Mįslingieji apskritimai javų laukuose

Kokie kuklūs mūsų reikalavimai „ateiviams“ ir kokie menkaverčiai jų buvimo įrodymai, kuriuos daugelis iš mūsų linkę priimti, galime įsitikinti iš sakmės apie apskritimus javuose. Šis neįtikėtinai keistas dalykas atsirado Didžiojoje Britanijoje ir išplito po pasaulį.
    Ūkininkai, o ir šiaip praeiviai ėmė pastebėti apskritimus (vėliau ir daug sudėtingesnes piktogramas), įspaustus ant kviečių, avižų, miežių ir rapso laukų. Prasidėjęs nuo paprastų apskritimų 8-ojo dešimtmečio viduryje, šis fenomenas progresavo kas metai, kol 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, ypač Pietų Anglijoje, tapo visas išpuoštas didžiulėmis geometrinėmis figūromis (kai kurių dydis prilygo futbolo aikštei). Tai buvo apskritimai, besiliečiantys arba sujungti ašių, lygiagrečiomis žemyn

krypstančiomis linijomis, panašiomis į įpjovas. Kai kurios figūros turėjo centrinį apskritimą, apsuptą keturių simetriškai išdėstytų mažesnių apskritimų. Buvo nuspręsta, kad visa tai akivaizdus skraidančios lėkštės ir jos keturių nusileidimo atramų darbas.
    Apgavystė? Neįmanoma, sakė kone kiekvienas. Tokių atvejų buvo šimtai. Kartais žymės atsirasdavo nakties gūdumoje tik per valandą ar dvi, ir labai dideliu mastu. Nebuvo rasta jokių pokštininkų pėdsakų, vedančių piktogramų link ar nuo jų. Be to, kokie galėtų būti tokios apgavystės motyvai?
    Buvo sugalvota ir mažiau priimtinų prielaidų. Šiek tiek išsilavinę mokslininkai tyrinėjo figūrų atsiradimo vietas, ginčijosi ir net leido daugybę žurnalų, skirtų šiam klausimui. Ar šios figūros atsirado dėl keistų sūkurių, vadinamų „stulpiniais“, ar dėl dar keistesnių, vadinamų „žiediniais“? O kaip dėl kamuolinio žaibo? Japonų tyrinėtojai laboratorijoje ir mažais masteliais bandė stimuliuoti plazminės fizikos procesus, kurie, kaip jiems atrodė, skynėsi kelią tolimajame Viltšyre.
    Tačiau ypač tada, kai javų figūros tapo sudėtingesnės, bandymai paaiškinti meteorologijos ar elektros reiškiniais pasirodė dar netikresni. Pasidarė visiškai aišku, kad tai sukėlė NSO; tai buvo ateiviai, bendraujantys su mumis geometrine kalba. O galbūt tai velnias, arba jau seniai kenčianti Žemė, šitaip besiskundžianti niokojama žmogaus rankomis. „New Age“ turistai traukė būriais. Naktinius budėjimus rengė entuziastai, apsirūpinę garso magnetofonais ir infraraudonųjų spindulių regėjimo prietaisais. Spauda ir elektroninė žiniasklaida iš viso pasaulio sekė bebaimius „javų žinovus“. Bežadė publika susižavėjusi pirko bestselerius apie nežemiškus pasėlių išguldymus. Teisybė, nebuvo pastebėta nė viena lėkštė, nusileidžianti ant javų, ir nė viena geometrinė figūra nebuvo nufilmuota atsiradimo metu. Tačiau podirvio vandens ieškotojai paliudijo jų ateivišką kilmę, o ekstrasensai užmezgė kontaktą su už tai atsakingomis būtybėmis. Apskritimų viduje buvo užfiksuota „orgono“ energija.
    Klausimai buvo keliami ir parlamente. Karališkoji šeima išsikvietė ypatingąjį konsultantą lordą Solly Zuckermaną, buvusį vyriausiąjį gynybos ministerijos mokslinį patarėją. Buvo kalbama, jog čia

