Nesuderinama su gyvybe. Metalo strypas pervėrė žmogaus galvą

Masačiusetso verslininkai Džekas ir Beverlis Vilgusai savo archyve 30 metų saugojo dagerotipą (nuotrauka ant metalinės plokštelės), kurioje buvo jiems nežinomas žmogus. Iš pradžių kolekcininkai nusprendė, kad nuotraukoje pavaizduotas garsus XIX amžiaus vienaakis banginių medžiotojas kapitonas Achajus su Harpūnu rankoje.

Tačiau po to, kai nuotrauka buvo išspausdinta, atsiliepė istorikas Maiklas Sparlokas. Jo manymų, dagerotipe pavaizduotas unikalus žmogus, amžiams įrašęs savo vardą į medicinos istoriją, kelių tiesimo meistras Finėjas Geidžas (Phineas Gage)!

Geidžo rankose - metalinis laužtuvas?

Taip, dagerotipe esantis žmogus rankose laiko būtent metalinį laužtuvą, o ne banginių medžiotojo harpūną. Šiurpi šio įrankio istorija siejasi su 1848-ųjų metų rugsėjo mėnesio įvykiais, kai Finėjas Geidžas vadovavo geležinkelio tiesimo darbams Vermonto valstijoje. Tuomet jis buvo 25 metų amžiaus.

Tiesiant geležinkelį prisireikė uoloje padaryti tunelį. Į reikiamą vietą buvo padėtas galingas parako užtaisas, kuris buvo plūkiamas metaliniu laužtuvu. Tai buvo 1848 m. rugsėjo 13 d. apie 16:30. Šioje operacijoje dalyvavo ir Finėjas Geidžas.

Sužeidimas

Vienu metu kažkuris kelio darbininkas šūktelėjo Geidžą. Kai meistras atsisuko, šalia stovinčiam darbininkui po smūgio laužtuvu iššoko kibirkštis. Jos užteko, kad sprogtų galingas parako užtaisas, kuris metalinį laužtuvą numetė net 24 metrus.

Tačiau tragiškiausia buvo tai, kad 3 cm skersmens ir 6 kg sveriantis laužtuvas „pakeliui" pradūrė Finėjo Geidžo kaukolę, įeidamas į ją iš kairės pusės ir apačios.

Atrodo, kad meistras turėjo žūti iš karto. Tačiau to neatsitiko! Kaip pasakojo liudininkai, „žmogus su skyle galvoje" keletą minučių dar kalbėjo, po to įsėdo į savo vežimą, nuvažiavo kiek daugiau nei kilometrą iki savo namelio ir užlipo laiptais į vidų! Tik tuomet Geidžą apžiūrėjo gydytojai.

Medikų liudijimai

Daktaras Edvardas Viljamsas, kuris pirmasis apžiūrėjo Geidžą, pasakojo, kad namuose meistrą supykino smegenų skystis (jo buvo surinkta pusė puodelio). Tačiau po valandos atvykusio gydytojo Džono Martyno Harlou nukentėjusiojo būsena labai nesuglumino. Iš tiesų, nuo 1848 m. rugsėjo 23 d. iki spalio 3 d. Geidžas, nors ir būdamas beveik be sąmonės, vis tik sugebėjo atsakinėti į paprastus klausimus. Tačiau netrukus vyras susirgo karštine, kuri kiek atlėgo lapkričio viduryje. Gydytojai konstatavo pagerėjusią Geidžo savijautą. Pacientas apeidavo po kelis ratus aplink savo namą, nustojo skųstis galvos skausmais.

Nors apako kaire akimi ir kaktoje atsirado didžiulis randas, fiziškai Geidžas pasveiko iki 1849-ųjų metų balandžio mėnesio. Vėliau nukentėjusysis gabeno nedidelius krovinius Naujojo Hempšyro valstijoje, 1852-ais metais iškeliavo į Čilę, kur dirbo tokį patį darbą, o nuo 1859-ųjų metų gyveno San Franciske. Tačiau 1860-ųjų metų vasario mėnesį vyro savijauta staigiai pablogėjo, jis mirė tų pačių metų gegužės 21 d.

Praėjus šešiems metams po mirties jau minėtasis gydytojas Džonas Martynas Harlou atkasė Geidžo kapą, iš jo išėmė velionio kaukolę ir perdavę ją Harvardo medicinos mokyklos Anatomijos muziejui Bostone. Ten kaukolė kartu su nelaimę atnešusiu laužtuvu buvo saugoma daug metų. XX amžiuje, plečiant kapines, Finėjo Geidžo palaikai buvo perkelti į kitą vietą.

Įvykio pasekmės

2002-ais metais JAV buvo išleista Malkoimo Makmilano knyga „Keistas likimas: Finėjo Geidžo istorija", kurioje buvo išsamiai papasakota apie unikalų prieš pusantro amžiaus buvusį įvykį. Knygos autorius, remdamasis gydytojų Džono Harlou ir Henrio Bidžlou parodymais, patvirtina, kad 1850-ais metais Finėjas Geidžas „buvo tiek fiziškai, tiek psichiškai visiškai pasveikęs", nors kiti gydytojai tokį pareiškimą vadina „perdėtu". Kituose šaltiniuose Geidžas buvo vadinamas alkoholiku ir dėl šios priežasties jo niekas nepriėmė dirbti. Tačiau žmonės, bendravę su šiuo žmogumi po žiauraus sužeidimo, minėjo jo puikias darbines savybes. Tačiau buvę Geidžo darbdaviai po incidento nenorėjo su juo turėti jokių reikalų.

Malkomas Makmilanas knygoje pažymėjo apie nukentėjusiojo asmenybės staigų pasikeitimą - jo darbo kolegos kalbėjo apie jį, kaip apie „nepažįstamą žmogų“. Tuo pačiu metu Makmilanas kvietė mokslininkus detaliai ištirti Geidžo kaukolę, kad būtų galima nustatyti žmogaus normalios protinės veiklos ribas...

Frenologija apie incidentą

Frenologija - tai pseudomokslas, įrodinėjantis, jog yra ryšys tarp žmogaus kaukolės formos ir jo protinių galimybių bei moralinių savybių. Dar 1848-ais metais oficialusis mokslas priešinosi teiginiams, jog tam tikros protinės funkcijos lokalizuojasi atitinkamose smegenų vietose. Jau minėto chirurgo Bidžlou poziciją, neigiančią tokį ryšį, pasinaudojo frenologijos priešininkai. Tačiau 1868-ais metais frenologas Polas Broka lokalizavo žmogaus kalbines funkcijas kairiajame smegenų pusrutulyje. Kiti frenologai tvirtino, kad kai kurie pokyčiai Finėjo Geidžo mąstyme susiję su taip vadinamo „geranoriškumo organo“ pažeidimu. Nelaimingas atsitikimas buvo priežastis to, kad vėliau nukentėjusiajam gana dažnai pasireikšdavo psichikos sutrikimai.

Malkomas Makmilanas savo knygoje atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad nėra detalaus Geidžo elgsenos apibūdinimo iki nelaimingo atsitikimo ir po jo. Jeigu kažkas panašaus įvyktų mūsų dienomis, specialistai, pasinaudodami įvairių sričių žiniomis, iš šio epizodo ištrauktų nemažai naudingų dalykų apie žmogaus smegenų paslėptus rezervus psichinių ligonių gydymui.