Stambiausias banko apiplėšimas Sovietų sąjungos istorijoje

1977 metais Armėnijoje įvyko didžiausias Sovietų sąjungos istorijoje valstybinio banko apiplėšimas.

Sovietų sąjungos gyventojai buvo įsitikinę – sąjungoje nėra ir negali būti gangsterių, o tai reiškia, kad nebūna ir bankų apiplėšimų. Gal kartais kažkokie atsilupėliai ir bandydavo apiplėšti taupomąsias kasas, tačiau juos greitai ir operatyviai sugaudavo milicijos pareigūnai.

Apie pinigų pagrobimą iš valstybinio banko negalvojo net užkietėję nusikaltėliai. Nepaisant to, 1977 metais nutiko tai, kas tais laikais buvo sunkiai įsivaizduojama – užpuolikai pasikėsino į švenčiausią sovietų finansinės sistemos dalyką.

Kriminalinis talentas

Pusbroliai Nikolajus ir Feliksas Kalačianai buvo labai skirtingi. Nikolajus, būdamas ketvirtokas, pabėgo iš namų, kur iškankinta jo motina leido paskutinius pinigus mirštančio nuo vėžio tėvo gydymui. Berniukas prisiplakė prie čigonų taboro, kur vertėsi narkotikų prekyba, vėliau dirbo šiukšlių rinkėju.

Visas Nikolajaus Kalačiano išsilavinimas apsiribojo pradine mokykla ir vėliau įgyta tekintojo profesija. Tačiau jis turėjo išskirtinius intelektualinius gebėjimus ir mokėjo daryti įtaką žmonėms.

Surinkęs savo bendraamžių grupę, Kalačianas įkalbėjo juos apiplėšti taupomąją kasą. Tai buvo padaryta gana originaliu būdu – nusikaltėliai į patalpą įsibrovė nedarbo metu, sienoje išpjovę skylę. Jiems pavyko pavogti kelis tūkstančius rublių. Rasti nusikaltėlių policijai nepavyko.

Nikolajus gana greitai restoranuose iššvaistė gautus pinigus ir nusprendė, kad daugiau už kapeikas nebedirbs. Jo galvoje pradėjo rastis naujos kriminalinės idėjos, tačiau buvę Nikolajaus bendražygiai jo nebetenkinto – jam reikėjo fiziškai stipraus žmogaus, galinčio padaryti tai, ko negalėjo kiti.

„Nejaugi tu nenori, kad tavo šeima išbristų iš skurdo?“

Būtent toks buvo jo pusbrolis – Feliksas Kalačianas.

Feliksas buvo visai nepanašus į savo giminaitį. Kuklus ir darbštus vyrukas apie kriminalinį kelią niekada negalvojo. Jis anksti vedė, jam gimė du vaikai, su šeima jie gyveno Leninakane (dabartinis Giumri miestas – red. past.). Tačiau pinigų normaliam gyvenimui, nepaisant visų Felikso pastangų, neužteko. Laikas nuo laiko jis vykdavo uždarbiauti į Jerevaną (Armėnijos sostinė – red. past.), kur vieną sykį rimtam pokalbiui jį pakvietė Nikolajus.

Jis žinojo, kad gamta Feliksą dosniai apdovanojo gerais fiziniais duomenimis – jis buvo nepaprastai stiprus ir lankstus. Kai kurie triukai, kuriuos Feliksas Kalačianas atlikdavo be didelių pastangų, buvo neįveikiami net cirko artistams.

Kartais, susilažinęs, jis galėjo kabėti ant vienos rankos ilgiau nei valandą.

Tokie pusbrolio gebėjimai buvo labai reikalingi Nikolajui Kalačianui. Iš pradžių Feliksas kategoriškai atsisakė tokio pasiūlymo, tačiau Nikolajus žinojo, kaip jį paspausti: „Nejaugi tu nenori, kad tavo šeima išbristų iš skurdo?“ Išgirdęs tokį argumentą, Feliksas Kalačianas galiausiai sutiko bendradarbiauti.

