Salos «kalėjimai» pasaulyje

Pasaulyje yra salų, kuriose niekas nenorėjo atsidurti. Į atokias salas buvo tremiami disidentai ir nusikaltėliai nuo garsiojo prancūzų karvedžio ir imperatoriaus Napoleono iki pirmojo demokratiškai išrinkto Pietų Afrikos Respublikos prezidento Nelsono Mandelos.

• Patmas – mažytė, kalnuota sala Egėjo jūroje (plotas – 34 km²). Į šią salą 95 m. buvo ištremtas šv. Jonas, persekiotas dėl savo tikėjimo. Tremtyje šventasis parašė ketvirtąją Evangeliją ir Apreiškimą (Apokalipsę). Po maždaug tūkstančio metų šioje saloje vienuolis pastatė šv. Jono vienuolyną. Iki šiol čia keliauja piligrimai ir veikia graikų stačiatikių mokymo centras. 1999 metais UNESCO Teologo šv. Jono vienuolyną, Apokalipsės urvą, kuriame jam apsireiškė šventoji dvasia, ir Choros gyvenvietę įtraukė į saugomų pasaulio objektų sąrašą. Pasaulyje yra labai nedaug tokių vietų, kuriose religinės apeigos, siekiančios ankstyvųjų krikščionių laikų, būtų atliekamos visiškai nepasikeitusios.
• Sado žemė Japonijoje išsiskiria įspūdingais kalnais, vešliais miškais ir nuosaikiu klimatu. Dabar ji populiari tarp poilsiautojų, bet taip buvo ne visada. Viduramžiais sala Japonijos jūroje, daugiau nei 50 km nutolusi nuo Nijigatos prefektūros, buvo bausmės atlikimo vieta. Čia buvo ištremti daugiau nei 70 karalių malonės netekusių aristokratų ir menininkų. 722 m. į salą buvo ištremtas žymus japonų poetas Asomioyu Hozumi, nes kritikavo imperatorių, 1220 m. imperatorius Juntoku, nes pabandė surengti perversmą prieš Kamakuros šiogūnatą, 1271 m. vienuolis Nichirenas, nes praktikavo radikalią budizmo kryptį. Šiandien Sado žemė vadinama vaizduojamųjų menų sala, dėl talentingų čia gyvenusių tremtinių.
• Šv. Margaritos sala Viduržemio jūroje priklauso Prancūzijai. Tai nedidelė sala netoli nuo Kanų. Čia buvo ištremti bene paslaptingiausi kaliniai žmonijos istorijoje. Sakoma, kad 1687 m. čia buvo kalinamas žmogus su juodo aksomo kauke. Kalinio tapatybė ir kalinimo priežastis iki šiol neatskleisti. Legendos byloja, kad jis buvo karaliaus Liudviko XIV vyresnysis brolis. Ši legenda garsų prancūzų rašytoją įkvėpė parašyti romaną „Žmogus su geležine kauke“. Karališkoje tvirtovė buvo naudojama kaip kalėjimas iki XX amžiaus. Šiandien čia įrengtas jūros archeologijos muziejus.
• Robinzono Kruzo sala. 1704 metais britų jūreivis Alexanderis Selkirkas po konflikto su laivo kapitonu buvo išlaipintas negyvenamoje saloje Ramiajame vandenyne. Nesvetingoje žemėje, nutolusioje 674 km į vakarus nuo P. Amerikos krantų, gyveno 4 metus, maitinosi žuvimis, jūros vėžiais, ožkomis ir ruoniais, kol galiausiai (1709 m.) jį išgelbėjo pro šalį plaukiantis laivas. Kai atplaukė gelbėtojų laivas, A. Selkirkas atrodė kaip laukinis, prisidengęs ožkų kailiais. Manoma, kad ši istorija D. Defoe įkvėpė parašyti istoriją apie Robinzoną Kruzą. Čilės vyriausybė 1966 šią salą pavadino Robinzono Kruzo sala, tikėdamasi pritraukti daugiau turistų.
• Velnio sala šalia Prancūzijos Gvianos salų istorijoje pagarsėjo čia įkurta nusikaltėlių kolonija. Iš tikrųjų ją sudarė trijų salų Karališkoji, Juozapo ir Velnio salos) kompleksas. Vienas kalėjimas pastatytas netoli sostinės Kajeno, o trys, skirti patiems didžiausiems nusikaltėliams, pakrantėje. 1854 metais ją įkūrė Napoleonas III. Kolonijoje kalėjo daugiau nei 80 tūkst. prancūzų nusikaltėlių, šnipų ir politinių kalinių. Kolonija uždaryta 1938 metais. Nuteistieji turėjo sunkiai dirbti medienos apdirbimo pramonėje arba kelių statybose. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų ir didelio nuteistųjų mirtingumo dėl ligų, sunkaus darbo ir alkio kolonija buvo pavadinta „sausąja giljotina“. Kalėjimuose mirė virš 50 tūkst. žmonių. Vienas iš žymiausių kalinių buvo kapitonas Alfredas Dreyfusas, neteisingai apkaltintas išdavyste, buvo 4 metus kalinamas vienutėje (nuo 1895 iki 1899 metų) ir Henri Charrière 1968 m. parašęs atsiminimų knygą „Papillon“, tapusią bestseleriu, pagal kurį sukurtas kino filmas. Septintoje dešimtmečio viduryje Velnio sala buvo apleista. Vėliau nauja prancūzų vyriausybė visas tris salas pardavė kosmoso agentūrai. Daugelis kalėjimų yra saugomi kaip Prancūzijos Gvianos kultūrinis paveldas.
