Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Civilizacijos paslaptys » Peržiūrų: (2.3K) Komentarų: (0) (12.02.2017 - 10:00)

Išnykusių civilizacijų tarpžemyniniai požeminiai tuneliai

2003-iais metais Pamaskvėje, Solnečnogorsko mieto apylinkėse nutiko keistas dalykas. Bezvodnoje ežere Verešensko kaimo administracijos vairuotojas Vladimiras Saičenko pastebėjo JAV KJL gelbėjimo liemenę su identifikaciniu užrašu, rodančiu, kad ji priklausė esminininko "Kovelas" ("Cowell") jūreiviui Semui Belovskiui. Laivą 2000 m. spalio 12 d. Adeno (Jemenas) uoste susprogdino teroristai. Tragiškai žuvo 4 jūreiviai, 10 dingo, tarp pastarųjų buvo ir Semas Belovskis. Gal informacija klaidinga ir nėra jokios paslapties?

Apklausus aprašomo įvykio tiesioginius liudininkus ir dalyvius paaiškėjo, kad gelbėjimo liemenė iš tiesų buvo rasta ežere ir ant jos esantis užrašas tiesiogiai nurodo „Kovelo" jūreivį Semą Belovskį.

Kokiu būdu gelbėjimo liemenė iš Indijos vandenyno galėjo patekti į Centrinėje Rusijoje esantį ežerą, įveikdama per 3 metus 4000 km tiesia linija? Koks buvo jos kelias? Ar tai reiškia, kad egzistuoja kažkokie nežinomi požeminiai tuneliai, kurie, ko gero, jungia dideliais atstumais vieną nuo kitos nutolusias Žemės žemynų vietas? Kas ir kada sukūrė šiuo tunelius, kokiu tikslu?

Įvairūs tyrinėtojai įvairiuose žemynuose ne kartą pažymėjo, kad be metro linijų, bunkerių, šachtų ir įvairių gamtos sukurtų urvų, egzistuoja požeminės erdvės, kurias sukūrė civilizacijos, gyvenusios mūsų planetoje dar prieš žmonių civilizacijos atsiradimą. Šios erdvės - tai ne tik didžiulės požeminės salės, kurių sienos apdorotos mums nežinomais mechanizmais, turinčios antrinių gamtinių procesų pėdsakus (aglomeratai, stalaktitai, stalagmitai, įtrūkimai ir kt.), bet ir linijiniai statiniai, t.y. tuneliai. XXI amžiaus pradžia pasižymi tuo, kad šių tunelių fragmentų įvairiuose žemynuose aptinkama vis dažniau.

Išnykusių civilizacijų tarpžemyniniai požeminiai tuneliai Senovės tunelių identifikavimas - gana sudėtingas dalykas, nes reikia turėti žinių apie požeminių darbų atlikimo techniką, Žemės plutos transformavimo mechanizmus ir požemines erdves mūsų planetos istorinio vystymosi eigoje. Tačiau ši procedūra gana reali, atsižvelgiant į kai kuriuos niuansus. Pagrindinis senovėje iškastų tunelių skirtumas nuo gamtinių ir šiuolaikinių požeminių objektų yra tai, kad, nors tai ir labai keista, senieji objektai pasižymi tobulumu ir nepaprastu ertmių sienų apdorojimo tikslumu (dažniausiai sienos yra aplydytos), idealia kryptimi ir orientacija. Jie taip pat pasižymi didžiuliais dydžiais ir... žmogui nesuvokiamu senumu. Tačiau negalima teigti, kad visi šie tuneliai atsirado vienu metu. Peržvelgsime turimą realią informaciją apie senovinius tunelius ir kitus požeminius statinius.

Kryme gerai žinomas Marmuro urvas, esantis Čatyr Dago kalnų masyve 900 m aukštyje virš jūros lygio. Leidžiantis į urvą daugybę lankytojų pasitinka didžiulė salė, kuri primena 20 m skersmens vamzdį. Dabartiniu metu ši salė dalinai užversta akmens luitais, kurie nukrito dėl daugybės žemės drebėjimų, ir užlieta karstinėmis nuosėdomis. Per plyšius skliaute susiformavo ir kybo stalaktitai, jų pasitikti stiebiasi stalagmitai - visa tai sukuria užburiantį vaizdą. Mažai kas atkreipia dėmesį į tai, kad kažkada tai buvo tunelis, turintis idealiai lygias sienas, vedantis į kalnų masyvo gilumą ir su nuokrypiu į jūros pusę. Sienos gerai išliko ir neturi erozijos požymių, t.y. tekančio vandens - karstinių urvų, kurie susidaro, ištirpus klintims. Tai reiškia, kad prieš lankytojų akis atsiveria dalis tunelio, vedančio nežinia kur ir prasidedančio apie 1 km aukštyje virš Juodosios jūros lygio. Atsižvelgiant į tai, kad Juodosios jūros įduba susiformavo eoceno ir oligoceno sandūroje (maždaug prieš 30 milijonų metų), kai šioje vietoje nukrito didelis asteroidas, nupjovęs ir sugriovęs dalį Krymo kalnų, galima daryti prielaidą, kad Marmuro urvas yra senovinio tunelio fragmentas, o pagrindinė tunelio dalis buvo asteroido sugriautame kalnų masyve, t.y. tunelio amžius yra ne mažiau 30 milijonų metų.

