Titanikas: pasąmonės nuojautos iš ateities dėl gręsenčių katastrofų

Du superlaineriai, „Olimpikas“ ir „Titanikas“ buvo statomi greta, „Hardland and Wolff“ laivų statykloje netoli Belfasto. Vėliau prie šių milžinų turėjo prisijungti ir trečiais, „Britanikas“

Beje, apie "Titaniko" nelaim3 buvo išpraašavęs Bohemiškasis Keiro...

1912 m. pavasarį spauda „Olimpiką“ pakrikštijo nepaskandinamu laivu. O „Titanikas“ tuo metu dar tebebuvo bandomas – bandymai baigėsi balandžio 2 d. Daugeliu charakteristikų jis buvo pranašesnis už savo vyresnįjį brolį: keliamoji galia buvo 1000 t didesnė, galėjo plukdyti 163 keleiviais daugiau, nes dėl racionalesnio išplanavimo buvo padidintas pirmos klasės kajučių kiekis. Tuo tarpu jis tebuvo vos 8 cm ilgesnis (ilgis: 259,83 m, plotis: 28,10 m, vandens talpa: 52310 t). 8 denių laivas buvo tikri plaukiojantys rūmai – prabangi apdaila neturėjo lygių. Triume buvo 16 skyrių, paskelbtų, kad nepralaidūs vandeniui, visos pertvaros (be pirmos ir paskutinės) turėjo hermetiškas duris, pusantro metro nuo kilio virš pirmo dugno buvo ir antras dugnas, kuris, vienok, neapėmė priekio ir galo. Greitis siekė 25 mazgus, variklio galingumas buvo 55 tūkst. kV.

1912 m. balandžio 10 d. prieš vidurdienį „Titanikas“ išplaukė iš South Hemptono į savo pirmąją ir paskutinę kelionę. Įdomu, kad finansų magnatas Alfredas Vanderbiltas atsisakė kelionės jau po to, kai bagažas buvo nugabentas į lainerį, o ten jo laukė kamerdineris ir tarnaitė, nuskendę po 4 d. kartu su kitais 1500 keleivių. Berods, magnatą paskutinę minutę atkalbėjo žmona.

Ant tiltelio – kapitonas Smitas. Laineris praplaukia po garlaivį „Niujorkas“, prišvartuotą plieno lynais. Visi šeši lynai staiga įsitempia ir nutrūksta tarsi smuiko stygos. Laivo priekis, tarsi įmagnetintas, artėja prie „Titaniko“ – tai stebi tūkstančiai palydinčiųjų. Niujorko“ jūreiviai nusivarė nuo kojų, mesdami už borto krancus, kad sušvelnintų smūgį. Smitas iškart įsakė stabdyti variklius. Laimei, suskubo vilkikas, įsiterpė tarp garlaivio ir krantinės, „Niujorko“ jūreiviai vilkikui numetė lyną, kurį skubiai pritvirtino. Lynas įsitempė, tačiau atlaikė. „Titanikas“ praplaukė pro garlaivį vos metro atstumu.

Iš tikro keistas aplinkybių sutapimas! Išplaukiant iš uosto, situacija pasikartojo – šįkart link „Titaniko“ veržėsi garlaivis „Oušenikas“, kuris net pasviro, tačiau storos virvės išlaikė. Beje, palydinčiųjų minioje buvo ir nukentėjusiųjų. Trūkę „Niujorką“ laikę lynai perliejo sprunkančius žmones.

Visa tai galima buvo laikyti nelaimės ženklais. Galima spėti, kad ledkalnis, kurio aukštis gali siekti apie 250 m. „Titaniką paveikė lygiai taip pat, kaip jis garlaivius. Beje, viena teatro impresarijaus žmona visa tai stebėjo iš „Titaniko“. Greta jos buvęs nepažįstamas vyriškis pasakė: „Blogas ženklas. Ar mylite gyvenimą?“ Moteris, aišku, į tokį retorinį klausimą atsakė teigiamai. Tada nepažįstamasis patarė jai išlipti iš laivo pakeliui, Šerbure. „Jei iki ten nuplauksim, aš tai padarysiu“, - pridūrė jis. Ir tikrai, vėliau moteris jo nematė laive.

Kanados geležinkelių magnatas Č.M. Cheizas, grįždamas „Titaniku“ iš Europos, rūkomajame staiga pareiškė, kad laivų statytojai varžosi savo laivų prabanga, tačiau netrukus ateis diena, kai tokių varžytuvių pasekme bus baisi nelaimė. Tai buvo pasakyta kelios valandos iki katastrofos. Beje, „Titaniką“ paliko patyręs kūrikas Dž. Kofi – tokia didelė buvo baimės ir pavojaus nuojauta. Netgi vyresnysis kapitono padėjėjas H.T. Vaildas, iki tol dirbęs „Olimpike“, ilgai abejojo, ar priimti šį pasiūlymą. Iš Kuinstouno jis spėjo išsiųsti laišką seseriai, kuriame rašė: „Ir vis tik man nepatinka šis laivas... jis kelia kažkokį keistą jausmą“.

Nekreipti dėmesio į tokio psichologinio diskomforto požymius negalima, nes tai pasąmonės signalai apie nenumatytas galimybes. Pateisime panašius požymius, lydėjusius povandeninio laivo „Kurskas“ likimą.

Štai A. Sadkovas į žmonos žodžius „Sensime drauge?“ atsakė: „Liksi viena, aš neilgai gyvensiu“. A. Nekrasovas į namus nusiuntė videokasetę, ant kurios užrašė: „Netrukus atvažiuosiu atostogų. Jei valtis iškils“.Kapitonas-leitenantas D. Repnikovas po vestuvių išgėrė šampano 8 pirse – iš čia išplaukė „Kurskas“. Šampanas buvo kartus! Jų dvimetė dukra Daša tragedijos metu (tuo metu ji buvo pas senelius Sevastopolyje) rėkė iki vėmimo. 40-ą dieną po tragedijos mergaitei pasislinko stuburo slankstelis. A. Korkinas prieš tragediją sapnavo košmarus, negalėjo užmigti, gulėjo atvertomis akimis. Jis apie tai parašė savo merginai.

Panašių nuojautų būna ir prieš lėktuvų katastrofas. Matyt, kažkokiu būdu informacija iš ateities pasiekia mūsų pasąmonę. Ją priimti gali ne visi ir ne visada.

„Titanikas“ ignoravo ir nemažai radiju perduotų perspėjimų apie ledkalnius ir nesiėmė jokių atsargumo priemonių. Apie dideles ledo mases liudijo ir staigus atvėsimas, kurį juto ir „Titaniko“ keleiviai. Stebėtojai 11 val. vakaro išvydo ir lengvą dūmelį, liudijantį apie didelę ledo sankaupą, tačiau neperspėjo nei Smitą, nei jo padėjėjus. Jie dūmelį stebėjo apie valandą, o 23:39 tiesiai peieš nosį išvydo kažką tamsaus, gerokai tamsesnį nei vanduo. Suskambo varpai, tačiau jau buvo per vėlu. Merdokas staigiai pasuko laivą, ledkalnis lietė dešinį šoną. Smūgis buvo juntamas, į denį krito ledo gabalai. Pritrūko kokių 10-20 sek. – ir su ledkalniu būtų prasilenkta.

Pirmosiomis minutėmis pavojus dar nebuvo įvertintas. Kapitonas, pajutęs smūgį, išėjo iš kajutės ir paklausė pirmojo padėjėjo, kas nutiko. Merdokas atsakė, kad ledkalnis, kad jis liepė sukti vairą į dešinę ir atgal, tačiau buvo per vėlu. Padėjėjas Boksholas nuskubėjo į priekį, kad išsiaiškintų situaciją. Pažeidimų nepastebėjo, nes nenusileido iki pat dugno. Gavęs jo pranešimą apie pažeidimų nebuvimą, kapitonas priėjo prie krenometro, rodančio laivo pasvirimą, ir sušnabždėjo: „Dieve mano!” laineris į dešinę buvo pasviręs 5 laipsniais.

Vanduo tvindė laivo priekį ir netrukus buvo jau 6-iuose skyriuose, nepralaidžiuose vandeniui – tai nustatė kapitonas Smitas su pagrindiniu laivą stačiusiu konstruktoriumi. Konstruktorius suprato, kad laivas pasmerktas. Priežastis buvo pertvaros, kurios ne tik užtikrino hermetiškumą, bet ir turėjo liukus, per kuriuos vanduo galėjo užlieti visą laivą. Jis žinojo pagrindinę „nepaskandinamo“ lainerio paslaptį – tik neaišku, kokiais žodžiais jis tai perdavė kapitonui. Pertvaros buvo netgi ne iki lubų ir vanduo

nesunkiai per jas liejosi. Jos buvo ne tik butaforija, bet ir paspartino laivo skendimą. Jos skatino vandens kaupimąsi priekinėje laivo  dalyje, priekis leidosi ir galiausiai paniro į vandenį, užpakalinė dalis pakilo, „Titanikas“ lūžo pusiau. Laivas nuskendo 1912 m. balandžio 15 d. 2:20. Kova su okeanu truko apie tris valandas. 1985 m. rugsėjo mėn. 1 d. amerikiečių povandeninio laivo „Argo“ be ekipažo kamerose pirmąkart atpažintos „Titaniko“ nuolaužos. Po metų Balardas grįžo su laivu „Atlantic II“. Paieškų metu nerasta jokių žmonių palaikų. Po 5 m. kanadiečio S. Blesko grupė į paviršių iškėlė į paviršių metalo lakšto gabalą. Jo kraštai buvo nelygūs. Kokybiško plieno kraštai būna lygūs - ir tyrimai laboratorijoje patvirtino metalo trapumą.

Po „Titaniko“ tragedijos „Olimpikas“ buvo perstatytas – kilstelėtas antrasis dugnas. Į pirmąją kelionę iš South Hemptono į Niujorką laineris išplaukė 1912 m. gegužės 31 d. 1918 m. pavasarį jį atakavo vokiečių povandeninis laivas. Drąsiu manevru laineris taranavo ir paskandino priešo laivą. 1934 m. „Olimpikas“ užplaukė ant plaukiojančio švyturio, kuris nuskendo, žuvo jame buvę 7 žmonės. Buvo ir dar vienas nutikimas. 1911 m. rugsėjo 20 d., išplaukiant iš South Hemptono, lainerio kursas kirtosi su kreiserio „Hok“ kursu, kuris, suartėjęs iki 110 m., netikėtai ėmė suktis link lainerio, neklausydamas vairo. Kreiseris trenkėsi į dešinį bortą padarydamas 12 m skersmens skylę korpuse.

Trečiasis laineris „Britanikas“ buvo į vandenį nuleistas 1914 m. vasario mėn. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jį pertvarkė į plaukiojančią ligoninę. 1916 m. lapkričio mėn. jis susprogo Egėjo jūroje netoli Kėjos salos ir greičiau nei per valandą nuskendo. Žuvo 30 žmonių. 1106 britų sužeistieji ir įgulos nariai buvo išgelbėti. Jūros dugne „Britaniką“ rado Ž.-I. Kusto ekspedicija.

Nutiko ir kažkas neįprasta. Praėjus 7 m. po to, kai robotas 9-me dešimtmetyje perdavė nuskendusio „Titaniko“ nuotraukas, keli norvegų žvejai išvydo iš gelmių išplaukiantį milžinišką laivą, virš jų laiviūkščio pakimbantį tarsi plieninis Leviatanas. Jo denyje žvejai matė žmones – iš ten sklido riksmai, šūksniai, aimanos. Kapitonas atpažino „Titaniką”! Ir buvęs vienas tikriausiai būtų išprotėjęs. Tačiau kažkuris jūreivių sušuko: „Juk tai ‚Titanikas‘! Jis iškilo!” Apstulbusių žvejų akyse pasikartojo lainerio agonija – per kelias minutes jis vėl nugrimzdo į gelmę. Žvejų laivo radiogramą priėmė JAV karinis jūrų laivynas. Jo laivas atplaukė ir išgelbėjo kelis žmones – ant išgelbėtojų gelbėjimo liemenių buvo užrašas „Titanikas“. Toks pranešimas buvo paskelbtas su nuoroda į F. Sarneso, jūrų katastrofų specialistą. Visa kita liko įslaptinta.