Saksaivamano akmens sienų mįslės

Istorijos pamokose mokiniams visuomet didelį įspūdį palieka pasakojimai apie tai, kaip buvo statomos Egipto piramidės. Visam gyvenimui atmintyje išlieka vaizdas, kaip bekrašte dykuma po alinančia saule netekę jėgų vergai, raginami prižiūrėtojų riksmais ir rimbų kirčiais, tempia sunkius akmens blokus, skirtus "gyvojo dievo" - faraono - milžiniškam kapui.

Vaikų širdys prisipildo gailesčiu kenčiantiesiems ir neapykanta jų engėjams. Tačiau smalsiame prote gimsta klausimas: ar iš tiesų senovėje žmonės galėjo iškirsti iš uolų, apdoroti, atgabenti ir sukloti tokius didžiulius akmens luitus? Ar jie turėjo tam tinkamas technologijas ir darbo įrankius?

Kilusios abejonės metams einant virsta įsitikinimu, kad piramidės ir kiti megalitiniai statiniai buvo statomi ne taip, kaip aprašo oficialusis istorijos mokslas. Pabandykime tai įrodyti Saksaivamano (Peru) šventyklų komplekso pavyzdžiu.

Senovės meistrų dėlionės

Saksaivamano (Saksaywaman) šventyklų ir gynybinis kompleksas randasi Pietų Amerikoje, Anduose, netoli Kusko miesto - buvusios inkų imperijos sostinės. Yra keletas šio sunkiai ištariamo pavadinimo kečua indėnų dialektu reikšmių: „sotusis erelis", „karališkasis erelis", „patenkintas vanagas", „marmurinė galva"...

Trys zigzago formos sienos, pastatytos viena ant kitos ir įrėminančios kalvos šlaitą, sudėtos iš didelių akmens blokų. Paties didžiausio bloko svoris siekia 350 tonų, o aukštis - 8,5 metro. Beje, žiūrint į sieną, iš karto prisimenamas populiarus kompiuterinis žaidimas „Tetris".

Akmens blokai išpjauti taip, kad viename jų yra figūrinė išpjova, o kitame, su kuriuo turi susijungti - atitinkamas išsikišimas. Taip buvo daroma, kad blokai geriau sukibtų tarpusavyje ir sienos būtų stabilesnės, nes rajonas, kuriame yra Saksaivamanas, seismiškai aktyvus. Akmens luitai apdoroti taip tiksliai, kad į tarpus tarp jų neįlenda netgi popieriaus lapas.

Kokie milžinai žaidė šį „kompiuterinį žaidimą"? Pagal oficialią versiją Saksaivamanas pastatytas XV-XVI amžiuose. Statybą pradėjo dešimtasis inka (imperatorius) Tupakas (Topa) Inka Jupankis (1471-1493) arba jo tėvas Pačakutekas Inka Jupankis (1438-1471).

Statyba vyko daugiau nei pusę amžiaus ir baigėsi Vaino Kapakos (1493-1525) valdymo metais. Užbaigti statybas sutrukdė šalį apėmę pilietiniai karai ir ispanų konkistadorų įsiveržimas į inkų imperiją. XVI amžiuje ispanų poetas ir istorikas Garsilasas de la Vega „Inkų valstybės istorijoje" taip aprašė Saksaivamaną: „Jo proporcijų neįmanoma įsivaizduoti, nepamačius savo akimis. Pamačius iš arti ir gerai įsižiūrėjus, jie sukelia didžiulį įspūdį, jog netgi pradedate galvoti, kad šis statinys gali būti susijęs su kažkokiais burtais. Gal jis pastatytas ne žmonėms, o demonams?

Jis pastatytas iš tokių didelių akmenų ir kurių yra tiek daug, kad iš karto kyla daugybė klausimų: kaip indėnai sugebėjo iškirsti šiuos akmenis, kaip juos transportavo, kaip suteikė jiems formą ir kaip taip tiksliai sudėjo vienus ant kitų? Juk tuo metu indėnai neturėjo nei geležies, nei plieno, kad galėtų iškirsti uolą ir aptašyti akmenis, nebuvo nei

vežimų, nei volų akmenų gabenimui. Visame pasaulyje nėra tokių vežimų ar volų, kuriais būtų galima gabenti šiuos didžiulius akmenis šiais ypač nelygiais kalnų takais".

Dievų mūšis

Šiandien daugelis specialistų laikosi nuomonės, kad Saksaivamanas ir kiti Kusko paminklai priklauso ankstesniam laikotarpiui, t.y. dar prieš inkus. Paleokontaktų teorijos šalininkas rašytojas A. Skliarovas teigia: „Civilizacijos, apie kurią kalbama, amžius yra mažiausiai 10 tūkstančių metų.

Apie tai dabar daug kalba Peru archeologai ir istorikai. Inkai paprasčiausiai atėjo į šią vietą ir pamatė griuvėsius. Yra geri blokai, geri statiniai, tad kodėl čia nepasilikti?“

Kokia tai buvo ši galinga civilizacija, kuri turėjo technologijas, iki kurių mums dar šiandien toli? Ir kur ji dingo?

Praktiškai visų tautų mitologijoje sutinkamos legendos apie dievų mūšius. Galima manyti, kad prieš daug tūkstančių metų Žemėje iš tiesų egzistavo aukšto išsivystymo lygio civilizacija, sukūrusi technologijas, kurias panaudojant galėjo apdirbti, transportuoti ir sukloti daug tonų sveriančius akmens blokus.

Ji sunaikino save pasauliniame kare, kuriame buvo panaudotas branduolinis ar dar galingesnis ginklas. Apie aukštos temperatūros poveikį liudija apsilydę tvirtovės akmenys.