Vogtų daiktų vagystė

Pirmąja šeiminio dueto užduotimi tapo universalinės parduotuvės apiplėšimas. Nikolajus buvo operacijos smegenys, o Feliksas – vykdytojas. Išmontavęs sieną, jis iš parduotuvės pavogė tuo metu deficitinius magnetofonus, išveždamas grobį vežimėliu.

Nepaisant to, kad pavogtas prekes jie parduodavo gana pigiai, Kalačianams pavyko už jas gauti 15 tūkst. rublių – tais laikais už tokius pinigus galima buvo įsigyti du „Žiguli“ automobilius už valstybės nustatytą kainą.

Tačiau labiausiai stebino tai, kad niekas net nesiruošė ieškoti vagių – parduotuvė dirbo ankstesniu režimu, ir apie šią nemenką vagystę niekas nieko nekalbėjo. Nikolajus Kalačianas greitai suprato, kad pavogti magnetofonai buvo pardavinėjami nelegaliai, ir parduotuvės direktorius išsigando, kad jeigu ši vagystė iškils į viešumą, už grotų pateks ne tik vagys, bet ir jis pats.

Feliksas Kalačianas buvo laimingas – tai, ką jam žadėjo pusbrolis, išsipildė. Jis išsiuntė dalį pinigų šeimai į Leninakaną, o pats kartu su pusbroliu išvažiavo linksmintis į Maskvą.

Prabangus gyvenimas pinigus „rijo“ labai greitai, ir neužilgo Nikolajus pradėjo galvoti apie stambesnę operaciją. Jis nusprendė nei daug nei mažai – apiplėšti valstybinį banką.

Banko niekas nesaugojo

Šiandieninės valstybinių bankų pinigų saugyklos – neprieinamos tvirtovės, apsaugotos dešimtimis apsaugos lygių, kartais net seisminiais jutikliais. Sovietų sąjungoje nieko panašaus nebuvo. Buvo manyta, kad tam tiesiog nėra būtinybės

Jerevane, valstybinio banko pastate, suprantama, dirbo Armėnijos Tarybų Socialistinės Respublikos milicijos apsauga, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ją buvo galima lengvai apeiti.

Detales apie tai, kaip veikia apsaugos sistema ir kur saugomi pinigai, Nikolajui Kalačianui atskleidė šiame banke dirbęs Zavenas Bagdasarianas. Komjaunimo aktyvistui, kurį visi apibūdindavo teigiamai, akivaizdžiai aptemo protas po to, kai jis apsilankė banko saugykloje kaip kupiūrų skaičiavimo komisijos narys. Kaip pasakojo Bagdasarianas, saugykloje vienu metu buvusių kupiūrų suma sudarė iki 100 milijonų sovietinių rublių. Šis sunkiai suvokiamas pinigų kalnas (ypač uždirbant 85 rublius per mėnesį) buvo aukščiau Bagdasariano dvasinių jėgų, ir jis pradėjo galvoti apie banko apiplėšimą. Būtent todėl jis ir pradėjo bendradarbiauti su Nikolajumi Kalačianu.

Pinigų saugykla valstybiniame banke Jerevane buvo antrajame aukšte, kur belangiame kambarėlyje kupiūros buvo sudėtos ant paprastų lentynų. Naudoti seifus tuo metu atrodė beprasmiška.

Tačiau kaip į šį kambarį patekti? Paaiškėjo, kad tiesiai virš jo yra personalo poilsio kambarys. Be to, valstybinio banko pastatas turėjo bendrą sieną su gyvenamuoju namu.

