Iliuzinė Visata

Vienoje senovės indų legendoje pasakojama, kad visų pradžių pradžioje buvo vientisas sąmonės vandenynas, kuris kartą nusprendė pasidalinti į begalines dalelytes, norėdamas pažadinti pats save. Taip atsirado Visata ir joje gyvenančiomis būtybės. Daugelį amžių ši istorija buvo laikoma ne daugiau kaip prasimanymu. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius atradimai kvantinės fizikos srityje leido sukurti holografinės Visatos koncepciją. Taip realybė tapo.... besikeičiančia iliuzija.

Kvantinė karalystė

Dar Senovės Graikijos filosofai teigė, jog visi daiktai yra sudaryti iš smulkių nedalomų dalelių - atomų. Tačiau XX amžiuje šis teiginys buvo visiškai paneigtas. Fizikai, pasinaudoję naujausiais elektroniniais mikroskopais, aptiko ištisą nuo mūsų paslėptą Visatą, Pasirodo, atomas susideda iš dar mažesnių dalelių: protonų, elektronų, neutronų... Nuo to laiko atomas - branduolys su aplink jį besisukančiais elektronais - tapo mokslo simboliu. Visos subatominės dalelės buvo pavadintos kvantais, o fizikos skyrius, tiriantis šias daleles, -kvantine fizika.

Vienas iš kvantinės teorijos kūrėjų, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu, Nilsas Boras sukūrė teoriją apie tai, kad kvantai iš tikrųjų yra ne atskiri objektai, o bangos, kurios įgauna dalelių išvaizdą tik tuomet, kai jos yra stebimos! Tai reiškia, jeigu žiūrite į kvantą, jis tampa dalele.

Nustojus į jį žiūrėti, jis vėl pavirsta banga.

Iš pradžių šis teiginys buvo palaikytas fantazijos vaisiumi. Tačiau vis tik pavyko sugalvoti būdus, kurie leido užfiksuoti banginę dalelių būseną, nestebint jų. Pirminių teiginių teisingumas buvo patvirtintas.

Sis atradimas sukėlė tikrą perversmą protuose. Ir tai visiškai nėra keista! Kadangi iš elementariųjų dalelių sudaryta visa materija ir energija, tai reiškia, kad Visata yra ne kas kita, o iliuzija. Pabandykite įsivaizduoti: jūsų mobilusis telefonas (ar bet koks kitas daiktas) materialiu tampa tik tuomet, kai žiūrite į jį ar su juo kažką veikiate, o visą kitą laiką jis yra kažkokia neaiški banginė substancija. Ir tokia situacija susidaro ne tik su atskirais daiktais, bet su visu mus supančiu pasauliu. Jūs einate gatve, o pasaulio už jūsų pečių nėra, nes jūs jo nestebite.

Vienas pagrindinių Boro teorijos aspektų buvo tai, kad neįmanoma nustatyti tikslias dalelių charakteristikas. Iš to daroma išvada, kad visas kvantinis pasaulis yra chaotiškas ir jo negalima interpretuoti. Nors dauguma fizikų palaikė Borą, ši teorija nebuvo iki galo išnagrinėta ir priimta, nes atrodė pernelyg bauginanti ir paslaptinga.

3D Visata

Tačiau buvo vienas fizikas, kuris ne tik tęsė tyrimą iliuzinės Visatos srityje, bet ir sukūrė žymiai gilesnę ir daugiau apimančią teoriją. Šis fizikas ~ Deividas Bomas (David Joseph Bohm, 1917-1992). Šis mokslininkas, skirtingai nuo daugumos savo kolegų, atsisakė pripažinti, kad kvantinio pasaulio negalima aprašyti ir jog jame nėra jokios tvarkos bei savitarpio ryšių.

Bomas savo karjeros pradžioje nagrinėjo plazmos efektą. Elektronai, būdami plazmos būsenoje, elgiasi tarsi kolektyvas ir demonstruoja daugialąstelinio organizmo savybes. Fizikas tą patį efektą aptiko, tyrinėdamas elektronus metaluose. Kiekviena dalelė derino savo elgseną su milijonais kitų dalelių.

Šie tyrimai mokslininkui pagimdė mintį, kad egzistuoja žymiai gilesnė realybė subkvantiniame lygmenyje. Jis postulavo teoriją apie kvantinį potencialą, kuris apima visą kosmosą. Viskas, pradedant elektronais ir baigiant kosmosu, yra vienas didžiulis superorganizmas, kurio judėjimas ir veiksmai nėra atsitiktiniai ir vyksta dėl tam tikro tikslo.

Suprantama, dauguma mokslininkų nepalaikė Bomo pažiūrų ir teigė, kad jos yra klaidingos ir antimokslinės. Norėdamas įrodyti savo poziciją ir išplėsti realybės sampratą, mokslininkas ėmė tirti paslėptas gilumines tvarkas.

Palaipsniui ji suvokė, kad yra ne vienas ir ne du tvarkos lygmenys, o didžiulė daugybė. Tai, kas atrodo chaosu viename lygmenyje, yra dalimi tvarkingo proceso aukštesniame lygmenyje. Pavyzdžiui, žmogui, patekusiam į štormą, tai, kas vyksta aplinkui, atrodo kaip nesibaigiantis chaosas, o štai meteorologui, stebinčiam tą patį štormą Žemės palydovo pagalba, tai yra visiškai įprastas atmosferos reiškinys.