Kryme dirbantys speleologai neseniai aptiko didžiulę požeminę ertmę po Ai Petri kalnų masyvu. Be to, aptikti tuneliai, jungiantys Krymą ir Kaukazą.

Kaukazo regione dirbantys ufologai vienos ekspedicijos metu nustatė, kad po Uvarovo kalnagūbriu, priešais Aruso kalną, egzistuoja tuneliai, vienas iš kurių driekiasi į Krymo pusiasalį, o kitas po Krasnodaru, Jeisku ir Rostovu prie Dono driekiasi iki Pavolgio. Krasnodaro rajone yra atsišakojimas link Kaspijos jūros. Deja, ekspedicijos dalyviai detalesnių duomenų nepateikė.

Pavolgyje yra gana plačiai žinoma Medvedickaja ketera, kurios gana detalūs tyrimai pradėti 1997-ais metais. Aptiktas ir žemėlapyje pažymėtas gana atsišakojęs tunelių tinklas. Patys tuneliai buvo ištirti kelių dešimčių kilometrų atstumu. Tuneliai yra apvalaus skerspjūvio, kartais ovalūs, skersmuo - nuo 7 iki 20 m, visame ilgyje esantys vienodo pločio ir driekiasi 6-30 m gylyje nuo žemės paviršiaus. Artėjant prie aukštumos Medvedickaja keteroje, tunelių skersmuo padidėja iki 22-35 m, toliau - 80 m, o pačioje aukštumoje ertmių skersmuo pasiekia 120 m. Šios ertmės po kalnu pavirsta į didžiulę salę. Iš šios vietos įvairiais kampais išeina trys 7 m skersmens tuneliai. Tampa aišku, kad Medvedickaja ketera - tai mazgas, sankryža, kur sueina tuneliai iš kitų regionų, taip pat ir iš Kaukazo. Iš šio mazgo galima patekti ne tik į Krymą, bet ir į šiaurinius Rusijos regionus, Naująją Žemę, o toliau - į Siaurės Amerikos žemyną. Yra manančių, kad tuneliai veikia ir dabartiniu metu, jie naudojami kaip NSO transporto arterijos ir bazės, nors tai visiškai nereiškia, kad ateiviai iškasė šiuos tunelius. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad didžiulė teritorija, apimanti Krymą, Altajų, Uralą, Sibirą ir Tolimuosius Rytus, yra tiesiog išvagota tunelių. Lieka tik rasti jų buvimo vietą. Dažniausiai tai įvyksta visiškai atsitiktinai. Pavyzdžiui, Voronežo srities gyventojas Jevgenijus Česnokovas, eidamas per pievą, įkrito į skylę, kuri pasirodė besanti urvu su į įvairias puses besidriekiančiais tuneliais, ant kurių sienų buvo pavaizduoti simboliai.

Kaukaze, tarpeklyje netoliese Gelendžiko, nuo senų laikų žinoma apie vertikalią šachtą. Ji tiesi, kaip strėlė, skersmuo - apie 1,5 m, gylis - daugiau nei 100 m. Šios šachtos ypatybė yra lygios, tarsi aplydytos sienelės. Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad sienelės vienu metu buvo veikiamos termiškai ir mechaniškai, šis poveikis sukūrė 1-1,5 mm storio žievę, kuri yra nepaprastai stipri. Netgi su šiuolaikinėmis technologijomis neįmanoma taip apdoroti uolienų. Aplydytos šachtos sienelės liudija apie technogeninę jos kilmę. Be to, šachtoje pastebėtas aukštesnis nei turėtų būti radiacinis fonas. Gali būti, kad tai yra vienas iš vertikalių stulpų, kuris susijungia su horizontaliu tuneliu, einančiu iš šio rajono į Pavolgį, link Medvedickaja keteros.

