Kaip norvegai sutrukdė naciams pagaminti atominę bombą

Likus savaitei iki 1942-ųjų Kalėdų kapitonas Leifas Tronstadas surinko šešis žmones, kurie turėjo išvykti į Vokietijos užimtą teritoriją. Kaip ir jis, visi operacijos „Gunnerside“ („Šauliai“) dalyviai buvo norvegai, ištremti į Didžiąją Britaniją po to, kai naciai įsiveržė į jų šalį.

Jų taikinys buvo esminė Vokietijos branduolinės programos dalis, tačiau taikinys buvo labai toli nuo Kaizerio Wilhelmo instituto, kur Nobelio premiją laimėjęs fizikas stengėsi pastatyti urano reaktorių. Jis buvo toli ir nuo Vokietijos, rašo popularmechanics.com.

Norvegai naktį parašiutais nusileido ant plokščiakalnio šalia mažos gamyklos Riukano mieste, kur buvo gaminamas itin retos rūšies vanduo. Tai buvo šalutinis azoto trąšų gamybos produktas.

Sunkus vanduo yra H20 su vienu necharakterizuotu neutronu, prijungtu prie abiejų vandenilio atomų. Jo apstu gamtoje, susimaišiusio su įprastiniu vandeniu, ir koncentracija siekia vieną dalį iš 41 milijonų. Menka koncentracija gali būti padidinta vandenį veikiant elektrolize.

Norvegijoje, Riukane, stovėjo geriausias sunkiojo vandens reaktorius. Tam, kad būtų sukurtas vienas galonas sunkiojo vandens, reikėjo dešimčių tūkstančių galonų įprastinio, ir tūkstančių kilovatvalandžių elektros. Toks kiekis energijos mažą miestelį energija gali aprūpinti ištisus metus

Bendrovė „Norsk Hydro“, kuriai priklausė Vemorko gamykla Riukane, pradėjo sunkųjį vandenį gaminti dar trečiajame dešimtmetyje iš mokslinio smalsumo, kol Vokietijos mokslininkai 1938-aisiais atrado branduolinį skilimą. Norvegija buvo vienintelis sunkiojo vandens tiekimo šaltinis.

Iki karo L.Tronstadas buvo žymus chemikas, žinių apie branduolinę fiziką įgijęs Kembridžo universitete. Jis puikiai suprato, kodėl vokiečius taip domino sunkusis vanduo. Tai buvo medžiaga – moderatorius, kuri nei slopina grandininę reakciją kol ji pasiekia kritinį tašką, nei ją užgesina.

Šiandieną sunkusis vanduo yra vienas pagrindinių pasirinkimų statant urano reaktorių, kuris yra pirmasis žingsnis į atominės bombos kūrimą.

L.Tronstadas turėjo kur kas daugiau nei tik techninių žinių. Jo gausus informatorių tinklas perspėjo Sąjungininkus apie Vokietijos susidomėjimą sunkiuoju vandeniu.

L.Tronstadas buvo per daug vertingas, kad operacijoje Norvegijoje galėtų dalyvauti pats, nors ir desperatiškai norėjo. Tačiau norvegui buvo patikėta sukurti visą operacijos planą.

Įėjimo taškai, koridorių ilgiai, laiptų aukštis tikslai, apsauginių darbo tvarkaraščiai – visa tai atsidūrė jo plane, atsižvelgta apie bet kokį galimą atsitiktinumą. Kas geriau galėjo sunaikinti Vemorko sunkiojo vandens reaktorių, nei jį sukūręs žmogus?

Vienintelis trikdis priartėjusiems prie gamyklos norvegams buvo prižiūrintis darbuotojas, kuris sėdėjo prie stalo. Vienas iš komandos būrio narių turėjo įsitikinti, kad jis netrukdys, kiti tuo metu ant sunkiojo vandens talpyklų pastatė sprogmenis.

Operacija pavyko. Kol naciai suprato, kad talpyklos susprogo, norvegai jau buvo pabėgę į laukinę Norvegijos gamtą, ir nė vienam iš komandos dalyvių neprireikė cianido tablečių – visi liko gyvi.

Taip buvo sunaikintas nacių atominei bombai būtinas elementas. Tiesa, operacijos „Gunnerside“ metu nebuvo sunaikintos visos Hitlerio pastangos pagaminti atominę bombą.

„Gunnerside“ buvo pirmoji operacija, pradėjusi sėkmingą Sąjungininkų „Mūšį dėl sunkiojo vandens“, kurios tikslas buvo sutrukdyti A.Hitleriui sukurti atominę bombą.