Netoliese Saksaivamano yra taisyklingos formos ežeras. Inkai jį laikė šventu. Ežero dugnas - idealios formos duobė, kuri galėjo susidaryti galingo sprogimo vietoje. Kai kurios uolos apylinkėse atrodo taip, tarsi patyrė sprogimo poveikį. Gali būti, kad šalia šios galingos tvirtovės senais laikais buvo susprogdintas branduolinis ginklas.

Plastilino akmenys

Egzistuoja labai įdomi hipotezė, teigianti, kad senovės aborigenai mokėjo suminkštinti akmens paviršių iki plastilino konsistencijos, o po to suteikti jam norimą formą. Tačiau kaip tai galėjo būti?

Pasakojama, kad dabartinių Peru ir Bolivijos teritorijų miškuose, dengiančiuose Andų šlaitus, gyvena mažas paukštelis, primenantis Europoje gyvenantį tulžį. Jis lizdus suka tik ant uolų, stūksančių prie kalnų upelių, nedideliuose, idealiai apvaliuose urvuose.

Britų armijos pulkininkas Persis Fosėtas (1867 - apie 1925), atlikęs topografinius darbus Anduose, teigia, kad šiuos urvus kalkakmenyje, vulkaninėse ar granito uolienose daro patys paukščiukai.

Nusižiūrėjęs sau patinkančią uolą, paukštis prie jos prisikabina. Po to augalo lapu, kurį laiko snape, ima trinti akmens paviršių apskritais judesiais, kol lapas suyra. Tuomet paukščiukas skrenda atsinešti kitą lapą ir toliau tęsia savo neskubų darbą.

Po 4-5 tokių akmens apdorojimų lapais paukščiukas pradeda snapu kalti uolieną, o akmuo nuo šių smūgių ima trupėti. Praeina nedaug laiko, uoloje padaroma apvalus urvelis, kuriame paukščiai gali padėti kiaušinius ir atsivesti jauniklius.

Pulkininkas Fosetas Anglijoje išspausdintuose dienoraščiuose aprašo atvejį, apie kurį jam papasakojo inžinierius, daug metų dirbęs Peru Sero de Pasko šachtų valdyboje. Vieną poilsio dieną inžinierius kartu su keliais europiečiais ir amerikiečiais iškeliavo apžiūrėti, o tiksliau - apiplėšti, keletą senų kapaviečių.

Su savimi pasiėmė palydovą, kuris turėjo atkasti kapus, bei keletą butelių stipraus vietinio alkoholinio gėrimo, norėdami palaikyti nuotaiką. Nuotaiką palaikė, tačiau kapuose nieko įdomaus neaptiko, išskyrus didelį molinį užantspauduotą indą.

Kai indą atidarė, jame buvo tirštas, tamsus, ypač nemaloniai kvepiantis skystis. Supykęs dėl nesėkmės amerikietis pabandė šiuo skysčiu „pavaišinti“ palydovą. Sis ėmė visokeriopai priešintis, atsisakinėjo jį gerti.

Vyrams besistumdant indas nukrito ir sudužo, jo turinys išsiliejo ant akmens, o išvykos dalyviai apstulbo, pamatę, kad skystis išnyko, o akmuo tapo panašus į molį. Skystis ir akmuo susijungę sudarė pastą, kurią galima buvo lipdyti, kaip kokį plastiliną!

Darykime prielaidą, kad senieji Peru gyventojai iš tiesų mokėjo suminkštinti akmenis. Tačiau tai vis tiek neatsako į klausimą, kokiu būdu šie didžiuliai blokai buvo atgabenami į statybos vietą.

O gal tai betonas?

O gal iš tikrųjų nebuvo jokių sunkių akmens blokų, kuriuos įsiręžę tempė vergų būriai? Sienos yra ne iš granito, kaip iš pradžių galvojo dauguma tyrinėtojų, o iš vietinės rūšies kalkakmenio. Taip tvirtina A. Kruzeris savo straipsnyje „Apie blokų, iš kurių pastatytos Saksaivamano tvirtovės Kuske sienos, kilmę“.

Kalkakmenis yra pagrindinė žaliava cemento gamybai. Beje, šią statybinę medžiagą mokėjo gaminti dar Mesopotamijos gyventojai maždaug 2,5 tūkstančio prieš mūsų erą, taip pat senovės egiptiečiai ir romėnai Tad kodėl senieji Peru gyventojai negalėjo gaminti cemento, sumaišydami apdegintą, o po to susmulkintą kalkakmenį su tam tikrais priedais?

Kitas etapas - betono, kuris kietėdamas įgyja akmens tvirtumą ir niekuo nesiskiria išoriniu vaizdu, gamyba. Ir visiškai nereikia tampyti daugiatonių luitų. Pakanka pagaminti reikiamos formos liejinius ir į juos supilti betoninę „košę". O virš susidariusio bloko padaryti naują klojinį. Ir taip, sluoksnis po sluoksnio, pastatyti sieną.

Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad būtent tokiu būdu - iš betono blokų - yra pastatytos ir piramidės Gizos slėnyje Egipte. Nors iš pirmo žvilgsnio šis teiginys skamba absurdiškai, tačiau gali būti, kad joje yra racionalus grūdas.

Tokiai statybai nereikia nei daugybės vergų, nei lazerinių pjūklų, nei skraidančių aparatų, gabenančių oru didžiulius luitus. Gali būti, kad tai pernelyg paprasta hipotezė, kad ja būtų galima patikėti. Lengviau patikėti kažkuo neįprastu. Tačiau viskas, kas genialu, yra paprasta!