Prancūzų laineris «Šampoljonas»

Prancūzų laineris dėl navigacijos klaidos užšoko ant povandeninių akmenų prie įplaukimo į Breiruto uostą ir lūžo pusiau.

„Šviesų ir signalų rūke sąvadą", skirtą šturmanams, leidžia Centrinė hidrografijos tarnyba. Šiame leidinyje pateikiami visi reikalingi duomenys apie pakrantę. Pavyzdžiui, jame galima perskaityti, kad Libane esančio Ras Beiruto iškyšulio švyturys, nurodantis įplaukimą į Beiruto uostą, šviečia mirksinčia šviesa - sekundę šviečia, tris sekundes tamsu, po to vėl sekundę šviečia, tris sekundes tamsu ir t.t. Ši informacija leidžia identifikuoti švyturį iš didelio atstumo.

Sąvadas atnaujinamas kas trys metai. Jeigu per tą laiką ima veikti koks nors naujas švyturys, informacija apie tai pateikiama „Pranešime šturmanams". Tokiu būdu korekcijos atliekamos visuose jūrų dokumentuose.

Inžinieriai ir technikai, kurie 1952-ųjų metų lapkričio mėnesio pradžioje užbaiginėjo optinės ir elektrinės įrangos derinimą Khaldės aerouoste, esančiame keli kilometrai į pietus nuo Beiruto, niekada nebuvo pažvelgę nė į vieną iš šių periodinių leidinių. Argi jiems galėjo rūpėti jūrų dokumentai, jeigu švyturys buvo skirtas lėktuvams. Tačiau aerodromo švyturio šviesa buvo matoma ir iš jūros, o švyturys švietė
tokia pačia tvarka, kaip ir Ras Beiruto švyturys! Tiesa, tarp žybsnių Khaldės švyturys 3 sekundes švietė žalia šviesa. Jūrų švyturių su tarpine žalia šviesa nebuvo. Tačiau jeigu dėl kokios nors priežasties, pavyzdžiui, rūko, žalios šviesos ryškumas sumažėja, tai iš didelio atstumo ši šviesa atrodo mėlyna ar net visiškai nematoma. Prancūzų laivui „Šampoljonas“ ši aplinkybė tapo lemtinga.

12,5 tūkstančio tonų vandentalpos laineris „Šampoljonas" buvo pastatytas 1924-ais metais ir rekonstruotas 1933-iais metais. Maksimalus greitis siekė 18 mazgų. Laineris iš Marselio išplaukė 1952 m. gruodžio 15 d. Laive buvo 120 žmonių komanda ir 111 keleivių, iš kurių 98 atliko piligriminę kelionę į Jeruzalę. Aleksandrijoje į laivą sulipo nauji keleiviai.

1952 m. gruodžio 22 d. 4 valandą ryte buvo dar tamsu. Pūtė 6 balų stiprumo pietvakarių vėjas. Budintis karininkas, stovėjęs „Šampoljono“, kuris išvakarėse išplaukė iš Aleksandrijos, tiltelyje, pastebėjo Ras Beiruto švyturio ugnis ir, vykdydamas įsakymą, užrašytą laivo žurnale, pasiuntė jūreivį pažadinti kapitono Burdė.

Ištrauka iš laivo žurnalo. Įrašus atliko kapitonas Burdė: „4:05 mane perspėjo, kad pasirodė Ras Beiruto švyturio ugnys. 4:15 aš pats patikrinau, tačiau šviesa, tiksliau - atšvaitas, baltai žybsi kas trys sekundės teisinga kryptimi, t.y. truputį į dešinę".

Laivas pasuko link švyturio. „5:15 įjungtas radaras, tačiau jis rodo labai neaiškų vaizdą. Sprendžiant iš parodymų, mes esame už 9,5 mylios nuo kranto. 5:50 laivas pasiruošęs atlikti manevrą".

Staiga tarp žybsnių pasirodė žalia šviesa. Beveik tuo pačiu metu kiek kairiau pasirodė tikrojo, lengvai atpažįstamo Ras Beiruto švyturio ugnys.

