Laiko mašinos kūrimo eksperimentai

Be to, negalėjimas greitai valdyti šių procesų kelia klausimą dėl jų panaudojimo ateities transporto priemonėse. Pagal vieną teoriją, laikas, kaip fizinis reiškinys, paaiškinamas kaip tam tikrose sąlygose visiems gerai žinomų elektromagnetinių jėgų pasireiškimas. Tai reiškia, kad būtent šiomis jėgomis galima daryti įtaką laikui: remiantis šia teorija sukurta laiko mašina yra lengvai valdoma ir turi geresnes technines charakteristikas.

Pirmasis laiko mašinos „Lovondatro“ modelis buvo baigtas gaminti 1988 m. balandžio 7 dieną, o išbandytas jau kitą dieną. Buvo gauti pirmieji, daugiau nei kuklūs, rezultatai. Kuriant šią laiko mašiną daug ir nesavanaudiškai padėjo kelios gamyklos, Maskvos aviacijos instituto specialistai.

Įrenginys gana keistą „Lovondatro“ pavadinimą gavo neatsitiktinai. Pusiau pogrindyje gaminama
konstrukcija, primenanti apvalų narvelį, su durelėmis, oficialiai buvo vadinama „eksperimentinė elektromagnetinė laukinių ondatrų gaudyklė“. Si maža gudrybė leido užsitikrinti netgi raketų gamyklos vadovybės, kurių dauguma buvo užkietėję medžiotojai, dalyvavimą laiko mašinos gamyboje...

Vos per penkerius metus buvo pagaminti keturi įvairaus sudėtingumo įrenginiai. Forma lęšių kruopas primenantys ir į NSO panašūs aparatai turėjo: uždarą erdvinę struktūrą su ypatingomis elektromagnetinėmis savybėmis, valdymo bloką, maitinimo bloką ir matavimo prietaisus. Reikiamą elektromagnetinių laukų konfigūraciją kūrė elektromagnetinis darbinis paviršius (EDP) - į elipsoides susukti plokšti elektromagnetai ir įstatyti vienas į kitą. Išorinis sluoksnis tvirtinamas prie jėgos apvalkalo arba pats tuo pačiu metu buvo tokiu apvalkalu. Iš valdymo bloko galima užduoti patį įvairiausią darbo režimą. Kiekvienam modeliui buvo galima tikslingai parinkti ištisas teigiamo dažnių santykio sritis, lauko įtampą ir persijungimo režimą, tarp kurių buvo ir patys optimaliausi parametrai.

Maksimali pakeisto laiko reikšmė buvo stebima šalia arčiausiai centro esančio elektromagneto. Eksperimento metu buvo pastebėti, kaip ir buvo tikimąsi, laiko pokyčiai ir už įrangos ribų, tik šie pokyčiai su priešingu ženklu buvo visa eile mažesni už vidinius. Tai visiškai atitinka geometrijos dėsnį - atvirkščiai proporcinga atstumo kubui.

Matavimai buvo atliekami su atskirtų kvarcinių generatorių pora, o taip pat lyginant su etaloniniu laikrodžiu ir elektroninių bei mechaninių laikrodžių, patalpintų naudingos apkrovos skyriuje, tikslaus laiko signalais. Pirmajame modelyje parodymų skirtumas buvo apie 0,5 sekundės per valandą, kitose modifikacijose jis siekė 40 sekundžių per valandą.

Naudingos apkrovos skyriaus, esančio simetrijos centre, dydis visose laiko mašinose neviršija futbolo kamuolio dydžio. Dėl tos priežasties pirmaisiais naujo transporto bandytojais nebuvo galima pasirinkti šunų. Pirmaisiais keliautojais laike tapo pelės bei tarakonai. Pirmieji bandymai perkelti tarakonus ir peles į praeitį bandomiesiems baigėsi prastai - dviejų sekundžių skirtumo nė vienas bandomasis gyvis neatlaikė. Tie, kurie stovėdavo arti eksperimentinio įrenginio, vėliau jausdavo skausmingus simptomus, analogiškus aprašytiems eksperimente su „Eldridžo“ laivu. Tik patobulinus sistemą bandomieji gyvūnai ištvėrė perkėlimo laike procedūrą.

