Panašūs žmonių keisto dingimo scenarijai

Deividas Paulidesas, daugiau nei 20 metų dirbęs teisėsaugos organuose, nagrinėjo nepaaiškinamus žmonių dingimo atvejus Šiaurės Amerikoje ir pastebėjo keistus sutapimus. Tuo metu, kai vietiniai policijos pareigūnai kiekvieną atvejį nagrinėja atskirai, Paulidesas sudarė vietisą paveikslą, kuris gavosi gana mįslingas.

Tikrai keisti ir nepaaiškinami scenarijai

Deividas išnagrinėjo apie 2 tūkstančius mistiškų žmonių dingimo atvejų. Kaip jis pasakė Toronto universitete vykusioje konferencijoje, tai panašu į siužetą iš „Slaptųjų bylų“.

Žmonės dažniausiai dingsta parkuose, šalia vandens telkinių. Tiems, kuriuos vėliau pavykdavo aptikti gyvus, būdavo ištrinta dalis atminties, o nustatyti mirusiųjų mirties priežastį buvo labai sunku. Kartais dingusieji aptinkami tokiose vietose, iki kurių pėsčiomis tikrai negali nueiti, arba jau ne kartą atidžiai apžiūrėtose vietovėse. Pavyzdžiui, vienas mažas berniukas buvo aptiktas ant medžio kamieno. Šis
medis kažkada nuvirto ir gulėjo šalia takelio, kuris jau buvo keletą kartų patikrintas. Įdomu tai, kad daugelis žmonių buvo be avalynės ir dalies rūbų.

Paulidesas pasakoja, kad panašiais atvejais šunims nepavyksta aptikti dingusiųjų pėdsakų. Kai kurie šunys elgiasi keistai - suka ratus, daro kilpas, o po to atsitupia ir ima kaukti. Policininkams irgi nepavyksta aptikti jokių nusikaltimo pėdsakų. Įdomu tai, kad žmonės dažnai dingsta tokiose vietose, kuriose negyvena pavojingi laukiniai gyvūnai. Būdinga yra tai, kad ant rastųjų žmonių kūnų neaptinkami fiziniai pažeidimai. Žmonės, kurie paskutinieji matė dingusiuosius, praktiškai visada pasakoja, kad dingęs žmogus prieš dingimą kažkodėl (nepaaiškinamai ir paslaptingai) atsiskiria nuo jų...

Paslaptingi vaikų dingimo atvejai

Šiuos įvykius Paulidesas ėmė analizuoti 2009-ais metais, kai baigė tarnybą San Chosė miesto policijoje ir tapo pensininku. Tuomet jam du parko prižiūrėtojai pasakė, kad kai kurie žmonių dingimo atvejai verti tolimesnio tyrimo.

Paulidesas savo tyrimus išplėtė į tuos miesto rajonus, kuriuose įvyko panašūs atvejai, taip pat ir anksčiau (XX ar net XIX amžiuose). Jis sužinojo apie faktus, kai žmogus iš vienos vietos nežinomu būdu patenka į kitą. Tai ypač keista, kai kalbama apie mažus vaikus, kurie paprasčiausiai negali įveikti didelių atstumų. Pavyzdžiui, 1957-ųjų metų liepos mėnesį Tvyn Leiko rajone netoliese Siera Nevados kalnagūbrio dingo dvimetis Deividas Alenas Skotas. Su juo buvęs tėvas tik minutei įėjo į autofurgoną, tačiau išėjęs vaiko jau nebematė. Paieškų komanda berniuką aptiko tik po trijų dienų. Tam teko įkopti į netoliese stūksantį kalną, o po to užlipti į sekančio kalno viršūnę. Visiškai aišku, kad vaikas vienas pats tikrai negalėjo įveikti tokio atstumo.

Keitas Perkinsas, kitas dvimetis berniukas dingo 1952-ųjų metų balandžio mėnesį šalia savo namų Riteryje, kai užbėgo už svirno. Jis buvo aptiktas po 19-os valandų už 24 km nuo namų. Keitas gulėjo veidu žemyn ant ledu padengto ežero ir dar buvo gyvas.

