Namą apsėdę vaiduokliai

Peteris Jamesas iš Didžiosios Britanijos džiaugėsi – jis su žmona atsikraustė į naujus, gražius namus Sasekse. Tačiau jis nežinojo, kad jo laukia. Tiesa, buvo ženklų – regėjimo lauko krašte sujudėdavo šešėlis, tačiau atsisukus į tą pusę jis jau būdavo dingęs. Tačiau tai buvo daugiau, nei šešėlis. Jj pamačiusi perbalo ir racionali P.Jameso anyta.

„Ar matei?“- paklausė ji.

Šeimai prireikė kelių savaičių, kad jie išsiaiškintų, kas buvo tas šešėlis, rašo „Daily Mail“.

„Mano žmona, kaip ir aš, visą laiką gyveno mieste, todėl labai nerimavo – ji nežinojo, kaip reikės gyventi kaime, taip toli nuo miesto, – sakė vyras. – Nenorėjau jos jaudinti dalykais, kurie tikriausiai

buvo tik šviesos žaismas, todėl nekreipiau dėmesio į netikėtai kilusią šaltesnio oro srovę ir atsakiau, kad nieko nemačiau.

Melavau – žinojau, kad kažką pastebėjau.“

Namo pardavėjai buvo labai atviri – jie papasakojo net apie neįprastas namo ypatybes.

„Jums čia patiks, – šypsojosi buvęs namo savininkas. – Name yra trys vaiduokliai!“

P.Jamesas manė, kad vyras juokavo.

„Jis žinojo, kad esu rašytojas, ir neseniai išleidau romaną apie paranormalius reiškinius, – sakė jis. – Todėl tik mandagiai nusijuokiau ir atsakiau, kad nekantrauju su jais susipažinti.

Po kelių mėnesių sužinojau, kad savininkas nemelavo, tačiau kiek pagražino tiesą – vaiduoklių buvo ne trys, o keturi.“

Žemė buvo labai sena

Tačiau namas nebuvo panašus į tamsius ir siaubą keliančius namus iš knygų apie paranormalius reiškinius.

Jis buvo kiek apgriuvęs, tačiau tai buvo galima lengvai ištaisyti – tereikėjo tik pinigų ir laiko. Namas buvo šviesus ir gražus.

„Tačiau per pirmąsias savaites vakare vaikščiodamas po sodą ir žiūrėdamas į namą pastebėjau, kad jis šiek tiek baugus – nugara netgi nubėgdavo šiurpas,“ – prisipažino P.Jamesas.

Namo vidus turėjo detalių, kurios buvo daug senesnės už išorines. Jis kadaise buvo vienuolyno dalis.

Be to, panašu, kad žemė buvo dar senesnė – šeima per dešimt metų iškasė daugybę romėniškų monetų ir koklių.

„Nieko keisto, kad namas turėjo paslapčių, – sakė vyras. – Su kai kuriomis iš jų netrukus susipažinau.

Pirmą dieną po įsikraustymo sėdėjau ir rašiau naujajame savo darbo kambaryje. Žmona buvo išėjusi į darbą. Nulipau laiptais žemyn pasidaryti kavos.

Ore pamačiau daugybę nedidelių švieselių, kai įėjau į seniausią namo dalį, vadinamą atriumu. Jos buvo panašios į švytinčias dulkeles.

Sumirksėjau, nusivaliau akinius, o kai juos užsidėjau, šviesos buvo dingę.

Norėjau jas pamiršti, tačiau tai nutiko ir vėl – per pietus bei tada, kai norėjau pasidaryti arbatos.

Nežinojau, kas tai, bet ėmiau galvoti, jog tai keista – mano anyta žiūrėjo į atriumą, kai pamatė tą šešėlį.“

Suintrigavo išgirsta istorija

Kai vyras vieną vakarą išėjo pavedžioti šuns, jis sutiko seną vyrą, kuris gyveno neroliese ir anksčiau prižiūrėdavo namą, kai buvę jo savininkai to paprašydavo.

„Jis manęs paklausė, ar gerai sutariu su savo pilkąja ponia, – sakė P.Jamesas. – Nesupratau klausimo. Vyiriškis paaiškino, kad kai jis prižiūrėdavo namą, savininkai jam paruošdavo atriumą – ten pastatydavo krėslą ir televizorių.

Jis vieną vakarą ten sėdėjo ir netikėtai pamatė ponią, apsirengusią pilka šilkine Viktorijos laikų suknele. Jos veido išraiška nežadėjo nieko gero.

Viešnia prasklendė pro vyrą, užkliudė jo skruostą suknele taip, kad jį net ėmė gelti, ir pradingo sienoje.

Vyriškis sakė, jog jis už jokius pinigus negrįš į tą namą. Iš jo veido išraiškos supratau, kad jis nejuokavo.

Aš nebijojau – mane gąsdina gyvieji, o ne mirusieji. Tai mane intrigavo. Tačiau jaudinausi dėl to, kaip reaguos mano žmona, kai sužinos, jog gyvena vienuose namuose su irzliu ir galbūt net siautėjančiu vaiduokliu.“

Kai kitą savaitgalį į svečius atvažiavo žmonos tėvai, P.Jamesas neiškentė ir ėmė kalbėti ta tema.

„Paklausiau anytos, ką ji matė tą dieną, kai atsikraustėme, – prisiminė jis. – Ji atsakė, jog tai buvo ponia, kuri dėvėjo senovinę pilką suknelę. Jaučiau, kaip ima šiurpti oda.

