Po 18-tos valandos - nevalgyti

Šį kartą paanalizuosime  šią daugelį kankinančią procedūrą (neliesti šaukšto po 18-tos val.) visai kitokiu požiūriu. Daugelį domina tik šio apribojimo atsakas į liemens apimties parametro kitimą, bet kur kas svarbesnis yra  jo poveikio mechanizmas, susijęs su organizmo fermentų veikla. Fermentas (enzimas, lot. fermentum), išvertus į žemišką lietuvišką kalbą, yra raugas. Fermentacija – rūgimo procesas. Fermentai – tai biologinės kilmės katalizatoriai (skatintojai), o mokslas apie juos vadinasi enzimologija. Mūsų organizmuose kas sekundę įvyksta tūkstančiai cheminių reakcijų. Jei tos reakcijos vyktų ne organizme, jų trukmė būtų labai ilga – kai kurioms prireiktų dešimčių, kitoms šimtų, o kai kurioms ir tūkstančių metų. Ne organizme jos lėtos ir dažnai keičia kryptį – vyksta ne ta linkme, kaip vyktų organizme, veikiant fermentams. Bet kuri sąlyginai sudėtinga molekulė gali patirti dešimtis virsmų. Jeigu nebūtų fermentų, visos reakcijos organizme vyktų tik viena kryptimi – entropijos didėjimo kryptimi. Fermentai dažniausiai yra baltymai (kartais fermentų rolę gali atlikti pvz. ribonukleininės rūgšties fragmentas). Kai kada fermentai savo sudėtyje turi metalų jonų, kartais – angliavandenių, ne baltyminės kilmės organinių junginių, vadinamų kofermentais. Bet kuriuo atveju fermentas – tai konkrečių biocheminių reakcijų greitintojas.

Jeigu perskaitėte straipsnelį „Kaip gyja žaizda“, tai turėjote suprasti, kad negyvų audinių perdirbime ir pašalinime iš organizmo labai svarbūs yra organizmo hidroliziniai fermentai. Kai jų trūksta, tuomet  jau ima daugintis mikroorganizmai ir jų fermentų pagalba toliau vykdoma negyvų audinių utilizacija. Defektuota ar negyva ląstelė žaizdoje išorėje ar organizmo viduje šiuo požiūriu niekuo nesiskiria – jos pašalinimo mechanizmas toks pats.

  Gamta taip mus sutvėrė, kad tuo metu, kai mes nesimaitiname (tik žmogaus namuose šaldytuvai lūžta nuo maisto gausos nuolat – didžioji dauguma gyvūnų maisto nekaupia) ir šaukšto į ranką neimame apie 4-6 valandas, tuomet organizme pagamintų fermentų dalis, skirtų virškinimui žarnyne, pakliūna į kraują ir keliauja ten, kur gali savo aktyvumą neutralizuoti – arba suvirškinti kolegą fermentą, arba suvirškinti baltymą, kuris organizmui yra svetimas arba jau „atidirbęs“ savo valandų skaičių. Be to, šiame procese dar dalyvauja ir kraujo ląstelių gaminami fermentai, kurie nesutikdami pakliuvėlių į kraują iš organizmo išorės, keliauja virškinti vidinių priešų ir atitarnavusių audinių. Kitaip sakant –  kai sumažėja medžiagų iš organizmo išorės, imuninė sistema tampa daug aktyvesnė, nes padidėja aktyvių fermentų kiekis kraujyje. Sveikos ląstelės turi antifermentus ir dėl to fermentų virškinamojo poveikio išvengia. Yra dar vienas momentas – padaugėjus  fermentų kiekiui kraujyje,  organizmas jų kompensavimui gamina daugiau antifermentų, o kai kurie iš jų yra ir antikūnais antigenams – taip stiprinamas nespecifinis imuninis atsakas.

  Badavimo stebuklas būtent šituo reiškiniu ir remiasi – jo metu organizmas savo fermentais virškina save. Negaudamos reikiamos mitybos, bet pakankamai oksidacijai deguonies, pirmiausia nelygioje kovoje krenta tos ląstelės, kurios buvo ligotos ir pasenę. Štai jas ir suvirškina fermentai, paversdami jas medžiaga organizmui išgyventi badavimo sąlygomis – jos keliauja į skrandį, ten dar kartą virškinamajame trakte perdirbamos ir pateikiamos organizmui, kad šis kaip nors išgyventų šį stresą (jis gi nežino, kad jūs gydotės :) ). Esant didesniam kiekiui fermentų kraujyje, geriau tirpinamas vėžinių ląstelių fibrinas (medžiaga, kuria  vėžinės ląstelės  atsiriboja nuo organizmo) ir taip sudaromos sąlygoms kraujo ląstelėms T-kileriams sėkmingiau atakuoti vėžines ląsteles.
 
 Ir vėl  dualistinis visatos principas IN-JAN pasitvirtina ir fermentų veikloje. Dalį laiko jie turi virškinti tai, kas pakliūva iš išorės, kitą dalį – tai, kas nereikalinga viduje. Kai išlaikoma ši pusiausvyra – sudaromos sąlygos organizmui normaliai funkcionuoti. Jei krauname skystoje ir kietoje būsenoje maistą į save be atvangos, nepadės ir brangiausi fermentai įmantriausioje pakuotėje nuo vaistinės prekystalio. Jie šio balanso neatstato – tik sumažina jus perspėjantį dujų kaupimąsi žarnose, tuo užmaskuodami artėjančias „griešname“ kūne mini, o vėliau ir maxi katastrofas.

  Maitinkimės kas 4-6 valandos,  darykime šiame procese vieną 12-14 valandų trukmės  ilgąją pertrauką ir nereikės ne tik „Espumizano“, bet ir skaityti šia tema mūsų rašomų straipsnių.

Perspėjimas:
Žmonės, turintys problemų su virškinamuoju traktu, riebaus maisto valgymą turi perkelti į vakarą. Jie valgyti turi ir po 18 valandos, o pertrauką enzimų pasidarbavimui sveikatos labui jie gali perkelti į kitą paros metą, pavyzdžiui, nevalgyti pusryčių.