Išnykusių civilizacijų tarpžemyniniai požeminiai tuneliai

Yra žinoma, kad po Antrojo pasaulinio karo (1950-ais m.) buvo paskelbtas slaptas SSRS Ministrų tarybos nutarimas tiesti tunelį po Totorių sąsiauriu, siekiant sujungti geležinkeliu žemyną su Sachalino sala. Po kiek laiko slaptumo žymė buvo nuimta, 1991-ais metais fizikos ir mechanikos mokslų daktaras L. Bermanas, kuris dalyvavo tunelio tiesimo darbuose, savo atsiminimuose papasakojo, kad statybininkai ne tiek tiesė tunelį, kiek atkūrinėjo jau egzistuojantį tunelį. Sis tunelis buvo nutiestas labai tolimais laikais, ypač kvalifikuotai, atsižvelgiant į sąsiaurio dugno geologines sąlygas. Buvo užsiminta ir apie keistus radinius tuneliuose - nesuprantamus mechanizmus ir suakmenėjusias gyvūnų liekanas. Visa tai vėliau išnyko slaptųjų tarnybų bazėse. Tad visiškai galimas dalykas, kad ir Tolimieji Rytai yra išraižyti tunelių. Sis naudotas tunelis, gali būti, driekiasi toliau per Sachalino salą į Japoniją.

Dabar persikelkime į Vakarų Europą, į rajoną šalia Slovėnijos ir Lenkijos sienos, į Beskidų kalnų Babia Gura masyvą. Jame yra 1725 m aukščio Diablako kalnas. Aplinkinių vietų gyventojai nuo senų laikų saugo paslaptį, susijusią su šiuo kalnu. Kaip pasakoja Vincentas - vienas iš vietinių gyventojų, praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje kartu su tėvu ir kaimo išvyko į Diablaką. 600 m aukštyje jie su tėvu nustūmė į šoną vieną išsikišusią uolą, prieš jų akis atsivėrė didelis įėjimas, kuriame nesunkiai galėjo tilpti vežimas su arkliu. Toliau driekėsi ovalo formos tunelis, tiesus it styga, platus ir toks aukštas, kad tunelyje galėtų tilpti visas traukinys. Lygus ir blizgantis sienų ir grindų paviršius atrodė tarsi padengtas stiklu (vėl nežemiškosios technologijos?), viduje buvo sausa. Ilgas su nuolydžiu einantis tunelis juos atvedė į erdvę salę, kuri savo forma priminė didžiulę statinę. Joje buvo keletas tunelių, vienų skerspjūvis buvo trikampio formos, kitų - apskritimo formos. Tėvas Vincentui pasakė, kad šiais tuneliais galima patekti į kitas šalis ar net kitus žemynus. Kairėje esantys tuneliai veda į Vokietiją, po to - į Angliją, o toliau - į Amerikos žemyną. Dešinysis tunelis veda į Rusiją, Kaukazą, po to - į Kiniją ir Japoniją, iš ten - į Ameriką, kur susijungia su kairiuoju tuneliu.

Patekti į Ameriką galima ir kitais tuneliais, kurie nutiesti po Žemės Siaurės ir Pietų ašigaliais. Kiekvieno tokio tunelio kelyje yra mazginės stotys, panašios į šią. Jo žodžiais, šiuo metu šie tuneliai veikia - yra pastebėtas NSO judėjimas šiais tuneliais.

Iš Anglijos gautas pranešimas, kad šachtininkai, tiesdami tunelį darbiniais tikslais, išgirdo giliau dirbančių mechanizmų skleidžiamą garsą. Kai buvo pramušta akmens sluoksnis, šachtininkai aptiko laiptus, vedančius į šulinį. Beje, veikiančių mechanizmų skleidžiamas garsas žymiai sustiprėjo. Tiesa, daugiau apie šachtininkų veiksmus nieko nepranešama. Gali būti, kad jie atsitiktinai aptiko vieną horizontalaus tunelio, einančio iš Vokietijos, vertikalią šachtą. Veikiančių mechanizmų garsai liudija, kad tunelis yra naudojamas.