įsipainiojusios dvasios, Maltos tamplieriai bei kitos slaptos bendrijos. Spėliota įsikišus ir satanistus. Gynybos ministerija šį reikalą slėpė. Keletas nedailių ir netinkamoje vietoje esančių apskritimų buvo įvertinti kaip kariškių pastangos nukreipti visuomenę nuo teisingo kelio. Bulvarinei spaudai išaušo atmintinos dienos. Daily Mirror pasamdė ūkininką bei jo sūnų, kad šie padarytų penkis apskritimus, tikėdamiesi sugundyti savo varžovą, Daily Express, parengti apie tai reportažą. Daily Express nepatikėjo apgaule, bent jau šiuo atveju.
    „Javų žinovų“ organizacijos augo ir skaldėsi. Besivaržančios grupuotės viena kitai siuntinėdavo bauginančius eilėraštukus ir kaltindavo viena kitą kompetencijos stoka ar dar blogesniais dalykais. Javų „apskritimų“ skaičius išaugo į tūkstančius. Fenomenas išplito į Jungtines Valstijas, Kanadą, Bulgariją, Vengriją, Japoniją ir Nyderlandus. Piktogramos – ypač sudėtingesnės – vis dažniau buvo minimos ginčuose dėl ateivių apsilankymo. Buvo atrasta keistų sąsajų su Marso „veidu“. Vienas pažįstamas mokslininkas man parašė, kad šiose figūrose paslėpta be galo sudėtinga matematika ir kad tai gali būti tik aukštesnio intelekto veiklos rezultatas. Iš tikrųjų beveik visi besivaržantys „javų žinovai“ sutiko, kad vėlesnės figūros buvo per daug sudėtingos ir dailios, kad galėtų būti žmogaus intervencijos padarinys, o tuo labiau kokių nors netašytų ir neatsakingų pokštininkų darbas. Jau iš pirmo žvilgsnio matėsi nežemiškas protas…
    1991 m. Dougas Boweris (Baueris) ir Dave’as Chorley (Korlėjus), du vyrukai iš Sautemptono, paskelbė, jog tai jie 15 metų kūrė šias javų figūras. Šį pokštą jie sumanė vieną vakarą gurkšnodami porterį dažnai jų lankomoje smuklėje „The Percy Hobbes“. Reportažai apie NSO šiuos vyrukus prajuokino, ir jie pamanė, kad turėtų būti linksma pamėginti apmauti lengvatikius, įsitikinusius NSO

egzistavimu. Pradžioje jie išlygindavo kviečius sunkiu plieniniu strypu, kurį Boweris laikė kaip apsaugos priemonę prie galinių savo paveikslų rėminimo parduotuvės durų. Vėliau jie naudodavo storas lentas ir virves. Pirmieji bandymai tetruko keletą minučių. Tačiau būdami tiek užkietėję pokštininkai, tiek rimti menininkai, jie susidurdavo su vis didesnėmis kliūtimis. Palaipsniui jie pradėjo kurti vis daugiau pastangų reikalaujančias figūras.
    Pradžioje atrodė, jog niekas to nepastebi. Nepasirodė jokių žiniasklaidos reportažų. Jų meniškas formas ignoravo visa ufologų daugybė. Vyrukai jau buvo susiruošę apleisti javų apskritimus ir imtis kokio nors kito, didesnes emocijas sukeliančio pokšto.
    Tačiau staiga javų apskritimai „užsikabino“. Ufologai užkibo ant kabliuko. Boweris ir Chorley buvo be galo patenkinti, ypač kai mokslininkai ir kiti ėmė reikšti savo svarią nuomonę, jog tai jokiu būdu negali būti vien žmogaus proto kūrinys.
    Jiedu gerai suplanuodavo kiekvieną naktinę ekskursiją, kartais naudodamiesi pedantiškomis diagramomis, kurias nupiešdavo vandeniniais dažais. Jie atidžiai sekė savo aiškintojus. Kai vietinis