Apgalvojo smulkiausias detales

Apiplėšimo planą Nikolajus Kalačianas kūrė keletą mėnesių, apgalvodamas viską iki smulkiausių detalių. Feliksas, kuriam tradiciškai buvo paskirtas vykdytojo vaidmuo, į pastatą patekti turėjo

penktadienį, kad plėšikai vėliau turėtų kuo daugiau laiko iki tol, kol vagystė bus pastebėta. Jie planavo, kad Feliksas iš pradžių pramuš bendrą pastatų sieną, pateks į banko vidų, tada pramuš grindis poilsio kambaryje, nusileis į saugyklą ir iš ten išneš tiek pinigų, kiek pajėgs.

Nikolajus Kalačianas į pusbrolio arsenalą pridėjo net vandens buteliukų, galvodamas, kad dėl sunkaus darbo Feliksą kankins troškulys, kurį būtinai reikės numalšinti. Be to, į apiplėšimo priemonių arsenalą buvo įtrauktas skėtis. Išmušęs skylę į saugyklą, Feliksas turėjo į ją įkišti skėtį ir jį išskleisti, kad cemento gabalai kristų į jį. Šitaip pavyktų išvengti triukšmo ir neatkreipti pastato apsaugos dėmesio.

Likus savaitei iki numatytos apiplėšimo datos, Nikolajus Kalačianas važiuodamas taksi pateko į avariją ir atsidūrė ligoninėje. Tačiau pusbroliui jis pareiškė, kad užduotis turi būti įvykdyta iki galo.

Ėmėsi mirtino triuko

1977 metų rugpjūčio 5 dienos vakare Feliksas Kalačianas iškeliavo vykdyti užduoties. Užlipęs į banko kaimyninio pastato palėpę, jis pradėjo išmušinėti skylę sienoje. Ir šioje vietoje visas planas pakibo ant plauko.

Paaiškėjo, kad siena yra neįprastai stora ir tam, kad ją pramuštų, Feliksui neužteks nei jėgų, nei laiko. Jis pradėjo ieškoti kitų patekimo į banką būdų. Užlipęs ant stogo, Feliksas pastebėjo, kad langai tame pačiame poilsio kambaryje yra ne uždaryti, o tiesiog aptraukti polietilenine plevele – kambaryje buvo pradėtas remontas.

Teoriškai, nuo stogo į banką buvo įmanoma įšokti pro langą, tačiau praktiškai toks triukas buvo mirtinai pavojingas. Nepaisant to, Feliksas tam pasiryžo. Ir jam pasisekė.

Patekęs į išsvajotą kambarį, jis pradėjo pramušinėti skylę grindyse. Šioje vietoje viskas pavyko taip, kaip ir buvo sugalvojęs Nikolajus. Grindyse padaręs 34 centimetrų skylę ir pritvirtinęs virvę, Feliksas Kalačianas nusileido į saugyklą, iš kurios vėliau išlindo su daugiau nei 30 kilogramų pinigų.

Vėliau tyrėjai negalėjo patikėti panašiais gebėjimais. Nepaisant to, nusikaltimo eigos atkartojimo metu Feliksas parodė, kaip jis pateko į banką ir išlindo atgal, nors antrą kartą jam tai pavyko žymiai blogiau nei pirmąjį.

Paryčiais išlindęs iš banko su pinigų prikimšta kuprine, Feliksas nukeliavo į ligoninę pas pusbrolį. Iš ten jie kartu nuvažiavo į nuomojamą butą, kur laikinoje slėptuvėje paslėpė savo grobį.

Juodoji diena banko darbuotojams

Pirmadienio rytas, kai buvo pastebėta ši vagystė, tapo juoduoju Armėnijos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinio banko darbuotojams. Dingo daugiau nei 1,5 milijono rublių – kosminė suma, pagal Sovietų sąjungos standartus. Pavertus juos tuometiniu kursu į dolerius, tai būtų apie 2 milijonus.

Aukščiausia SSRS valdžia šiai apiplėšimo bylai paskyrė ypatingą kontrolę, o apie tyrimo eigą Leonidas Brežnevas būdavo informuojamas asmeniškai.