Amerikos žemyne taip pat sulaukiama daug pranešimų apie aptiktus senovinius tunelius. Garsus tyrinėtojas Endrius Tomas yra įsitikinęs, kad po Amerika išliko senoviniai horizontalūs ir vertikalūs tuneliai su apdegintomis sienelėmis. Kai kurie šie tuneliai yra tiesiog idealios būklės. Tuneliai tiesūs kaip styga ir jie išsišakoję po visu žemynu. Vienas mazgas, į kurį sueina kelios šachtos, yra Šasto kalnas Kalifornijoje. Iš jo tuneliai driekiasi į Kalifornijos ir Naujosios Meksikos valstijas. Tai patvirtina įvykis, nutikęs sutuoktiniams Airisei ir Nikui Maršalams. Jie nedidelio Kalifornijos valstijoje esančio Bišopo miesto apylinkėse kalnuotoje vietovėje, vadinamoje Kaso Diablo, pateko į urvą, kurio sienos ir grindys buvo nepaprastai lygios, tarsi nušlifuotos iki veidrodinio blizgesio. Ant sienų ir lubų buvo nupiešti keisti hieroglifai. Vienoje sienoje buvo nedidelės angos, pro kurias į vidų pateko šviesos spinduliai. Vėliau jie išgirdo keistą triukšmą, einantį iš po žemių. Sutuoktiniai gana smarkiai išsigando ir paskubėjo pasišalinti iš keistojo urvo. Gali būti, kad jie atsitiktinai aptiko vieną iš įėjimų į požeminį tunelį, kuris pasirodė besąs vis dar veikiantis.

1980-ais metais netoliese tos pačios Kalifornijos krantų buvo aptikta didžiulė tuščia erdvė, kelis šimtus metrų einanti gilyn į žemyną. Gali būti, kad buvo aptikta viena iš požeminių tunelių mazginė stotis.

Apie tunelių egzistavimą liudija vienas netikėtas faktas. Garsiajame Nevados poligone dideliame gylyje buvo susprogdintas branduolinis užtaisas. Po dviejų valandų Kanadoje, vienoje karinėje bazėje, kuri nuo Nevados poligono nutolusi 2000 km, buvo užfiksuotas radiacijos lygis, 20 kartų viršijantis normą. Kaip tai galėjo atsitikti? Pasirodo, šalia bazės yra milžiniškas urvas, kuris yra didžiulės urvų ir tunelių sistemos žemyne dalis. 1963-ais metais, einant šiuo tuneliu, buvo aptiktos didžiulės durys, už kurių gilyn vedė marmuriniai laiptai. Gali būti, kad tai buvo dar vienas įėjimas į tunelių sistemą. Deja, nėra žinoma, kokioje vietoje durys buvo aptiktos.

Aidaho valstijoje antropologas Džeimsas Makinas tyrinėjo didelį urvą ir plačiu akmeniniu tuneliu buvo nuėjęs kelis šimtus metrų, kai jį sustabdė nepakeliamas sieros kvapas, siaubą keliančios žmonių skeletų liekanos ir iš gilumos girdimas triukšmas. Dėl šios priežasties tyrimus teko nutraukti.

Meksikoje, vienoje iš labiausiai sausringų ir mažiausiai apgyvendintų teritorijų yra senovinis Sotano de las Golondrino urvas, kurio gylis siekia daugiau nei kilometrą, o plotis - kelis šimtus metrų. Urvo sienos yra absoliučiai lygios.

O jo dugne yra tikras įvairių „kambarių", „perėjimų" ir tunelių labirintas. Šiame gylyje tuneliai išsišakoja įvairiomis kryptimis. Ar tai dar vienas tarpžemyninių tunelių mazgas?

Pietų Amerika tunelių skaičiumi nenusileidžia Siaurės Amerikai. Nelabai seniai garsiojo mokslininko Eriko fon Denikeno atliktų tyrimų metu po Naskos dykumos paviršiumi aptikti daug kilometrų besidriekiantys tuneliai, kuriais iki šiol teka švarus vanduo.

1965 m. birželio mėn. Ekvadore argentinietis tyrinėtojas Chuanas Moricas Morono Santjago provincijoje, teritorijoje, esančioje tarp Galakvizo, San Antonijaus ir Jopio miestų, aptikto ir žemėlapyje pažymėjo anksčiau nežinomų požeminių tunelių ir ventiliacinių šachtų sistemą, kurios bendras ilgis siekia šimtus kilometrų. Įėjimas į šią sistemą atrodo kaip akmens uoloje išpjauta svirno durų dydžio anga. Leidžiantis nuosekliai išdėstytomis horizontaliomis platformomis pasiekiamas 230 m gylis. Šioje vietoje yra stačiakampiai tuneliai, kurių plotis kinta ir kurie turi 90 laipsnių posūkius. Tunelių sienos lygios, tarsi padengtos glazūra ar nupoliruotos. Tiksliai vienodais atstumais išdėstytos maždaug 70 cm skersmens ventiliacinės šachtos ir ertmės, kurių dydis prilygsta koncertų salei. Vienos tokios patalpos centre aptiktas statinys, panašus į stalą ir septynis sostus, pagamintus iš nežinomos į plastiką panašios medžiagos. Netoliese vietos su sostais aptiktos iš aukso išlietos didelės driežų, dramblių, krokodilų, liūtų, kupranugarių, bizonų, lokių, beždžionių, vilkų, jaguarų, netgi krabų ir sraigių figūros. Šioje salėje yra „biblioteka", kurią sudaro keli tūkstančiai metalinių 96x48 cm dydžio kažkokiais ženklais iškalinėtų plokštelių. Ch. Moricas taip pat aptiko akmeninį 11x6 cm dydžio „amuletą" - žmogaus, stovinčio ant gaublio figūrą.