• Šv. Elenos sala Pietų Atlanto vandenyne nutolusi beveik 2000 km nuo Angolos ir apie 3000 nuo Brazilijos krantų. Tai viena atokiausių vietovių Žemėje. Į tai atsižvelgė britai, ištrėmę Napoleoną po pralaimėjo Vaterlo mūšio 1815 m. Karvedys su 26 žmonių palyda gyveno buvusioje salos leitenanto generolo vasaros rezidencijos namuose su 6 gyvenamaisiais kambariais. Tremtyje Napoleonas laiką leido skaitydamas, ūkininkaudamas ir diktuodamas memuarus. Rezidencijoje jis galėjo laisvai vaikščioti, bet jei norėdavo išvykti toliau, privalėdavo būti lydimas sargybinių. Napoleonas mirė šv. Elenos saloje, būdamas 51-erių. Šią salą net ir šiais laikais galima pasiekti tik plaukiant laivu.
• Koiba sala Ramiajame vandenyne nuo Panamos krantų nutolusi apie 24 km. Iš pradžių didžiausioje šalies saloje buvo apgyvendinami indėnų genčių vadai, vėliau piratai. 1919 metais čia buvo įkurta kolonija patiems pavojingiausiems Panamos nusikaltėliams. Kaliniai gyveno labai prastomis sąlygomis, būdavo dažnai kankinami ir nužudomi. Sala niekada nebuvo pritaikyta žmonėms gyventi. Ji apaugusi atogrąžų miškais, daug pelkių, nesugadintų paplūdimių ir niekur kitur pasaulyje nematytų gyvūnų ir augalų rūšių. Tai viena iš kelių vietų, kuriose vis dar laukinėje gamtose gyvena ir veisiasi raudonosios aros. 2005 metais Koiba paskelbta nacionaliniu parku ir įtraukta į „UNESCO“ paveldo sąrašą.
• Isabelos sala, priklausanti Galapagų salynui, buvo naudojama kaip nuteistųjų tremties vieta. Su kaliniais buvo elgiamasi itin žiauriai. Jiems buvo liepta atnešti lavos uolienas iš tolimo kraterio ir statyti sieną, kur neatliko jokios funkcijos. Daugelis nuteistųjų dirbdami vergišką darbą kaitinant saulėje mirdavo net nesulaukę dienos pabaigos. Iki šiol išlikęs statinys šiandien vadinamas ašarų siena.
• Robeno sala netoli Pietų Afrikos krantų tremtiems vieta išbuvo net 400 metų. Į šią salą buvo tremiami tiek olandų, tiek britų nuteistieji. 1846 – 1931 metais čia buvo įkurta raupsuotojų kolonija ir psichiatrijos ligoninė. 1960 – 1991 metais čia kalinti nebaltieji politiniai oponentai, iš kurių žymiausi – N. Mandela, R. Sobukwe ir J. Zuma. Su kaliniai buvo brutaliai elgiamasi. Jiems reikėjo kęsti nuolatinį pažeminimą ir fizinį smurtą, sunkiai dirbti darbo stovyklose. 1997 metais sala tapo viešu muziejumi.
• Alkatrazas – maža, uolėta sala San Francisko įlankoje. Nuo 1934 metų, kada buvo atidarytas, į jį buvo siunčiami nepataisomi ir patys pavojingiausi nuteistieji. Per 30 metų jame buvo įkalinti 1545 nusikaltėliai, tarp kurių Al Capone, Docas Barkeris iš Ma Barkerių gaujos, Robertas Stroudas, kitaip žinomas „Alkatrazo žmogus – paukštis“, George‘as „Machine Gun“ Kelly. Salą juosia atšiaurus vandenynas, kuriame daug pavojingų srovių, todėl bandymų pabėgti iš šio kalėjimo buvo vos keletas. Iš 34 bandžiusių pabėgti, dauguma buvo sugauti ir nužudyti. Penki bėgliai niekada nebuvo rasti. Jie laikomi dingę be žinios, bet, manoma, kad nuskendo vandenyne. Alkatrazas uždarytas 1963 dėl per didelių išlaidų. Šią žemę bandė atsikovoti indėnai. 1972 metais ji paskelbta nacionaline Auksinių Vartų poilsiaviete, pritraukiančia daugiau nei milijoną turistų kasmet.