Tragišką vaidmenį suvaidino optinis fenomenas (žalia šviesa iš toli buvo nematoma). Kapitonas Burdė suprato, kad laivas plaukia šonan nuo įplaukimo į uostą. „Sumažinu greitį, po to - visu greičiu atgal. Apie 5:45 neryškioje šviesoje priekyje palei kairįjį bortą pastebėjau bangų mūšą. Beveik iš karto jaučiamas lengvas smūgis, po to keletas smūgių iš eilės į kairįjį bortą, kurie sudrebino visą laivą".

Keleiviai taip pat pajuto ir išgirdo smūgius, supurčiusius laivą. Nuo smūgių jie atsibudo. Keleiviai, sustingę savo lovose, vieni kitų klausinėjo: „Tu girdėjai? Kas tai buvo? Daugiau nieko negirdėti? Gal laivas su kažkuo susidūrė? Ar mes užplaukėme ant seklumos? O gal atsitrenkėme į prieplauką Beirute? Kiek valandų?"

Netrukus sunerimę žmonės, ant naktinių rūbų užsimetę paltus, išėjo į denį. Pasigirdo šūksmai: „Taip ir yra, užplaukėme ant seklumos! Žiūrėkite, krantas netoliese, matyti namai! Tai Beirutas. Tačiau tai ne uostas! Žiūrėkite, languose užsidega šviesos".

Kraupi scena priešaušrio tamsoje: keleiviai krante mato daugiaaukščius namus naujuose kvartaluose, pro sutemas juos pasiekia iš namų langų sklindanti šviesa. „Šampoljonas" užšoko ant rifų maždaug 200 m atstumu nuo paplūdimio. Pučia šaltas kiaurai košiantis vėjas. Link laivo plaukia putotos bangos ir triukšmingai atsitrenkia į dešinįjį bortą. Girdėti moterų aimanos ir vaikų verksmas. Staiga laivą apima tylą, o po to pasigirsta baimingas šnabždesys: laive gęsta visos šviesos.

Tiltelyje kapitonas Burdė išklausė pesimistišką vyriausiojo padėjėjo ir vyriausiojo mechaniko pranešimą, kurie ką tik apžiūrėjo žemutines laivo patalpas. „Šampoljonas" užplaukė ant seklumos, laivo korpusas dvejose vietose pramuštas aštrių uolų. Skylės didžiulės, varikliai ir elektros gaminimo prietaisai užlieti, siurblių panaudoti neįmanoma. Vyriausias mechanikas pasakė: „Yra pavojus, kad laivas gali visiškai atsigulti ant šono".

Tuo metu laivo komanda ramino žmones, susirinkusius pasvirusiame denyje: „Mums netrukus padės, juk matote, kiek žmonių susirinko paplūdimyje".

Jau prašvito, minia krante vis augo. Netrukus visas paplūdimys juodavo nuo susirinkusių žmonių. Atvyko pats Libano Respublikos prezidentas Kamilis Šamunas ir kartu su vyriausybe ėmė organizuoti gelbėjimo darbus.

Nelaimę patyrusio laivo padėtis buvo nelengva. Gelbėjimo valtis leisti buvo beprasmiška - jos būtų sudaužytos į uolas. Tokiais atvejais naudojamas klasikinis gelbėjimo būdas - nutiesiamas „kybantis kelias". Tarp laivo ir kranto reikia įtempti trosą ir vežimėlio pagalba po vieną žmogų, patyrusį laivo nelaimę, perkelti į sausumą. Operacija ilgai trunkanti, tačiau patikima. Trosas storas ir sunkus, todėl iš pradžių reikia permesti virvę, prie kurios galo po to bus pritvirtintas trosas.

Beiruto ugniagesiai pakrantėje pastatė harpūninę patranką, su kuria turėjo būti permesta virvė. Mažytės patrankos šūvio net nebuvo girdėti dėl jūros ir vėjo gausmo. Virvė tarsi gyvatė ėmė rangytis danguje. Ji pakilo aukštai, pernelyg aukštai, stiprus vėjas ją sulenkė ir nunešė šonan - virvė į jūrą nukrito už kokių 100 m nuo laivo! „Šampoljone" pasigirdo nusivylimo šūksniai.