Tuneliuose ir salėse yra daugybė aukso dirbinių (diskai, plokštelės, didžiuliai „karoliai") su įvairiais piešiniais ir simboliais. Yra ir dinozaurų atvaizdų, kurie išpjaustyti sienose. Plokštėse matomi iš blokų pastatytų piramidžių atvaizdai. Salia piramidės simbolio yra skraidanti (ne šliaužiojanti!) danguje gyvatė. Tokių paveikslų aptikta šimtai. Kai kuriose plokštelėse pavaizduoti kosminiai objektai ir kosminės kelionės.

Be jokios abejonės, Ch. Morico atradimas tam tikru lygiu leidžia įsivaizduoti, kas pastatė tunelius, statytojų žinias ir, apytiksliai, epochą, kada jie buvo pastatyti (tunelių statytojai matė dinozaurus).

Jau 1976-ais metais tyrinėtojų iš Didžiosios Britanijos ir Ekvadoro grupė tyrė vieną požeminį tunelį Los Tajoso rajone, ties Peru ir Ekvadoro siena. Ten buvo aptikta patalpa, kurioje taip pat buvo stalas, apsuptas kėdėmis, kurių atlošų aukštis siekė daugiau nei 2 m. Baldai buvo pagaminti iš nežinomos medžiagos. Kita patalpa buvo ilga salė su siauru praėjimu viduryje. Ant sienų buvo lentynos su senovinėmis knygomis, storais foliantais - kiekviena maždaug po 400 lapų. Knygų lapai iš gryno aukso buvo užpildyti nesuprantamu šriftu.

Be jokios abejonės, senovės tunelių statytojai sales naudojo ne tik judėjimui, bet ir vertingos informacijos saugojimui, kuri turėjo išlikti daugybę metų. Suprantama, dabartiniu metu šios patalpos jau nebenaudojamos.

Mokslininkų speleologų ekspedicija 1971 m. Peru teritorijoje aptiko urvus, įėjimus į kuriuos buvo užtverę akmeniniai blokai. Įveikus kliūtį, tyrinėtojai maždaug 100 m gylyje aptiko didžiulę salę, kurios grindys buvo išklotos plokštėmis su specialiu reljefu. Ant lygių ir nupoliruotų sienų buvo matyti nesuprantami užrašai, primenantys hieroglifus. Iš salės įvairiomis kryptimis driekėsi daug tunelių. Kai kurie jų veda link jūros, po vandeniu ir tęsiasi po jūros dugnu.

Tai, ko gero, panašu į dar vieną mazginę stotį.

Iš kitos pusės, antrinio kontūro ruožas, besitęsiantis nuo La Poma de Kaijafatės (Argentina) netoliese Kačo miesto, dabartiniu metu pasižymi dideliu radioaktyvumo lygiu ir grunto įsielektrinimu, vibracijomis ir mikrobanginiu spinduliavimu - taip nustatė Ravno biofizikos instituto mokslininkai Omaras Chosė ir Chorchė Diletainas 2003 m. birželio mėnesį atliktų tyrimų metu. Jie mano, kad šis reiškinys yra technogeninio pobūdžio ir yra kažkokių techninių įrenginių (mašinų), esančių ne vieno kilometro gylyje, veiklos pasekmė. Gali būti, kad šios patalpos dabartiniu metu naudojamos darbiniais tikslais.

Nepaprasti pranešimai atėjo iš Čilės. 1972 m. lapkričio mėnesį tuometinio šalies prezidento S. Aljendės prašymu į šalį atvyko kompleksinė ekspedicija iš Sovietų Sąjungos. Ekspedicijos nariais buvo kalnakasybos specialistai Nikolajus Popovas ir Jefimas Čiubarinas. Buvo norima ištirti galimybes atnaujinti vario gavybą dvejose senose šachtose, nes šis metalas valstybei buvo labai reikalingas. Specialistai iškeliavo į kalnus, kur buvo apleista šachta, esanti už 40 km nuo Čičuano miesto.

