«Kaizerodo» šachtos paslaptis ir Reichsbanko auksas

1945 m. vasario 3d. amerikiečių eskadrilės bombonešiai B-29 į Berlyno centrą numetė tonas sprogmenų. Griuvėsiais pavirto vyriausybiniai pastatai, Reichsbankas. Šis lemtingas šeštadienis buvo darbo diena, tačiau laiku suspėję pasislėpti slėptuvėse 5 tūkstančiai banko darbuotojų nenukentėjo. Reicho finansinio centro griūtis sukėlė visą grandinę įvykių, kurie sudaro vieną iš labiausiai intriguojančių ir iki šiol neįmintų mįslių.

Atrodė savaime suprantama, kad banko darbuotojai reicho auksą išgabens į saugią vietą. Tačiau godūs valdininkai neskubėjo ir, pasinaudodami sumaištimi, pasistengė pasisavinti nemažą tauriojo metalo dalį. Banko seifuose buvo saugomos visos reicho aukso atsargos. Dabartinėmis kainomis šio aukso

vertė būtų apie 7,5 milijardų dolerių. Reichsbanko prezidentas Valteris Funkas po šio siaubingo bombardavimo skubiai atliko auditą požeminėse saugyklose. Aukso ir popierinių pinigų atsargas buvo nuspręsta išgabenti į didelę „Kaizerodo“ druskos kasyklą, esančią už 300 km nuo Berlyno. Jos galerijos driekėsi 50 km ir turėjo 5 įėjimus. Slaptam didžiosios aukso atsargų dalies pervežimui prireikė viso traukinio. Buvo numatyta netrukus evakuoti brangenybes iš šachtos, tačiau prasidėjo Velykų šventės, todėl Funkas nusprendė dar truputį palaukti.

Šie Funko planai patyrė fiasko. Netrukus į rajoną, kuriame buvo šachta, įžengė amerikiečių 3-ioji armija, kuriai vadovavo generolas Džordžas Patonas. Po kelių dienų karinis patrulis kaimo kelyje sutiko dvi vietines moteris, kurios atsitiktinai matė kaip vokiečių kariai šachtoje slėpė maišus ir dėžes su Reichsbanko atspaudais. Moterys apie tai pranešė amerikiečiams.

Merkerso lobis

Kai amerikiečiai nusileido į netoli Merkerso miestelio esančią šachtą, negalėjo patikėti savo akimis: ten gulėjo 550 maišų su milijardais reichsmarkių. Susprogdinus salės Nr. 8 plienines duris, amerikiečiai pateko į 46 m ilgio ir 23 m pločio patalpą, kurioje buvo saugoma daugiau nei 7 tūkstančiai sunumeruotų maišų, kietai prikimštų Šveicarijos ir JAV auksinėmis monetomis. Dėžės lūžo nuo aukso ir sidabro indų. Lagaminai buvo pripilti briliantų ir perlų. Atskirai buvo saugomi popieriniai pinigai, okupacijos
metais prisiplėšti įvairiose šalyse. Kitose požeminėse salėse buvo saugomi neįkainojami meno kūriniai. Pasirūpinus tinkama apsauga, brangenybės iš „Kaizerodo“ šachtos buvo sukrautos į sunkvežimius ir

nugabentos į Frankfurtą prie Maino, kur buvo patalpintos Reichsbanko filiale.

Hitlerį apėmė įtūžis, kai sužinojo apie nemokšiškus Funko veiksmus. Jis nurodė Reichsbanko Berlyno skyriuje likusius 7% aukso atsargų - aukso lydinių ir monetų - išgabenti į Bavariją. Brangenybės buvo sukrautos į du traukinius ir sunkvežimius. Pakeliui į Bavariją Valterio Funko kolega fon Rozenbergas-Lipinskis įsakė dalį maišų iškrauti iš traukinio ir juos perkrauti į sunkvežimį. Sunkvežimių kolona atvyko į mažą Bavarijos miestelį. Rozenbergas-Lipinskis vieną sunkvežimį su valiuta pasisavino, taip užsitikrindamas sau nerūpestingą ateitį. Jo pavyzdžiu pasekė ir kiti Reichsbanko valdininkai. Likusios brangenybės buvo palaidotos vandens nepraleidžiančiose šachtose ežere. Popieriniai pinigai buvo paslėpti Alpėse. Kitos brangenybės suslapstytos povandeniniuose Toplico ežero (Austrija) urvuose. Visos šios brangenybės nerastos iki šiol.

