Kosmosas:

Mintys apie kelionę į Marsą žmonijos sąmonėje sukasi jau labai seniai. Jas įkvėpė rašytiniai ir vizualiniai mokslinės fantastikos kūriniai, taip pat marsaeigių kampanija socialiniuose tinkluose, kur šių aparatų žinutes prenumeravo jau beveik 2 mln. žmonių.Tik kažkodėl niekas nekalba apie Venerą. Kodėl gi ne Venera?

„Juodojo riterio“ pranešimo vertimas pagal „Time magazine“, 1973 m. balandžio 9 d. 1953 m., 4 m. iki „Sputnik” starto, dr. Lincoln La Paz iš Niu Meksiko un-to pastebėjo nežinomą objektą, besisukantį orbita aplink Žemę. Iš viso pasaulio gavus daugiau pranešimų, JAV Gynybos departamentas paskyrė garsų astronomą Clyde W. Tombaugh (1930-ais atradusį Plutoną), kad surastų tą paslaptingą objektą.

Mokslininkai mano atradę 50 galaktikų, kuriose gali klestėti protaujančių būtybių civilizacijos. Pasirodo, šių galaktikų infraraudonasis spindulingumas yra "neįprastai didelis", o tai gali būti ypač pažangios civilizacijos požymis. Anot tyrėjų, visai įmanoma, kad šiose galaktikose nežemiškos rasės eksploatuoja žvaigždžių energiją, todėl šios galaktikos išspinduliuoja per daug infraraudonųjų spindulių.

NASA zondas "Dawn" aplink nykštukinę planetą Cererą skrieja jau daug savaičių, o NASA pagal naujausias infraraudonųjų spindulių diapazono nuotraukas spėlioja, kad tuos du žybsnius galėjo sukelti skirtingos priežastys. Atrodo, kad Cereros žybsnių mįslė puikiausiai tiktų ir "X-failų" agentų tandemui. Už 45 tūkst. km nuo Cereros paviršiaus skriejančio zondo „Dawn“ nuotraukos byloja, kad dvigubą žybsnį sudariusios ryškios šviesos dėmės pasižymėjo skirtingomis šiluminėmis savybėmis. Nuotraukos buvo paskelbtos kaip pirmas spalvotas Cereros žemėlapis, iliustruojantis nemenkus paviršiaus nelygumus.

Europos kosmoso agentūros (EKA) misijos „Rosetta“ surinkti duomenys rodo, kad 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometa neturi magnetinio lauko, antradienį pranešė mokslininkai. Praėjusį lapkritį ant kometos nutupdytas zondas, robotinė laboratorija „Philae“, nepateikė įrodymų, kad kometos branduolys būtų įmagnetintas, sakė jie. Pasak mokslininko Hanso-Ulricho Austerio (Hanso Ulrichio Austerio), šis atradimas gali paneigti vieną pagrindinių teorijų apie kometų ir kitų Saulės sistemos kūnų formavimąsi.

Klausimas, ar J. Gagarinas tikrai buvo pirmasis tarybinis kosmonautas, keliamas nuolat. Štai ir prieš to istorinio skrydžio 40-metį „Interfaksui“ kažkoks Michailas Rudenko, pasivadinęs OKB-246 inžinieriumi- eksperimentatoriumi, pranešė, kad 1957-59 m. iš Kapustin-Jaro kosmodromo buvo paleistos balistinės raketos, kurias pilotavo lakūnai Ledovskich, Šaborinas ir Mitkovas. Visi jie žuvo, o jų pavardės niekada oficialiai nepaminėtos. Atseit, jie atliko vadinamuosius suborbitinius skridimus, t.y. neapskrieti žemę, o skristi parabole. Beje, jie, atseit, buvo paprasti lakūnai, neturėję jokio specialaus pasiruošimo.

Iš tolimo kosmoso atkeliaujantys signalai sudaro matematinę seką – dėl to mokslininkai įtaria, kad tai gali būti nežemiškos technologijos veikimo požymis. Blicarai – kosminiai signalai, tetrunkantys apie milisekundę – pirmą kartą užfiksuoti 2007 metais, o nuo to laiko užfiksuota dar 10 tokių atvejų. Kol kas niekas neturi aiškaus atsakymo, kokia yra šių signalų kilmė ir priežastis. Tačiau atlikus naują tyrimą nustatyta, kad šie energijos pliūpsniai susirikiuoja taip, kad jokie dabar žinomi fizikos dėsniai nėra tinkami jiems aprašyti.

Žemės link artinasi asteroidas, kurio skersmuo siekia apie 520 metrų. Arčiausiai mūsų planetos jis bus penktadienį, tačiau astronomai ramina, kad kosminis kūnas prašvilps saugiu atstumu – apie 4,4 mln. km (apie 11,7 karto toliau nei skrieja Mėnulis). Visgi NASA šį kosminį luitą priskiria potencialiai pavojingiems asteroidams, kadangi vertinant kosminiais masteliais minėtas atstumas yra visai menkas. Asteroidas 2014 YB35 pirmą kartą pastebėtas praėjusiais metais. Jį atrado Arizonos universiteto mokslininkai. Kosmine erdve jis skrieja apie 10 km per sekundę greičiu.

Australijos mokslininkai mano atradę didžiausio žinomo meteorito išmušto kraterio pėdsakus Žemėje – jis yra centrinėje Australijos dalyje, rašo abc.net.au. Mokslininkų grupė, kuriai vadovavo dr. Andrew Gliksonas iš Australijos nacionalinio universiteto, sakė, kad du labai seni krateriai, esantys Australijos centrinėje dalyje, iš tikrųjų yra palikti vieno meteorito, skilusio į dvi dalis. „Panašu, kad tai yra dvi didelės struktūros, kurių kiekvienos dydis yra apie 200 kilometrų. Tai sujungus gautųsi 400 kilometrų dydžio struktūra, kuri yra didžiausia iš visų žinomų Žemėje“, – Australijos leidiniui sakė mokslininkų grupės vadovas.

Žmonija nuo seno yra atkreipusi dėmesį į tai jog danguje vis pasirodo šie keisti objektai, kurie dabar yra vadinami kometomis. Apie šiuos dangaus kūnus buvo prikurta begalė įvairiausių mitų, buvo bandoma juos personalizuoti paverčiant dievais, jie archajiniam žmogui visuomet pranašaudavo nelaimes ir siaubingas bei globalias katastrofas.

Mokslas visais laikais siekė kuo daugiau sužinoti apie mus supantį pasaulį - kosmosą, žvaigždes, kurias galima stebėti iš Žemės. Iš pradžių žmonės galvojo, kas Žemė yra Visatos centras. Saulė, planetos ir žvaigždės skrieja aplink mūsų planetą, o pati Žemė yra plokščia. Laikai keitėsi, mokslo žinios taip pat. Dabar visiems yra žinoma, kad Žemė yra apvali, ir ji toli gražu nėra Visatos centras, o žvaigždės aplink save turi daug pasaulių.