Išvalius gerokai užverstą įėjimą į šachtą, Popovas ir Čiubarinas nuėjo keletą dešimčių metrų ir aptiko praėjimą, einantį žemyn 10 laipsnių kampu. Praėjimo skersmuo buvo 1,5 m, o jo sienų paviršius buvo banguotas. Rusų specialistai nusprendė ištirti praėjimą, kuris už 80 m tapo horizontaliu ir atvedė į didelę kirtavietę, kurioje buvo daug vario gyslų. Jos driekėsi ne mažiau nei po 100 m.

Tačiau pasirodo, kad gyslos jau buvo eksploatuojamos, ir tai buvo atliekama, pasinaudojant išvystytos technologijos įranga: tuščios uolienos liko nepaliestos, nebuvo jokių griūčių ir šiukšlių. Kiek toliau specialistai pamatė vario lydinius, savo forma ir dydžiu primenančius stručio kiaušinius, sudėtus krūvelėmis po 40-50 vienetų, o atstumai tarp krūvelių buvo 25-30 žingsnių. Po to vyrai pamatė tai, ko nesitikėjo - į gyvatę panašų mechanizmą. Tai buvo apie 1 m skersmens ir 5-6 m ilgio kombainas. Sis kombainas prisiglausdavo prie vario gyslos ir tiesiog išsiurbdavo visą varį iš tunelio sienų.

Tačiau ilgai stebėti šio darbo nepavyko - pasirodė mažesni mechanizmai, kurių skersmuo buvo apie 20 cm, o ilgis -1,5-2 m. Panašu, kad jie patekdavo j tas vietas, kurių negalėjo pasiekti didesnieji kombainai, ir dar saugojo nuo nekviestų svečių.

Šioje vietoje tinka prisiminti NSO medžiagos cheminę sudėtį, kurioje varis sudaro net 90 procentų. Visai galimas dalykas, kad rusų specialistai atsitiktinai aptiko vieną tokį vario telkinį, kurį NSO atstovai kasinėjo savo poreikiams patenkinti - NSO remontui ir naujo tipo skraidančių aparatų kūrimui. Šią prielaidą patvirtina faktas, kad Pietų Amerikos kalnuose yra įkurta NSO bazė. Visa tai suteikia galimybę suprasti, kokiu būdu buvo kuriami didelio skersmens tuneliai, turintys lygias, tarsi nupoliruotas sienas.

Legendos apie tai, kad Pietų Amerikoje egzistuoja išplėtota požeminių tunelių sistema, nėra be pagrindo. Taip pat negalima atmesti teiginio, kad auksą ir brangenybes, kurių paieškai konkistadorai pašventė ne vieną amžių, inkai paslėpė požeminiuose tuneliuose Anduose, kurių centras yra po senąją sostine Kusku, ir kurie nusidriekė ne vieną šimtą kilometrų ne tik Peru, bet ir Ekvadoro, Čilės ir Bolivijos teritorijose. Tačiau įėjimus į šiuos tunelius liepė užmūryti paskutiniojo inkų valdovo žmona. Taip tolima praeitis persipina su netolimos praeities įvykiais.

Pietryčių Azijoje taip pat netrūksta tolimoje senovėje nutiestų tunelių. Garsioji Šambala yra įsikūrusi daugybėje Tibeto urvų, kurie tarpusavyje sujungti požeminiais praėjimais ir tuneliais, ir kuriuose lotoso pozoje sėdi pašventintieji, kurie yra „somati“ būsenoje, t.y. nei gyvi, nei mirę. Parengti tuneliai buvo naudojami ir kitais tikslais - Žemės genofondo ir pagrindinių vertybių išsaugojimui. Tie pašventintieji, kurie turi galimybę bendrauti su esančiais „somati“ būsenoje, ne kartą minėjo apie tunelius su absoliučiai lygiomis sienomis ir esančias juose neįprastas transporto priemones.

Kinų archeologai Chuanio provincijoje, prie pietinio Duntinchu ežero kranto, į pietvakarius nuo Uchanio miesto, šalia vienos apvalios piramidės aptiko užverstą praėjimą, kuris juos atvedė į požeminį labirintą. Jo akmeninės sienos pasirodė besančios labai lygios ir kruopščiai apdirbtos, todėl mokslininkai atmetė prielaidą apie natūralią kilmę. Vienas iš daugelio simetriškai išdėstytų praėjimų archeologus atvedė į didelę požeminę salę, ant kurios sienų ir lubų buvo daugybė paveikslų.

Viename paveiksle buvo pavaizduota medžioklės scena, o viršuje buvo matyti būtybės (dievai?) „šiuolaikiniais rūbais", sėdinčios apvaliame laive, labai panašiame į NSO. Ietimis apsiginklavę žmonės persekioja žvėris, o virš jų skrendantys „antžmogiai" į taikinį taikosi daiktais, panašiais į šautuvus.