Kiti paslaptingi žmonių dingimo atvejai

Paulidesas pasakoja, kad dingusiųjų kūnai dažnai aptinkami vandenyje, tačiau šie atvejai nepanašūs į paskendimą. Daugelis ištyrinėtų atvejų yra susiję su Didžiaisiais ežerais, kurių apylinkėse taip dažnai pasirodo NSO, ir miesto kanalais ar vandens telkiniais.

Štai vienas toks atsitikimas, įvykęs Anokos mieste Minesotos valstijoje. 24-ių metų Dželanis Brisonas, studentas ir futbolininkas, buvo aptiktas golfo laukų teritorijoje esančiame tvenkinyje. Jaunuolį paskutinį kartą matė gyvą ir sveiką draugų name. Vėliau Brisono kepuraitė buvo aptikta vieno namo kieme netoliese golfo laukų, o bateliai - kitame kieme. Keletą pastarųjų dienų daug lijo, golfo laukuose buvo daug purvo, tačiau žuvusiojo kojinės buvo švarios. Tai reiškia, kad Brisonas pats neatėjo prie tvenkinio, o jį kažkas čia atgabeno ir įmetė. Tikrosios mirties priežasties nepavyko nustatyti, tačiau tai nebuvo nuskendimas. Ir tai tik vienas iš daugelio panašių atvejų, įvykusių šiame rajone.

Deividas Paulidesas parašė keletą knygų, iš kurių labiausiai „Dingusieji be žinios: keisti sutapimai“. Autorius joje pasakoja apie jaunų vyrų dingimą miesto vandens telkiniuose. Dauguma šių atvejų vyko Viskonsino ir Minesotos valstijose.

Visų šių atvejų scenarijus praktiškai vienodas: vaikinai išgerdavo su draugais bare, tačiau vėliau niekas neprisimindavo kaip ir kada jie išeidavo. Po kelių dienų jaunų vyrų kūnai aptinkami vandenyje. Prašosi logiška išvada, kad jų mirties priežastis - alkoholis. Tačiau Paulidesas mano, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Neretai žmogus būdavo dingęs keletą dienų, o patologoanatomai tvirtino, kad jie vandenyje išbuvo 1-2 dienas ar net vos keletą valandų. Taip neretai nutinka miškinguose rajonuose ir parkuose. Tokie incidentai būdingi ne tik Siaurės Amerikai, bet ir kitiems pasaulio regionams, nors užsienyje vykusių atvejų Paulidesas nenagrinėjo.

Neseniai visuomenės dėmesį patraukė informacija apie negyvus žmones, aptiktus Mančesterio (Didžioji Britanija) kanale. Anglijos laikraščiai rašė, kad per keletą pastarųjų metų iš šio kanalo buvo ištraukta dešimtys negyvų žmonių, dažniausiai tai buvo vyrai. Žurnalistų manymu, tai yra serijinio žudiko darbas, kuriam netgi suteikė pravardę - Mėtytojas. Tačiau Paulidesui neaišku: kaip tokiame mažame kanale galėjo nuskęsti tiek daug sveikų vyrų be jokių prievartos požymių?

Kai kurie paslaptingų dingimų aiškinimai

Daugelis tokius žmonių dingimus aiškina antgamtinėmis priežastimis, pavyzdžiui, kad žmones pagrobia sniego žmogus ar ateiviai iš kosmoso. Ufologai teigia, kad pastarasis teiginys yra labiau tikėtinas, nes aukų kūnuose beveik niekada nėra prievartos žymių.

Pats Paulidesas yra santūrus ir teigia, kad niekada nekūrė jokių hipotezių, paprasčiausiai apibendrino faktus. Suprantama, kai kuriuos incidentus galima paaiškinti racionaliai, tačiau kai kalbama apie šimtus panašių atvejų, atsiranda pojūtis, kad su tuo susiję kažkas mistiška... Žinoma, lengviausiai viską suversti ateiviams, tačiau tokiu atveju kyla daugybė naujų ir sudėtingų klausimų.