Lainerio "La Bourgogne" tragedija

Pirmiausia skęstantį laivą palieka moterys ir vaikai. Tai toks šventas dėsnis, kad jį pažeidusieji nusipelno didžiausios paniekos...

Prie laivų kapinių

Ankstyvą 1898-ųjų m. liepos 2 d. rytą prancūzų kompanijai priklausantis laineris " La Bourgogne" išplaukė iš Niujorko ir pasuko link Havro. Šiuo laivu plaukė 725 žmonės, iš kurių 128 buvo ekipažo nariai, o kiti  - keleiviai.

Laivui vadovavo kapitonas Dclonklis - patyręs ir gana gerbiamas karo kampanijų dalyvis, apdovanotas Garbės legiono ordinu. Jis jau nebuvo naujokas kapitono tiltelyje. Tačiau dabar labai sunku paaiškinti, kokiu būdu laivas atsidūrė 160 mylių į šiaurę nuo koridoriaus, skirto laivams, plaukiantiems iš Amerikos į Europą. Laivas faktiškai atsidūrė „priešpriešinėje juostoje*, t.y. platumose, kurios buvo skirtos iš Europos j JAV plaukiantiems laivams. Visa tai sukėlė tragiškus įvykius.

Taigi, laineris „La Bourgogne“, plaukiantis į Europą, taip nukrypo nuo pagrindinio kurso, kad turėjo praplaukti pro liūdnai pagarsėjusias laivų kapines prie Seiblo salos.

Liepos 4 d. anksti ryte laivą apgaubė nepaprastai tirštas rūkas, kuris sumažino matomumą iki 30 m. Laineryje nuolat kaukė sirenos, buvo uždegtos laivo gabaritinės šviesos, o pats laineris
visu greičiu plaukė pirmyn, net neįtardamas, kad priešpriešiais plaukia britų laivas „Cromantyshire“.

Plieninis burlaivis

5 val. ryte „La Bourgogne“ stebėtojas, kuris stebėjo aplinką priešais laivą, pranešė tilteliui, kad girdi priešpriešiniu    kursu    plaukiančio

laivo sireną. Vėliau laivybos kompanijos, kuriai priklausė laineris „La Bourgogne“, atstovas Auberas savo ataskaitoje Prancūzijos jūrų ministrui rašė: „Nėra jokių abejonių, kad bar-kas iš rūko išlindo iš karto po to, kai „La Bourgogne“ išgirdo iš jo sklindančios sirenos garsą. Netikėtas šio laivo pasirodymas ir buvo svarbiausia susidūrimo priežastis, nors laineryje buvo nedelsiant imtasi priemonių šiam susidūrimui išvengti. Įvykiai vyko taip greitai, kad nebebuvo galimybių atlikti kokį nors manevrą. Budinčio šturmano įsakymai ekipažui rodo, kad buvo panaudotos visos galimos priemonės, tačiau, deja, susidūrimo išvengti buvo neįmanoma*.

Galingas plieninis „Cromantyshire“ priekis įsirėžė į prancūzų lainerį ir jį perskrodė, tarsi konservų peilis. Iš karto žuvo budintis šturmanas, stebėtojas ir vairininkas, pro pramuštą skylę į „La Bourgogne“ triumus ėmė plūsti vanduo. Jis užpylė mašinų skyrių, laivas ėmė po truputi virsti ant dešiniojo borto. Britų burlaivyje niekas nenukentėjo, jis išsilaikė vandens paviršiuje, tačiau dėl pažeidimų nebeveikė laivo vairas. Britų laivo jūreiviai tik stebėjo, kaip „La Bourgogne“, vis dar plaukdamas visu greičiu, vėl pasislėpė rūke...

Kai kapitonas Delonklis sužinojo apie jo vadovaujamo laivo pažeidimus, jis suprato, kad laivo išgelbėti nepavyks. Vienintelė galimybė - pasiekti Seiblo salą ir užplukdyti laivą ant seklumos, tada žmonės turėtų nors šiokias tokias galimybes išsigelbėti. Iki Seiblo salos buvo likę dar 60 mylių, o vanduo jau pradėjo siekti katilus. Juos išgelbėti galėjo tik stebuklas, tačiau jo neįvyko - praėjus dešimčiai minučių po avarijos susprogo garo katilai, varikliai sustojo, o skęstančiame laive dingo šviesa.

Pjautynės gelbėjimo valtyse

Jūrų įvykių kronikose ši katastrofa vadinama „Baltramiejaus rytu“, pagal analogiją su hugenotų žudynėmis. Tai buvo pati kruviniausia laivo avarija istorijoje.