meteorologas nustatė tam tikrą sūkurį, nes visi javai buvo pakrypę žemyn apskritimu pagal laikrodžio rodyklę, jie sukūrė naują figūrą su išoriniu žiedu, sulygintu prieš laikrodžio rodyklę.
    Netrukus pietinėje Anglijoje ir kitose vietose pasirodė naujų figūrų. Atsirado pokštininkų kopijuotojų. Boweris ir Chorley javuose išpaišė atsakomąją žinutę: „MESNESAMEVIENI“. Net ir ją kai kas palaikė tikrų tikriausia nežemiška žinia (nors būtų buvę geriau parašyti: „JŪSNESATEVIENI“). Dougas ir Dave’as ėmė pasirašinėti savo meną dviem „D“ raidėmis; net ir tai buvo priskirta kažkokiam paslaptingam ateivių tikslui. Bowerio naktiniai dingimai sukėlė jo žmonos Ilenes įtarimus. Tik per didžiulius sunkumus (Ilene vieną naktį lydėjo Dave’ą ir Dougą, o kitą dieną prisijungė prie lengvatikių, besižavinčių jų rankų darbu) ji tapo įtikinta, jog Bowerio išnykimai tam tikra prasme nekalti.
    Galiausiai Boweris ir Chorley pavargo nuo vis sudėtingesnių išdaigų. Nors ir būdami puikios fizinės būklės, jie abu jau buvo per šešiasdešimt metų ir tapo šiek tiek per seni naktinėms diversinėms operacijoms laukuose, priklausiusiuose nežinomiems ir dažnai nesimpatingiems ūkininkams. Jiems galėjo įkyrėti šlovė ir sėkmė tų, kurie tiesiog fotografuodavo jų meną ir paskelbdavo, jog menininkai yra ateiviai. Be to, jie susirūpino, kad ilgiau uždelsus jais niekas nepatikės.
    Taigi jie prisipažino. Pademonstravo reporteriams, kaip kurdavo net ir pačias sudėtingiausias formas. Jūs galite pamanyti, kad daugiau niekada nebebuvo ginčijamasi, jog nepertraukiama apgavystė, besitęsianti daugelį metų, yra negalima ir kad mes daugiau niekada neišgirsime, jog neįmanoma, kad kas nors turėtų motyvą klaidinti lengvatikius tuo, kad ateiviai egzistuoja. Bet žiniasklaida šiam reikalui skyrė mažai dėmesio. „Javų žinovai“ ragino žurnalistus nepersidirbti; juk, galų gale, jie būtų iš daugelio atėmę malonumą įsivaizduoti nuostabiausius įvykius.
    Nuo to laiko kiti javų apskritimų apgavikai tęsė darbą, bet daugiausia nesistemingai ir be tokio įkvėpimo. Kaip visada, prisipažinimas dėl apgavystės buvo smarkiai nustelbtas ilgo pradinio susijaudinimo. Daugelis yra girdėję apie piktogramas javuose ir tariamą jų ryšį su NSO, tačiau iš jų

nieko neišpeši, kai paminimi Bowerio ir Chorley vardai ar net pati mintis, kad visa tai tebuvo apgavystė. Yra išleistas informatyvus žurnalisto Jimo Schnabelio viešai šią apgavystę demaskuojantis darbas (Round in Circles, 1994), iš kurio paimta didelė mano pasakojimo dalis. Schnabelis anksti prisidėjo prie „javų žinovų“ ir pabaigoje pats sukūrė keletą sėkmingų piktogramų. (Jis teikia pirmenybę volui, naudojamam sodo žolei sulyginti, o ne storai lentai. Schnabelis pastebėjo, kad javų trypimas kojomis taip pat duoda visiškai priimtinų rezultatų). Tačiau Schnabelio darbas, kurį vienas recenzentas pavadino „juokingiausia knyga, kokią tik teko skaityti per daugelį metų“, sulaukė tik kuklios sėkmės. Istorijas apie demonus „iškišti“ lengva, o pokštininkai yra nuobodūs ir laikomi blogo skonio.

Versta iš: Sagan C. The Demon-Haunted World. –New York, 1996