Vėlyvą 1990 m. kovo 18 d. vakarą pagerintos modifikacijos įrenginio bandymo metu danguje virš laboratorijos pasirodė ir ėmė ratus sukti didelis NSO su trimis „gabaritinėmis šviesomis“. Objektą netgi pavyko nufilmuoti vaizdo kamera. Vėliau, nežiūrint į skrupulingą ankstesnio eksperimento pakartojimą, paslaptingas objektas daugiau nebepasirodė. Kyla prielaida, kad šis NSO reaguoja tik į pirmąjį įvykdytą eksperimentą. Istorijoje yra analogiškų pavyzdžių.

XX amžiaus pradžioje, kai ryšininkai išbandydavo naują radijo dažnių diapazoną, pasigirsdavo paslaptingi pranešimai, kuriuos dešifruotojai bandė išsiaiškinti iki šių dienų. Pakako pagal grafiko ašis išdėlioti signalų numerius ir aido vėlavimo dydį, kaip prieš nustebusius žvilgsnius pasirodė keistos lentelės ir žvaigždžių žemėlapiai.

Užšifruotas radijo aidas atsirasdavo tik per pirmąsias laidas naujuoju dažniu. Yra hipotezė, kad siųstuvams antrino kažkoks nežinomas kosminis laivas, sekantis mūsų techninį progresą. Beje, jeigu tai iš tiesų ateivių zondas, tai pagal vieną versiją, jis savo gimtinės niekada neslėpė, žvaigždžių žemėlapiuose buvo aiškiai išskiriamas Liūto žvaigždynas ir Teta Liūto žvaigždė. Gali būti, kad ir dabar šio „liūtiečių pasiuntinio“ pilotai smalsumą parodo tik pirmiesiems eksperimentams.

Atsiminus, kokie būtent NSO dažniausiai pasirodo naujų raketų, lėktuvų radijo relinių stočių bandymų metu, skrendant „Apollo“ kosminiams laivams į Mėnulį ir kitų įvykių metu, kurie taip pat ne mažiau įdomūs Žemės istorijos požiūriu, paaiškėja įdomi detalė.
Pats smalsiausias ir neabejingas techniniam žmonijos progresui yra būtent trižvaigždis objektas. Dabar jis kartais vadinamas „Belgijos trikampiu"...

1991 m. balandžio 30 d. buvo bandoma naujos modifikacijos laiko mašina. Jau pačioje eksperimento pradžioje darbo režimas buvo sumodeliuotas taip, kad būtų galima perduoti užkoduotą pranešimą tiems, kas galės jį priimti. Perduodamo teksto pabaigoje buvo prašymas po penkių minučių patvirtinti pranešimo priėmimo faktą. Ir tiksliai po 5 minučių danguje pasirodė minėtasis trižvaigždis objektas!

Kol kas nėra aišku ar paslaptingieji ateiviai naudoja savo laiko mašinas ryšiui. Tačiau jau dabar eksperimentai patvirtino galimybę tokius aparatus su atvira schema panaudoti keliamosios jėgos kūrimui į NSO panašiuose aparatuose: 400 g sveriantis modelis pasiekė 10 gramų trauką.

Ateityje reikia laboratorijoje patikrinti liudininkų pasakojimus apie tai, kad ateivių kosminiai laivai gali gauti energiją iš erdvės ir iš aukštos įtampos linijos laidų, panaudojant spindulius, kurti apsauginius kokonus, teleportuotis ir t.t.

Fantastika? Kol kas taip. Tačiau ar mes jai pasiruošę?