys, kad juose gyvenimas, tačiau juose bujos mirtis. Žmonių atvaizduose žmonės regės šešėlius, rūmuose apsigyvens prisikėlę iš mirusiųjų – juos matys žmonės, kuriems bus tai patikėta. Bus nauji įstatymai ir naujas gyvenimas (vėliau bus sužinota, kad tie įstatymai buvo nuo pradžių, tačiau buvo užmiršti – pagal jį buvo sutvertas pasaulis ir žmonės). Didžioji gyvatė pralies daug kraujo, bet vėliau bus sudegintas ir paverstas pelenais. Žemė, kuria šliaužiojo gyvatė, bus atiduota mirusiems, kad primintų apie kraują.

Nenuostabu, kad savo laiku Osvaldas Špengleris parašė „Europos saulėlydį“. Būtent taip Azijos pranašai spėja apie ilgą kovą už Maitrėjos-Budos idealus. Karai su islamu tapo šiandienos realija.

Tačiau Rasputinas regėjo ir „trečiąją šviesą“, ir įveikimą, ir apsivalymą, ir atsiskyrimą su Dievu. Žmonės supras, kad Dievas vienas, tik vadinamas įvairiai. Tad ar verta visa žmonijos istorija, kad pereitų ugnį ir varines dūdas, kančias ir siaubus, netikėjimą ir tamsą, kad vėl netikėtai atrastų paprastą tiesą: Dievas vienas visiems!

Dėl to niekas nekaltas, išskyrus patį žmogų. Mokslo ir technikos pasiekimai nesprendžia žmogaus problemų; jie tokie pat primityvūs, kaip kritinės masės urano gabalas. Tačiau klaidų kelias - vis tik didis kelias, jei jį prisimins sugebantys mąstyti.

Žmonijos aušroje kromanjoniečiai netikėjo, o tikrai žinojo, kad Dievas yra. Jų Deivės-Motinos statulėlės, kurių liko daugybė, mokėjo ją iškviesti į laužų sritį, į gyvos ugnies zoną, ir per dūmus jie ją regėjo ir su ja kalbėjosi. To, matyt, nesupras dabartinė archeologų ir istorikų karta, kaip nesupras ir to, kodėl kromanjoniečiai viską atrado vienu metu: meną, muziką, prijaukino gyvulius, išmoko kalbėti, rašyti, gydyti, medžioti, statyti namus, įžvelgti ateitį...

Šaltinis: nso.lt