Manuskriptai atsirado už vandenyno

1990-ais metais pasaulis buvo sukrėstas žinios, kad amerikiečių karo veteranas iš Dalaso miesto (Teksaso valstija) paskelbė parduodantis dalį Reichsbanko brangenybių. Geležinių prietaisų parduotuvėlės šeimininkas, buvęs amerikiečių armijos leitenantas Džo Midoras savo namuose saugojo, susukęs į antklodę, neįkainojamą XIV amžiuje ranka rašytą Evangeliją ir ornamentais papuoštą 1100 metų amžiaus manuskriptą, apkaustytą auksu ir sidabru, pagrobtą iš Vokietijos Kvedlinburgo miesto bažnyčios. Manuskripte buvo keturios Evangelijos, parašytos aukso rašalu.
Pasirodo, šį neįkainojamą rankraštį X amžiaus pabaigoje bažnyčiai padovanojo imperatorius Otonas III. Paaiškėjo, kad Džo Midoro namuose buvo saugomas 1513-ųjų metų rankraštis, kurio apkaustai buvo papuošti auksu ir brangakmeniais. Pačiu vertingiausiu egzemplioriumi buvo indas iš kalnų krištolo, kuriame buvo Mergelės Marijos plaukų sruoga, aukso ir sidabro kryželiai bei šukos.

Visas šias brangenybes vokiečiai išgabeno iš Kvedlinburgo bažnyčios ir kartu su Reichsbanko auksu 1945-ųjų metų balandžio mėnesį paslėpė „Kaizerodo“ šachtoje. Būtent ten jas ir pavogė leitenantas Midoras. Visas brangenybes konfiskavo specialiosios tarnybos ir Dalaso miesto mokesčių valdyba. Dabartinė jų buvimo vieta yra nežinoma.

Plėšimas viduryje baltos dienos

Apie tai, kaip Vokietija sukaupė įvairias vertybes okupuotose šalyse, pasakoja buvęs karininkas Valteris Sulkė.

- „Pamestų ir neapskaitytų' vertybių surinkimu Vokietijos okupuotose teritorijoje užsiėmė keletas žinybų, - pasakoja ponas Šulkė. - Aš tarnavau atskirame SS batalione, kuris „Fau“ raketomis apšaudė Londoną, o 1945-ais metais buvau perkeltas į Penemiundės raketinį poligoną. Iš ten mane kartu su „Fau“ konstruktoriais povandeniniu laivu slapta išgabeno į Argentiną.

- Mus apgyvendino vokiečių kolonijoje, kur buvo nemažai nacių, išgabentų iš reicho 1945-ųjų metų balandžio pabaigoje, - tęsia Šulkė. - Ten aš susipažinau su hauptšturmfiureriu Gaubaldžiu, kuris tarnavo reichsleuterio Alfredo Rozenbergo štabe. Sis štabas karo metu organizavo vertybių, dominančių reichą, rinkimu Rusijoje. Šių vertybių apskaitą ir gabenimą į Vokietiją vykdė specialios „Ostlando“ komandos. Be Rozenbergo štabo, pagrobtų vertybių rinkimu ir gabenimu užsiėmė barono fon Kiunsbergo vadovaujama ypatingosios paskirties grupė prie užsienio reikalų ministerijos, Nilso fon Holsto vadovaujamas rekvizicijų štabas, kultūrinių vertybių žvalgyba ir armijos „Nord“ grupės karinių archyvų ir bibliotekų valdyba. Po šių žinybų apsilankymo paveikslų galerijose, muziejuose,