Reiškia, mūsų Visata yra trimatė projekcija arba kitų tvarkos lygmenų holograma. Holograma kaip niekas kita tinka demonstruoti paslėptai tvarkai. Norint sukurti hologramą, lazerio spindulį reikia išskaidyti į du spindulius. Vienas spindulys atsispindės nuo fotografuojamojo objekto ir su antruoju spinduliu susijungs juostelėje, kurioje atsiras banginis vaizdas. Iš pažiūros gautas atvaizdas atrodo perkrautas įvairiais apskritimais ir linijomis, tačiau pakanka nukreipti į jį koncentruotą šviesos spindulį, kad atsirastų trimatė objekto projekcija.

|domia hologramos savybe yra jos nelokalumas. Gautą juostą galima sukarpyti į dešimtį gabaliukų, tačiau kiekviename gabaliuke bus pirminis atvaizdas. Banginis atvaizdas juostoje - tai sumažinta nematoma tvarka, atsiverianti projekcijos metu.

Nematomą tvarką Bomas pavadino implikacine, o mums matomą - eksplikacine. Jis tvirtino, kad Visata yra nuolatinio nematomų būties lygmenų nuolatinis išsiskleidimas ir susitraukimas, ir tai sudaro ne paprastą statinį atvaizdą, o „holojudėjimą“ - sudėtingą ir nuolat kintantį bangų ir dalelių srautą.

Mokslininkas, suteikęs savo teorijai fizikinį pagrindą, ėmė studijuoti filosofinį aspektą. Jis tvirtino, kad nėra sąvokų „mes“ ir „jie“, „vidinis" ir „išorinis", viskas yra vienas vientisas „aš“. Įsivaizduokite situaciją: jūs sėdite kavinėje, o stalas, už kurio sėdite, maistas, kiti lankytojai, o ir pati patalpa aplink jus - tai jūs pats! Deividas Bomas nematė skirtumo tarp gyvo ir negyvo, protingo ir neprotingo, o kosmosas mokslininkui buvo vienu nedalomu subjektu. Fizikas apgailestavo, kad šių žinių ignoravimas žmonijai suteikia dar daugiau kančių ir neapykantos, ir svajojo apie tokią dieną, kai kiekvienas individas, pažvelgęs į veidrodį, pamatys tikrąjį save - begalinę ir didingą būtybę.

Ar jūs esate tikras, kad egzistuojate?  

Jeigu Visata yra iliuzinė, tai reiškia, kad ir mes visi esame iliuziniai! Netikite tuo? Tačiau yra įrodymai. Neurochirurgas Karlas Pribramas (Karl H. Pribram, 1919-2015) savo gyvenimą pašventė smegenų tyrinėjimui, o tiksliau - jų savybei kaupti ir saugoti informaciją. XX amžiaus viduryje vyravo teorija, kad egzistuoja ypatingos galvos smegenų ląstelės, atsakingos už atmintį, ir kurios randasi griežtai tam tikrose vietose. Kartą Pribramas susipažino su vieno eksperimento rezultatais. Eksperimento esmė buvo tokia: žiurkės buvo mokomos įvairių dalykų, o po to joms buvo šalinamos įvairios smegenų zonos, norint surasti zoną, atsakingą už mokymąsi. Įdomiausia buvo tai, kad netgi tuo atveju, kai buvo pašalinta didesnė smegenų dalis, žiurkės ir toliau neprarado gautų įgūdžių.

Tai privertė Pribramą suabejoti visuotinai priimtu požiūriu. Kaip ir eksperimento su žiurkėmis metu, toks

pat reiškinys pastebėtas ir tarp žmonių, kuriems buvo pašalintos įvairios smegenų dalys. Nors ir buvo netekę nemažos dalies smegenų, žmonės vis tiek prisiminė, kas jie, kur gyvena, ką žino ir moka. Karlas Pribramas ilgai negalėjo suprasti, kaip yra surėdyta atmintis, kol neperskaitė straipsnio apie hologramą. Jis tarsi pajuto nušvitimą, kai perskaitė, jog kiekvienas holografinės juostos gabaliukas turi savyje visą informaciją. Jis pagaliau rado paaiškinimą atminties nelokalumui. Savo darbuose jis įrodinėjo, kad smegenų neuronų veiklos pagrindą sudaro holografijos principas.

Vėliau mokslininkas išvystė savo teoriją. Jis pareiškė, kad smegenys mus apgaudinėja, sukurdamos išorės ir vidaus iliuziją. Iš esmės, mes matome ir jaučiame smegenimis, kurios kuria viso pasaulio projekciją iš vidaus, o ne priima signalus iš išorės. Kitaip tariant, mes gyvename savo pačių galvose!

Vidinė projekcija

Daugelį metų į Pribramo teoriją nebuvo žiūrima rimtai, tačiau visai neseniai buvo padarytas atradimas, kuris sukėlė sprogusios bombos efektą. Brandeiso (Brandeis) universiteto (JAV) mokslininkai palygino neuronų smegenyse sistemą su galaktinių superklasterių išsidėstymo Visatoje sistema ir paprasčiausiai neteko kalbos dovanos - jos turėjo beveik identiškas struktūras!

Šiandien holografinė teorija sparčiai vystosi. Fizikai, pasinaudodami Didžiuoju hadronų priešpriešinių srautų greitintuvu, ieško Higso bozono - subkvantinės dalelės, iš kurios, kaip manoma, sudarytas visas realybės audinys. Be abejo, kai žmonija visiškai suvoks realybės sandarą, tai bus pačia didžiausia moksline ir dvasine revoliucija per visą mūsų istoriją.