Tuomet buvo nuspręsta virvę atgabenti valtimi. Laive buvo 60 jūreivių, visi kaip vienas pareiškė norą atlikti šią pavojingą užduotį. Buvo atrinkti septyni viengungiai vyrai. Į vandenį nuleista nedidelė valtis, kuri, - tikras stebuklas! - nesudužo į laivo bortą ir ėmė tolti, tarsi skriedama putotomis bangomis virš rifų. Likę laive juo lydėjo užuojautos pilnais žvilgsniais: „Vėjas ir bangos į laivagalį, jie nepasieks kranto!" Valtimi buvo traukiama virvė, prie kurios krante turėjo būti pririštas trosas. Paplūdimyje žmonės ruošėsi sutikti narsuolius. Kariai, ugniagesiai ir jūreiviai sudarė kažką panašaus į strėlę, einančią į jūrą.

„Valtį apsuko šonu į bangą! Apvertė! Prakeikimas!" Ne, nieko baisaus neatsitiko. Valtis apvirto, tačiau jūreiviai nepaleido virvės, o krante esantys gelbėtojai ją nutvėrė. Kontaktas yra. Prie „Šampoljone" likusio virvės galo jūreiviai pririšo sunkų trosą, sunki plieninė gyvatė po truputį ėmė artėti link kranto.

Po to viskas sustojo. Dvidešimt metrų plieninio troso sveria daug, o rankomis ištempti 200 metrų - misija neįmanoma. Reikalinga gervė, tačiau paplūdimyje gervės nebuvo. Nejaugi šis sumanymas bus nesėkmingas? Vienam kariškiui į galvą atėjo mintis: „Reikia tanko. Tanko galingumo pakaks".
Apie 11:30 buvo iškviestas tankas. Susigrūdę denyje, kuriame švilpavo vėjas ir kurį taškė smulkūs purslai, sunerimę keleiviai su nerimu stebėjo šiuos manevrus, kuriems, atrodo, nebus pabaigos. Jie su nuostaba pamato tanką. Geltonas tankas šliaužė šviesiai geltonu paplūdimio smėliu, užsiropštė ant kopos, ėmė buksuoti, vėl pajudėjo pirmyn, tempdamas virvę su pririštu trosu.

Tačiau pernelyg daug trūkčiojimų. Tankas traukė netolygiai - tai juk ne gervė. Į dangų šovė nutrūkusi virvė. Tuo metu pasigirdo girgždesys, lūžtančio metalo traškėjimas - tai laivas ėmė lūžti pusiau. Denyje atsirado tiesus gilus plyšys. Tačiau lūžis dar nebuvo didelis -apie porą metrų. Žmones apėmė panika. Sumaištyje pasigirdo per garsiakalbį perduodama komanda: „Visiems palikti laivagalį ir pereiti į priekį! Jūreiviams padeda keleiviams! Laikykitės tvarkos, nėra jokio pavojaus!“

Vienas laivo karininkas vėliau papasakojo: „Laive elektros nebuvo, todėl kapitonas Burdė pasinaudojo akumuliatoriniu megafonu. Panikos nekilo tik dėl to, kad komanda pasiaukojamai padėjo keleiviams. Apie du šimtus žmonių susigrūdo pietų salėje. Bado niekam nereikėjo kęsti - stiuardai nešė šaltą maistą, tačiau visus kankino troškulys: cisternos su gėlu vandeniu buvo pramuštos, o dėžės su gaivinančiais gėrimais liko apsemtuose skyriuose. Pusiau apsirengę žmonės drebėjo nuo šalčio".

Sušalę, kenčiantys troškulį žmonės liūdnai žiūrėjo, kaip už dviejų šimtų metrų krante kilo dūmai iš kariškų virtuvių, atgabentų į paplūdimį, o iš Raudonojo Kryžiaus automobilių buvo iškraunamos antklodės.

Radistai kapitonui Burdė atnešė dvi radiogramas: „Šampoljonui" į pagalbą plaukia britų kreiseris „Kenija" ir prancūzų garlaivis „Sirija". Tačiau ką jie gali padaryti? Priplaukti arčiau ir taip pat sėsti ant seklumos?

Kapitonas Burdė laivo žurnale padarė du įrašus: „Išsiunčiau į krantą velbotą, kuris turi nugabenti virvę. Kiti bandymai 13:00 ir 15:30". Valtis sudužo į rifus, tačiau jūreiviai, vilkintys gelbėjimo liemenes, nors ir labai sunkiai, tačiau sugrįžo atgal į laivą. Išskyrus vieną, kuriam į uolą buvo suknežinta kaukolė.