Kitame piešinyje pavaizduota 10 rutulių, esančių vienodu atstumu vienas nuo kito, kurie išdėstyti aplink bendrą centrą. Tai labai primena Saulės sistemos schemą. Beje, trečiasis rutulys (Žemė) ir ketvirtasis rutulys (Marsas) tarpusavyje sujungti lanku nupiešta linija. Tai liudija apie kažkokius Žemės ir Mėnulio tarpusavio santykius. Mokslininkai nustatė šalia stovinčių piramidžių amžių - 45 tūkstančiai metų.

Išnykusių civilizacijų tarpžemyniniai požeminiai tuneliai Tačiau tuneliai galėjo būti nutiesti kur kas anksčiau, vėliau gyvenę žmonės jais tik pasinaudojo.

Kinijos šiaurės vakaruose, mažai apgyvendintoje Cinchojaus provincijoje, esančioje Tibete, netoliese Ich Caidamo miesto aukštyn kyla Baigongo kalnas, šalia kurio tyvuliuoja du ežerai - sūrus ir gėlas. Sūraus Tosono ežero pietiniame krante stovi vieniša uola su urvais, kurios aukštis siekia 60 m. Viename urve, kurio sienos lygios ir aiškiai dirbtinės kilmės, iš viršutinės sienos dalies išlenda kampu 40 cm skersmens surūdijęs vamzdis, kitas vamzdis eina po žeme, o prie įėjimo į urvą sumontuota dar 12 mažesnio skersmens (nuo 10 iki 40 cm) vamzdžių. Jie yra lygiagretūs vienas kito atžvilgiu. Ežero krante ir netoliese jo galima pamatyti daugybę geležinių vamzdžių, kyšančių iš uolos ir smėlio, kurių skersmuo yra 2-4,5 cm ir kurie orientuoti rytų - vakarų kryptimi. Yra ir dar mažesnio skersmens vamzdžiai - vos kelių milimetrų, tačiau nė vieno vamzdžio vidus nėra užterštas. Tokie vamzdžiai aptikti ir pačiame ežere - išlendantys į paviršių arba pasislėpę gilumoje. Ištyrus vamzdžių cheminę sudėtį, paaiškėjo, kad 30 procentų juos sudaro geležies oksidas, didelis kiekis silicio dioksido ir kalcio
oksidas. Tokia medžiagų sudėtis rodo apie ilgai trunkančią geležies oksidaciją ir labai seną vamzdžių kilmę.

Visa tai - ir urvai, ir vamzdžiai - yra statinių liekanos. Gali būti, kad šioje vietoje buvo įrengta raketų ir kosminių laivų starto aikštelė, kurią tolimais laikais pastatė nežemiškosios civilizacijos atstovai. Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad šie ateiviai dalyvavo požeminių tunelių visame pasaulyje tiesime, kai dėl kažkokių priežasčių, pavyzdžiui, starto kompleksų griūties, jiems nepavyko palikti Žemės.

Visi yra girdėję apie piramides ir senovės šventyklų griuvėsius Gizos slėnyje Egipte. Tačiau labai mažai žinoma apie tai, kas yra po žemės paviršiumi. Pastarieji mokslininkų tyrimai rodo, kad po piramidėmis slepiasi didžiuliai neištirti požeminiai statiniai, o mokslininkai, mano, kad tunelių tinklas driekiasi dešimtis kilometrų tiek link Raudonosios jūros, tiek link Atlanto vandenyno kranto. Dabar prisiminkime tunelių tyrimą Pietų Amerikoje - ten tuneliai pasislepia po vandenyno dugnu. Gali būti, kad tai yra tie patys tuneliai, einantys po visu Atlanto vandenyno dugnu.

Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Alepo miesto rajone yra duobė, kurią vietiniai gyventojai vadina „griūtimi". Ji yra kalvotoje sausoje vietovėje. Vietoje vienos kalvos viršūnės galima pamatyti didžiulę duobę stačiomis sienomis. Jos gylis yra 70 m, o skersmuo - 120 m. Kaip tokia duobė galėjo atsirasti lygioje vietoje? Vietiniai gyventojai pasakoja padavimus, kad duobė atsirado staiga, per vieną dieną, tik tai įvyko labai tolimoje senovėje. Iš pradžių dugne buvo 10 m skersmens skylė, kuri vėliau buvo užversta. Aišku ir tai, kad apačioje turi būti ne mažesnė nei 1,6 milijono m3 tūrio erdvė, kad joje galėtų sutilpti gruntas iš duobės, nes trupinamo grunto apimtis padidėja mažiausiai du kartus. Dabar prisiminkime jau minėtus statinius - Medvedickają keterą, Diablako kalną, požemines sales Anduose. Visur jos buvo įrengtos kalnų ar aukštumų viduje. Galimas dalykas, kad ir Sirijoje yra dar vienas požeminių tunelių mazgas.