Dabar viskas buvo aišku: tai – vaiduoklis. Nedraugiškas vaiduoklis.

Viską papasakojau žmonai. Užsiminiau ir apie mirgančias šviesas. Ji nesupyko – anaiptol, veido išraiška rodė, kad jai palengvėjo. Ji prisipažino, kad irgi matė švieseles, tačiau manė, kad jai tik mirga akyse.“

Buvo atliktas egzorcizmas

Rašytojas kurdamas savo knygą „Possession“ daug domėjosi paranormaliais reiškiniais, todėl susipažino su gana daug aiškiaregių. Jis paprašė vienos iš jų apsilankyti naujajame būste.

„Aiškiaregei nieko nesakiau ir valandai palikau ją vieną atriume, – sakė vyras. – Kai ji grįžo pas mane, ji ėmė kalbėti apie pilkąją ponią – papasakojo man, kad ši būtybė anksčiau buvo namo gyventoja,

Nelaiminga santuoka ją nuteikė prieš visus vyrus ir taip sukrėtė, kad ji liko šiame pasaulyje.

Moteris paaiškino, kad švieselės – tai vaiduoklio skleidžiama energija, o mes su žmona jas matėme, nes turime šiek tiek aiškiaregių galių.

Ji buvo tiesmuka ir pareiškė, jog reikės kunigo, jei norime iš namo išvaryti jo senbuvę.

Visa laimė, pažinojau vieną kunigą – Dominicą Walkerį. Susipažinau su juo, kai jis buvo vikaras Braitone.

Jis atliko tam tikrą egzorcizmą – tačiau nebuvo įmantrių ceremonijų ar riksmų. Jis įsitikino, kad toje vietoje buvo dvasia, ir tyliu bei tvirtu balsu liepė jai išeiti.“

Viskas nurimo penkeriems metams. Neįvyko jokių paranormalių reiškinių.

Ištiko pirmtakų likimas

P.Jamesas sužinojo, kad viena vyresnio amžiaus kaimynė mano, jog pilkoji ponia buvo jos senelė – pastaroji dėl nelaimingos santuokos taip pat ėmė nekęsti vyrų.

„Kaimynas papasakojo dar vieną įdomybę apie namą: čia anksčiau gyveno dvi poros, tačiau jie išsiskyrė, – pasidalino jis. – Deja, mes tapome trečiąja.

Pamenu, kaip neseniai atsikraustę kalbėjomės su architektu, ir aš entuziastingai šnekėjau, kad noriu šiame name praleisti likusį savo gyvenimą. Jis į mane keistai pasižiūrėjo ir atsakė, kad žmonės keičiasi. Jis buvo teisus.

Nepaisant ilgą laiką trukusių renovacijų, su žmona ten jautėmės laimingi šešerius ar septynerius metus. Nežinojome, kas laukia ateityje.“

Name ir be pilkosios ponios buvo paslapčių.

„Netoliese gyvenanti pora kartą paklausė, ar turime svečių, ir ar jų vaikas jaučiasi geriau, – sakė P.Jamesas. – Pasirodo, jie girdėjo iš mūsų namo sklindantį verksmą.

Nesupratome, kas dedasi – mūsų namuose nebuvo nei svečių, nei kūdikio.

Jie nepasimetė ir atsakė, kad jei taip, tai tikriausiai buvo mūsų vaiduoklis. Vėliau sužinojau, kad namuose rastas kūdikio skeletas.

Nuo tada namo teritorijoje reguliariai girdimas kūdikio verksmas.

Be to, vienas netoliese gyvenantis gerai žinomos firmos administratorius kartą pareiškė, kad norėtų, jog mes labiau tramdytume savo vaiduoklius.

Jis paaiškino, kad jo namas buvo pastatytas ant žemės, kuri anksčiau priklausė mūsų būstui. Vyras vieną dieną sau skaitė laikraštį, o kambaryje staiga atšalo.“

Jam vos nesustojo širdis, kai jis pažvelgė į viršų ir pamatė, kad jį iš palubės stebi apsimuturiavęs vienuolis.

Keisti įvykiai nesibaigė

„Pasirodo, vienuolis buvo vienas iš mūsų vaiduoklių – kaip ir romėnų karys, kuris vaikėsi šalia mūsų ežero vaikščiojančius žmones, – pasakojo P.Jamesas. – Niekada nemačiau jo, bet pažįstu daugybę, kurie tikina, jog jis egzistuoja.

Manau, kad yra dalykų, kurių mokslas negali paaiškinti.

Nesu įsitikinęs, kad vaiduokliai – mirusiųjų dvasios, tačiau manau, kad seni namai turi kažkokios senų – ypač skausmingų – įvykių energijos.

Manau, kad įvykiai ir vėl pasikartos, kai nauji savininkai atsikraustys į namą.

Ar pilkoji ponia grįžo po išvarymo? Tikriausiai ne.

Tačiau praėjus penkeriems metams po kunigo vizito, sėdėjau atriume, o šalia, ant skrynios gulėjo naujausio mano romano kopija. Persigandau pamatęs, kad knygą liepsnoja.

Oficialus paaiškinimas – kad stiklinis prespapjė surinko saulės spindulius ir uždegė knygą.

Tačiau man atrodo labai keista, kad tai įvyko būtent tame kambaryje, kuriame visą laiką būdavo pilkoji ponia. Sutapimas pernelyg įtartinas.

Ar ji grįžo? O gal niekada nepaliko namo?“