bibliotekose, vienuolynuose nelikdavo nieko vertingo. Bronziniai paminklai, bažnytiniai reikmenys buvo gabenami ištisais ešelonais. Vien tik Rozenbergo štabas iš Rusijos į Rytų Prūsiją ir Rygą išgabeno daugiau nei 2 tūkstančius vagonų įvairių vertybių. Buvo apiplėšti 173 muziejai, 1670 bažnyčių. Iš bibliotekų buvo pagrobta daugiau nei 100 milijonų egzempliorių knygų. Atskirai buvo išvežami aukso lydiniai iš užgrobtų bankų, nežinia kur dabar esančios vertybės - Gintaro kambarys, Maskvoje saugomas Napoleono auksas, Turgenevo biblioteka, sarmatų auksas iš Krymo muziejų. Taip pat nežinia kur dingo vokiečių lobis iš „Kaizerodo“ šachtos, kuris dar vadinamas Merkerso lobiu. Jį 1945-ųjų metų balandžio mėnesį užgrobė amerikiečiai. Kur atsidūrė šios vertybės, niekas nežino. Tų pačių metų spalio 3 d. laikraštyje „New York Times“ buvo išspausdintas straipsnis, kuriame pasakojama, kad į Roterdamą atkeliavo didelis kiekis trofėjinio aukso. Jis buvo pakrautas į amerikiečių karinį laivą, kuris pasuko į JAV. Po to laivo pėdsakai dingsta. Greičiausiai, šios vertybės paslėptos Pentagone...

Požeminė Hitlerio sostinė

Kaip papasakojo ponas Šulkė, hauptšturmfiureris Gaubaldis jam papasakojo apie po žemėmis įkurtą reicho sostinę, kuri buvo pastatyta 1944-ųjų metų pabaigoje tarp Arnštado ir Ordrufo. Po žemėmis buvo nutiestas geležinkelis, sumontuotos galingos oro padavimo ir ventiliavimo sistemos, įrengta 40 tūkstančių butų reicho „galvoms", štabai, daugybė maisto sandėlių, komfortiškos slėptuvės. Ten pat vokiečiai paslėpė dalį aukso atsargų - 100 tonų aukso lydinių, 238 milijonus JAV dolerių, 110 tūkstančių Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 4 milijonus Norvegijos kronų, 187 milijonus reichsmarkių, kitų šalių valiutą. Ten pat buvo saugomi Rembranto, Rafaelio ir kitų garsių dailininkų tapybos darbai, lagaminai su sidabriniais stalo įrankiais ir aukso portsigarais.

1945-ųjų metų balandžio 12 d. į požemius nusileido vyriausias JAV ginkluotojų pajėgų vadas generolas Eizenhaueris. Jį sukrėtė pamatytas vaizdas. Tačiau tai buvo tik maža dalis nacistinės Vokietijos vertybių. Po dviejų dienų Merkerso lobis, lydimas sustiprintos apsaugos, sunkvežimiais buvo nugabentas į Frankfurtą prie Maino ir patalpintas Reichsbanko saugyklose. Prieš amerikiečiams užimant Žemutinę Sileziją, vokiečiai nusprendė atsarginę reicho sostinę su ministerijomis ir štabais

perkelti į Tiuringiją, į Ordrufo poligono rajoną. Jos statyba pradėta 1944-ųjų metų rugpjūčio mėnesį, o darbus atliko Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai. Per pusę metų buvo išrausta 15 km ilgio požeminių tunelių sistema, po žemėmis nutiestas geležinkelis. Ten pat buvo įrengta požeminė „Mittelwerk“ gamykla, kurioje turėjo būti gaminamos „Fau-1“ ir „Fau-2“ raketos. Daugelis vertybių, kurias vokiečiai užgrobė okupuotose teritorijose, dingo be pėdsakų. Ypač vertingas buvo Gintaro kambarys, kurį vokiečiai išgabeno iš Leningrado srities 1941-ųjų metų spalio mėnesį. Šio kambario išgabenimui vadovavo grafas Ernstas Otas Solmsas-Laubachas. Jis tvirtino, kad vertybės buvo supakuotos į dėžes ir išgabentos į Rygą, o iš ten į Kionigsbergą. Ten Rytų Prūsijos gauleiterio Ericho Kocho įsakymu dėžės buvo atidarytos. Po to, kai eksponatai buvo surašyti, jie buvo patalpinti daktaro Rodo pilyje Kionigsberge. 1944-ųjų metų vasario mėnesį pilyje kilo gaisras. Rūsyje saugomos vertybės nenukentėjo, tačiau po kiek laiko staiga dingo.

1960-ųjų metų rugpjūčio mėnesį buvo atlikti pilies kasinėjimai, tačiau jokių Gintaro kambario pėdsakų nebuvo aptikta.