Keleiviai dviejų paskutinių bandymų nematė. Prislėgti ir niūrūs žmonės tylėdami sėdėjo pietų salėje. Moterys neturėjo daugiau jėgų guosti verkiančius vaikus. „Šampoljone" plaukė liliputas - cirko klounas, - jis ir ėmė linksminti bei raminti vaikus.

Artėjant tamsai keleiviai pradėjo suprasti, kad laivas, patyręs nelaimę atviroje jūroje, turi daugiau galimybių sulaukti pagalbos, nei netoliese kranto ant akmenų gulintis laineris. „Šampoljonas" pateko į spąstus. Naktis ir šaltas lietus išginė gelbėtojus iš paplūdimio.

Žmonės, patyrę laivo nelaimę, paprastai kreipiasi į dievą, prašydami jo malonės. „Šampoljonu" plaukė šventikas, kuris į Šventąją žemę lydėjo penkiasdešimt piligrimų. Šie visą naktį meldėsi, prie jų prisijungė vis daugiau keleivių. Paryčiais visi ramiai užmigo.

Tuo metu bangos toliau plovė smėlį iš po laivo korpuso ir taip kėlė vis didesnį pavojų, kad „Šampoljonas" gali sulūžti ir apvirsti. Gruodžio 23-ios dienos ryte laivas pasviręs jau 50 laipsnių kampu. Laivas vis dar laikėsi ant vandens, tačiau keleivių gyvybė tebebuvo pavojuje. Nors vos už kelių šimtų metrų atviroje jūroje buvo įžiūrimi britų kreiserio „Kenija" ir italų buksyrinio laivo kontūrai. Rifai trukdė jiems priplaukti arčiau.

Išaušus paplūdimyje vėl pasirodo gelbėtojai. Tačiau jie vėl nieko negalėjo padaryti prieš įsisiautėjusią stichiją.

Šventikas priėjo prie kapitono ir tyliai pasakė: „Keleiviai daugiau nebegali kentėti, jų nervai įtempti.

Tie, kurie moka plaukti, nori išbandyti laimę" Burdė pasipriešino: „Tai beprotybė! Bangų aukštis 5 metrai...". Šventikas neatlyžo: „O jeigu su gelbėjimo liemenėmis?" Tačiau kapitonas neperkalbamas: „Netgi su liemenėmis! Matote tamsią dėmę prie kranto? Tai mazutas. Įsakiau jį išleisti į jūrą, norėdamas sumažinti gaisro kilimo pavojų. Plaukikas tenai uždus. Ar jūs kada nors skaitėte karinius memuarus?" Tačiau šventikas irgi užsispyręs: „Dvi mano dukterėčios nori išbandyti laimę. Jos yra plaukimo čempionės. 21-ių metų amžiaus dvynės Fransuaza ir Denisė Landės pasiruošusios plaukti. Kapitone, jūs negalite joms sutrukdyti!"

Kapitonas Burdė tik gūžtelėjo pečiais ir davė įsakymą jūreiviams nuleisti trapą. Dvynės nučiuožė žemyn į kunkuliuojančią jūrą. Jos iš tiesų puikios plaukikės. Visi žiūrėjo, kaip jos plaukia, pakildamos ant bangų ir vėl nusileisdamos. Dviejų šimtų metrų atstumą jos įveikė per dvidešimt minučių. Galiausiai joms pasisekė pasiekti krantą.

Septyniasdešimt žmonių pasekė jų pavyzdžiu. Penkiolika žuvo: arba prigėrė, arba atsitrenkė į uolas, arba užduso mazuto garuose. Kapitonas Burdė uždraudė kitus bandymus: „Laivo nepalikti. Oras gali pasitaisyti, mes būsime išgelbėti".

Netrukus pasirodė keturi lėktuvai. Jie apsuko ratus virš „Šampoljono" ir išmetė maišus su produktais. Nors buvo stiprus vėjas, šeši maišai iš septynių nukrito ant laivo denio, kur juos paėmė jūreiviai. Maišuose buvo ledo gabalai, kuriuos stiuardai nedelsdami susmulkino. Ledas buvo dalijamas kartu su duona, cukrumi, šokoladu, konservais. Kiek dar laiko „Šampoljono" keleiviai išsilaikys nelaimę patyrusiame laive? Kas bus, jei laineris visiškai atsiguls ant borto, perlūš ir nusilpę keleiviai atsidurs vandenyje?