Salia Libano kalnų iš Sirijos pusės yra žinomos dar kelios tokios įgriuvos, atsiradusios dėl žemės drebėjimų ar paprasčiausiai dėl uolienų dūlėjimo - skliautas neatlaikė vertikalios apkrovos.

Žinant apie galimą požeminių tunelių tinklo išsidėstymo vietas, tarp kurių yra ir užlietų, ir sausų, ir sugriuvusių, ir naudojamų slaptam NSO judėjimui, įsivaizduokime, kaip į Bezdonoje ežerą Pamaskvėje galėjo iš Adeno sąsiaurio patekti jūreivio Belovskio gelbėjimo liemenė, kurios savininkas, greičiausiai žuvo nuo ryklių ar žuvų, kurių šiuose vandenyse yra apstu. Tam būtina, kad būtų požeminis tunelių tinklas, tuneliai turi būti užpilti vandeniu, o vanduo turi tekėti į šiaurę. Gali būti, kad šioje vietoje Arabijos pusiasalyje prasideda tuneliai, einantys per Siriją link Kaspijos ežero, kur jie prie Krasnodaro susisiekia su kitais tuneliais, po to driekiasi link Rostovo prie Dono, atsišakoja į Voronežo sritį link Bezdonoje ežero ir toliau susijungia su tuneliais, einančiais iš Tatrų link Pavolgio.

Kalbant apie tunelių amžių, tai aiškiai matyti, kad jie buvo išrausti ne vienu metu: yra senų tunelių (daugiau nei 30 milijonų metų), jau dalinai ar visiškai sugriuvusių, užpiltų dėl Žemėje vykusių kataklizmų (Krymas, Sirija ir kt.), ir yra gana jaunų tunelių, kurių amžius nesiekia 1 milijono metų, kurie gerai arba idealiai išsilaikę ir kuriuos dar kažkas naudoja. Pastarieji tuneliai nutiesti, greičiausiai, ankstyvojoje žmonijos vystymosi stadijoje. Apie tai galima spręsti iš piešinių, aptiktų ant tunelių sienų, kuriuose kartu vaizduojami „antžmogių" ir paprastų žmonių veiksmai (Andai). Greičiausiai tai buvo ne ateiviai iš kosmoso, o viena iš keturių senovėje egzistavusių aukšto išsivystymo lygio civilizacijų, apie kurias minėjo inkai, turinčios išsivysčiusias technologijas, kurių pagalba buvo galima kurti tokius inžinerinius statinius, nusidriekiančius didžiuliais atstumais. Jei tai būtų buvę ateiviai iš kosmoso, jiems nebūtų reikėję tiesti tunelių, kuriuose galėtų pasislėpti nuo Žemei gresiančių kataklizmų - juk galėjo ramiai palikti Žemę ir iš tolo stebėti joje vykstančius įvykius.

Remiantis turima šiandien medžiaga ir senovės šaltiniais, galima pabandyti sukurti po žemynais esančių tunelių schemą. Supranta, ši schema yra tik apytikrė, nes nėra duomenų ar praktiškai neištirtos Afrika, Indija, Australija, didelė Rusijos dalis ir Japonija.

Tačiau ir tokia schema suteikia sampratą apie senovės civilizacijų darbų apimtį. Tačiau kam to reikėjo? Mes žinome, kad kas 200 milijonų metų Žemėje vyksta globalios katastrofos, kurių metu išnyksta iki 80 procentų faunos ir floros. Paskutinė tokia katastrofa buvo eoceno epochoje prieš 30 milijonų metų, ją sukėlė nukritę į mūsų planetą dideli asteroidai. Mažesni gyvenimo Žemėje pažeidimai, kuriuos sukėlė nukritę smulkūs asteroidai, po to kilę žemės drebėjimai, cunamio bangos, ugnikalnių išsiveržimai, bangos ir potvyniai vyko prieš 100, 41 ir 21 tūkstantį metų. Galimas dalykas, kad senovėje egzistavusi civilizacija, žinodama apie tokius ciklus ir norėdama išvengti jų pasekmių, sukūrė požeminių tunelių ir statinių tinklą, kad galėtų juose pasislėpti ir jos veikla nepriklausytų nuo to, kas vyksta planetos paviršiuje.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №11 2016


Taip pat skaitykite:

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar