Rusijos mokslininkas saulės sistemoje aptiko planeta X

Panašu, kad Saulės sistema turi devintąją planetą. Trečiadienį du mokslininkai pateikė įrodymų, kad iki šiol nepastebėta beveik Neptūno dydžio planeta apsisuka aplink Saulę kas 15 tūkst. metų. Mokslininkai teigia, kad ankstyvoje Saulės sistemos kūrimosi stadijoje milžiniška planeta buvo išstumta iš planetų formavimosi regiono šalia Saulės ir atsidūrė pakraštyje, skelbia sciencemag.org.

Mokslininkai pateikė iki šiol svariausius įrodymus, kad už Neptūno slypi dar viena planeta. Tiesa, astronomai tokią galimybę svarsto jau ne vienerius metus - apie didžiulės planetos egzistavimą kažkur anapus Plutono orbitos  ne taip seniai, prieš porą metų, diskutuota žurnale Nature - apie tai rašėme. Dar po metų ispanų mokslininkai patikslino prognozę ir pareiškė, kad anapus Plutono gali egzistuoti net dvi didžiulės neatrastos planetos, viena jų - kaip tik maždaug 10 kartų didesnė už Žemę.

Kai kurie tyrėjai kalbas apie vadinamą Planetą X atvirai vaidino kvailyste, tačiau naujos žinomų planetų mokslininkų Konstantino Batygino ir Mike'o Browno iš Kalifornijos technologijų instituto įžvalgos, paremtos detaliais kitų kosminių kūnų orbitų skaičiavimais ir mėnesius trukusiomis kompiuterių simuliacijomis, rodo, kad devintoji planeta egzistuoja.

„Jeigu pasakytumėte, kad turite įrodymų apie Planetą X, bet kuris astronomas sakytų: „Ir vėl? Jūs esate pamišę.“ Aš taip sakyčiau taip pat, – aiškino M.Brownas. – Kodėl šįsyk viskas turėtų būti kitaip? Nes šįsyk mes esame teisūs.“

M.Brownas ir K.Batyginas išvadas apie galimą planetos egzistavimą padarė iš specifinio iki šiol žinotų objektų judėjimo. Planetų mokslininkai sako, kad yra vos 0,007 proc. tikimybė, arba viena iš 15 tūkst., kad toks kosminių kūnų judėjimas yra atsitiktinis. Mokslininkai teigia, kad naujosios planetos masė yra dešimt kartų didesnė už Žemės, o jos gravitacija šešis kosminius kūnus priverčia judėti keistomis elipsės orbitomis.

Kai planeta prie atsiduria arčiausiai Saulės, ji nuo žvaigždės būna nutolusi septynis kartus toliau nei Neptūnas, arba už 200 astronominių vienetų – AV. (Astronominis vienetas – tai atstumas nuo Žemės ir Saulės, lygus maždaug 150 mln. kilometrų).

Ir Planetos X orbita gali svyruoti nuo 600 iki 1200 AV, kur kas toliau už Kuiperio juostą.

M.Brownas ir K.Batyginas sako, kad jei planeta iš tiesų egzistuoja, astronomai turėtų surasti ir daugiau objektų, kurių orbitas iškreiptų milžiniškos planetos trauka. Tačiau M.Brownas žino, kad niekas šimtu procentų nepatikės planetos atradimu,kol jos neužfiksuosime teleskopais.

Mokslininkų komanda turi laiko ieškoti planetos dideliu Havajuose esančiu teleskopu ir tikisi ją rasti.

M.Browno ir K.Batygino naudojamas metodas planetų atradimui – spėjimas apie jos egzistavimą iš galimo gravitacinio poveikio kitiems kūnams, iki šiol buvo labai sėkmingas. Pavyzdžiui, 1846-aisiais prancūzų matematikas Urbainas Le Verrieras kitos planetos egzistavimą nuspėjo iš Urano nenatūralių orbitos nuokrypių. Vėliau mokslininkai rado numatytą planetą – Neptūną.

Vis dėlto Urano orbitoje vis dar buvo keistenybių ir mokslininkai ėmė galvoti, kad egzistuoja dar viena planeta. 1930-aisias buvo atrastas Plutonas, tačiau jis buvo per mažas, kad galėtų daryti įtaką kur kas didesniam Uranui.

Nuo to laiko praėjus daugiau nei pusei šimtmečio zondo „Voyager“ duomenys parodė, kad Urano ir Neptūno planetų orbitų paaiškinimui Planetos X nebereikėjo.

Vis dėlto įtarimai apie Planetą X buvo reiškiami toliau. Aštuntajame dešimtmetyje mokslininkai pasiūlė idėją, kad nematyta rudoji nykštukė gali Žemėje sukelti masinius išmirimus paskatindama kometų judėjimą.

Devintajame dešimtmetyje mokslininkai, siekdami paaiškinti kai kurių keistų kometų kilmę į Saulės sistemos modelį, įtraukė ir Jupiterio dydžio planetą, kuri turėjo būti sistemos pakraštyje.

M.Brownas apie dar vienos planetos egzistavimą pirmą kartą pagalvojo 2003-aisias, kai jo vadovaujama komanda atrado Sedną – mažesnį objektą už Plutoną. Keista Sednos orbita lėmė, kad tai tuo metu buvo tolimiausias mums žinomas Saulės sistemos kūnas. Jos perihelis – arčiausiai Saulės esantis taškas, yra už 76 AV – už Kuiperio žiedo ir gravitacinio Neptūno įtakos lauko.

Tad prielaidos buvo aiškios – masyvus objektas, esantis toliau už Neptūno, turėjo Sedną išstumti iš jos tolimos orbitos. Objektas neprivalėjo būti planeta – Sednos gravitacinis nuokrypis galėjo kilti dėl žvaigždžių įtakos, kurios supo mūsų žvaigždę Saulės sistemos formavimosi pradžioje.

Tačiau vėliau, atsižvelgęs į Sednos ir dar penkių keistomis orbitomis pasižyminčių kosminių kūnų judėjimą, N.Brownas išbraukė galimą žvaigždžių įtaką – tik planeta galėtų paaiškinti kosminių kūnų judėjimo trajektorijas.

Vėliau K.Batyginas į Saulės sistemos modelius įtraukė įvairių dydžių ir skirtingų orbitų Planetą X, kad nustatytų, kuri jų geriausiai gali paaiškinti kosminių kūnų judėjimo trajektoriją. Kai kurių kompiuterių simuliacijų atlikimas užtruko mėnesius.

Galiausiai prieita prie išvados, kad labiausiai tikėtina Planetos X masė būtų tarp 5-15 Žemės masių. Planetos X orbita nustatyta atsižvelgiant į šešių kosminių kūnų afelį (toliausią tašką nuo Saulės): Planetos X perihelis turėjo koreliuoti su šešių kūnų afeliu.

Šešių kūnų orbitos susikerta su Planetos X orbita, tačiau tik tuomet, kai planeta nuo jų nutolusi.

Paskutinį svarbų atradimą mokslininkai padarė prieš du mėnesius, kai K.Batygino simuliacijos parodė, jog Planeta X taip pat turėtų paveikti ir tų objektų orbitas, kurie juda į Saulės sistemą ir iš jos aukštyn ir žemyn.

Nuo 2002-ųjų buvo atrasti penki tokie objektai ir jie yra tiksliai tokiose vietose, kokios nuspėtos mokslininkų kompiuterių simuliacijose.

Tiesa, kai kurie mokslininkai neskuba daryti išvadų. Kuiperio juostą atradęs Planetų mokslininkas Dave'as Jewittas atkreipia dėmesį, jog 0,007 proc. galimybė, jog šešių kosminių kūnų orbitos taip išsidėsto atsitiktinai, turi 3,8 sigma (standartnį nuokrypį). Nors jis didesnis už 3 – tiek reikia, kad hipotezė būtų vertinama rimtai, tačiau yra kur kas mažesnis nei, pavyzdžiui, dalelių fizikoje reikalinga 5 sigma. Dave'as Jewittas primena, kad daug 3 sigma tyrimų taip ir nepasitvirtino.

M.Browno ir K.Batygino tyrimas publikuotas „The Astronomical Journal“.