Dar net nesustojus laivui jo deniuose prasidėjo panika. Siaubo apimti keleiviai puolė nuo vienos gelbėjimo valties prie kitos, neklausydami jokių nurodymų ir nekreipdami dėmesio į laivo karininkų įsakymus. Reikia pasakyti, kad pagrindinę keleivių dalį sudarė iš JAV deportuoti italų emigrantai ir austrų garlaivio, prieš mėnesį nuskendusio prie JAV krantų, išsigelbėję komandos nariai. Žmonės, visai neseniai išgyvenę mirties baimę, vėl atsidūrė analogiškoje situacijoje, todėl visiškai pamiršo žmogiškumą. Emigrantams taip pat nebuvo ko netekti. Daugelio rankose sužvilgo peiliai, prie gelbėjimo valčių pasigirdo šūviai. „La Bourgogne“ jūreiviai irgi užsikrėtė šia beprotybe. Lainerio karininkai visomis

jėgomis atsimušinėjo nuo siaubo apimtų keleivių, bandydami į gelbėjimo valtis pasodinti moteris ir joms į rankas perduoti vaikus. Tačiau apakusi minia žudė karininkus, austrai ir italai iš gelbėjimo valčių išmetė moteris ir patys užėmė jų vietas. Perkrautos valtys apsivertė ir nuskendo. Vėliau vykusiame teisme vienas keleivis papasakojo, kad matė, kaip jo akyse italai papjovė tris ar keturias moteris, kurios bandė patekti į valtį, o jų kūnus kojomis nustūmė į vandenį. Kitas keleivis teisme parodė nuo sužeidimo peiliu likusias žaizdas virš kairės ausies ir ant kaktos, kurias padarė kažkas iš „La Bourgogne“ komandos narių.
Sveiką protą išsaugoję jūreiviai dalijo gelbėjimo liemenes, bandė paaiškinti žmonėms, kaip jomis naudotis, tačiau jų niekas neklausė. Įsiūčio apimtų stiprių vyrų gauja tiesiog nušlavė jūreivius, grasindama jiems ginklais. Sužvėrėję žmonės liemenes plėšė vieni iš kitų, užsidėdavo jas ant savęs ir šoko į vandenį. Už tai daugelis užmokėjo savo gyvybe - nepaklausę nurodymų, jie gelbėjimo liemenes užsidėjo per žemai, t.y. ties juosmeniu, o ne pritvirtino diržais ties krūtine. Vėliau „La Bourgogne“ žūties vietoje buvo aptikta dešimtys skenduolių, kurie plaukiojo vandens paviršiuje kojomis aukštyn...

Žudynės tęsiasi

Kova už gyvybę vyko iki pačių paskutinių minučių ir dažniausiai baigdavosi būtent mirtimi. Šalia priekinio tiltelio buvę jūreiviai bandė nuleisti į vandenį paskutinę gelbėjimo valtį, prisigrūdusią žmonių. Tačiau užstrigo nuleidimo mechanizmas. Norint jį pataisyti iš valties žmonės turėjo išlipti į denį. Tačiau

nepadėjo jokie aiškinimai ir įkalbinėjimai - šalia stovėjo minia, pasiruošusi kiekvieną sekundę užimti jų vietas. Taip niekas ir neišlipo iš gelbėjimo valties, kuri nuskendo kartu su laineriu...

Kova dėl vietų valtyse ir plaustuose vyko dar kelias valandas po to, kai „La Bourgogne“ nugrimzdo į dugną. Vandenyje atsidūrę žmonės plaukė link gelbėjimo valčių, kabinosi už jų bortų, tačiau valtyje sėdintys juos negailes-
tingai talžė irklais per galvas ir rankas. Italų keleiviui Mechilino Sekondo vis tik pavyko iš vandens įsiropšti į perpildytą valtį. Joje buvę žmonės įtūžę puolė jį. Italas patyrė keletą stiprių smūgių, jam lūžo nosis, pasipylė kraujas. Netikėtai jam pavyko užčiuopti irklo nuolaužą, kuria ėmė atsimušinėti nuo savo užpuolikų. Viskas baigėsi tuo, kad šia nuolauža jis užmušė penkis žmones...

Prancūzijos gėda

Praėjus dviems dienoms po „La Bourgogne“ žūties Niujorko „Times“ išėjo su tokia antrašte: „Tai buvo prancūzų laivas, iš kurio pavyko išsigelbėti tik vienai moteriai “. Didžiai Prancūzijos gėdai, šio fakto nebuvo galima paneigti. Iš 200 laive plaukusių moterų, apie 50-ies kūdikių ir 30-ies vyresnio amžiaus žmonių pavyko išsigelbėti tik vienai moteriai. Iš viso išsigelbėjo 59 keleiviai (dešimtadalis) ir 105 iš 128 ekipažo nariai.

Vienintelis dalykas, kuris galėjo nors kiek reabilituoti prancūzų laivo savininkus pasaulio visuomenės akyse, buvo tai, kad atlikdami tarnybines pareigas žuvo visi, išskyrus vieną, laivo karininkai. Išgyventi pasisekė tik vienam šturmanui. Tačiau jo išsigelbėjimas buvo visiškai atsitiktinis dalykas - katastrofos liudininkai nepareiškė nė vieno priekaišto šturmano atžvilgiu.