Dar prieš pastebint Ras Beiruto švyturio (o iš tiesų - aerodromo) šviesas, iš „Šampoljono" buvo išsiųsta radiograma uosto kapitonui, kurioje buvo pranešta apie laivo atvykimą. Apie 5 valandą ryte locmano laivelis išplaukė pasitikti lainerio. Drąsūs locmanai plaukia į jūrą bet kokiu oru. Šis locmano laivelis priklausė broliams Ravdanui ir Machmudui Balpaži. Jie prisišvartuodavo prie laivų audringoje jūroje, tarsi kokie akrobatai užsiropšdavo į denį žemyn nuleistu trapu. Tokie pratimai buvo jų kasdienybė.

Tačiau jie nesutiko „Šampoljono" sutartoje vietoje, o pamatė mirtinai sužeistą laivą ant rifų. Tačiau netgi broliai Balpaži negalėjo priplaukti prie lainerio, todėl buvo priversti sugrįžti į uostą.

Visą 1952 m. gruodžio 22-ą dieną broliai Balpaži buvo paplūdimyje.
Kai atėjo naktis, Libano Respublikos prezidentas, po nesėkmingų bandymų nutiesti „kybantį kelią", pavedė jiems vadovauti gelbėjimo operacijai.

Locmanai suprato, jog, norint išgelbėti keleivius, būtina priplaukti prie laivo. Iš jūros pusės to nebuvo galima padaryti dėl labai didelio laivo pasvirimo, taip pat stipraus vėjo, kuris dideles bangas varė į krantą. Locmano laivelį galėjo labai greitai sudaužyti.

Broliai Balpaži nusprendė praplaukti rifais ir priplaukti prie „Šampoljono" iš pavėjinės pusės. Ravdanas tikėjosi, kad per naktį vėjas nusilps. Deja, kitą dieną, gruodžio 23-iąją, vėjas buvo dar stipresnis. Nežiūrint į nepalankias oro sąlygas, locmano laivelis, varomas benzininio variklio, išplaukė anksti ryte, tačiau dėl audros teko grįžti, taip ir nepriplaukus prie „Šampoljono". Antrą kartą laivelis į jūrą išplaukė apie 11 valandą.

Broliai Balpaži pildė laivo žurnalą, tačiau detalių jame neužrašinėjo. Galima tiktai spėlioti, kiek meistriškumo ir drąsos teko jiems parodyti šioje jūrų operacijoje kurią pelnytai galima pavadinti mažu šedevru. Po to Ravdanui ir Machmudui ėmė padėti jaunesnysis brolis Salachas su savo mažyčiu laiveliu.

„Šampoljone" pirmasis gelbėtojus pamatė vienas karininkas. Apie tai sužinoję, kai kurie keleiviai išsiropštė į denį, įsikabino į turėklus ir ėmė žvalgytis - iš pradžių į atvirą jūrą, po to link kranto. Išgirdę jų riksmus atskubėjo ir kiti keleiviai. Visi užmiršo apie vėją ir šaltį. Locmano laivelis atrodė labai mažytis, tačiau jau po kelių akimirkų keleiviai ėmė leistis į jį, padedami jūreivių.

Libano locmanai pasirodė besą verti savo protėvių finikiečių. Broliai Balpaži atliko septynis reisus.

Kapitonas Burdė atsisakė palikti savo skęstantį laivą. Ravdanas Balpaži užlipo ant denio ir švaria prancūzų kalba, tačiau su rytietišku patosu, kreipėsi į kapitoną: „Te padeda jums Dievas! Aš siunčiu jums sveikinimą nuo savo tėvo, kuriam prisiekiau jus atgabenti. Ar jūs norite, kad žūtų žmonės, kurie dabar yra mano laivelyje? Jų gyvenimas, kaip ir mano, yra jūsų rankose. Be jūsų į krantą šių žmonių neplukdysiu. Gerbsiu bet kokį jūsų pasirinkimą".

Po šių žodžių kapitonas Burdė nusekė paskui locmaną...