Vis dėlto, pirmosiomis dienomis nelabai buvo apie ką informuoti – tyrimų grupės nariai pasakojo, kad iš pradžių jie net nežinojo, nuo ko reikėtų pradėti paieškas.

Visuotinis Armėnijos kriminalinio pasaulio krėtimas rezultatų nedavė – kriminaliniai autoritetai patys ėjo į miliciją, pareikšdami, kad niekas iš jų rato nesugebėtų įvykdyti tokio kiauliško nusikaltimo. Tai buvo paaiškinama dar ir tuo, kad socialistinės nuosavybės vagystė Sovietų sąjungoje buvo laikoma sunkesniu nusikaltimu nei privačios nuosavybės grobimas. Už taupomųjų kasų apiplėšimus ir panašias akcijas, kuriose nusikaltėlių grobis siekė iki kelių dešimčių tūkstančių rublių, grėsė mirties bausmė, o šiuo konkrečiu atveju kalba ėjo apie žymiai didesnę sumą.

Kabliukas buvo

Ir vis dėlto tyrėjai turėjo vieną kabliuką – didelę pagrobtos sumos dalį sudarė šimto rublių AI serijos kupiūros. Šios serijos šimto rublių kupiūros buvo tik pradėtos įvedinėti į apyvartą ir dar nespėjo pasklisti po visą šalį.

Kad būtų susekti plėšikų pėdsakai, L. Brežnevas savo įsakymu įšaldė šios serijos kupiūrų apyvartą visoje Sovietų sąjungoje – jos neterminuotam laikui buvo paliktos bankuose. Tokiu būdu AI serijos šimto rublių kupiūros pasirodymas bet kuriame Sovietų sąjungos krašte išduotų nusikaltėlius.

Nikolajus Kalačianas, liepęs pusbroliui imti būtent šimto rublių kupiūras, greitai suprato savo klaidą. Todėl iš pradžių nusikaltėliai leido mažesnio nominalo kupiūras, o po to Nikolajus sugalvojo būdą legalizuoti savo kapitalą. Jis planavo už šiuos pinigus pirkti 3 procentų vertės valstybines obligacijas, kurias vėliau vėl buvo galima parduoti ir gauti „švarius“ rublius.

Susidoroti su šia užduotimi dviems Kalačianams buvo per sunku. Be to, jie rimtai bijojo būti sugauti.

Naudinga nuotaka

Vienos iš savo kelionių į Maskvą metu Nikolajus susipažino su Liudmila Aksionova. Jis apsuko merginai galvą, prižadėjo ją vesti ir pradėjo jai daryti didelę įtaką. Apie tai, kad sužadėtinis turi daug pinigų, Liudmila žinojo, tačiau apie tikrąją kapitalo kilmę ji nenutuokė. Nikolajus paaiškino, kad jam pavyko laimėti labai didelę pinigų sumą, tačiau, kadangi azartiniai žaidimai Sovietų sąjungoje nėra vertinami palankiai, pinigus reikia kažkaip legalizuoti.

Liudmila supažindino Nikolajų ir Feliksą su savo broliu Vladimiru Kuznecovu, kuris tuo metu dirbo taksistu. Vladimirui Nikolajus papasakojo, kad nori suorganizuoti prabangias vedybas su jo seserimi, ir todėl reikia išpirkinėti valstybines obligacijas.

Apie 100 tūkst. rublių nusikaltėliams pavyko iškeisti ir paversti obligacijomis Taškente. Uzbekistano sostinėje į perspėjimus apie šimto rublių AI serijos kupiūras buvo sureaguota nerūpestingai, todėl, kai operatyvininkai atvyko į miestą, nusikaltėlių pėdsakai jau buvo atvėsę.

Vladimiras Kuznecovas pirko obligacijas Maskvoje. Iš pradžių jis imdavo po vieną – dvi obligacijas, bet po to nusprendė vienu ypu „įdarbinti“ 6 tūkst. rublių iš žymiosios serijos.

Tačiau taupomosios kasos darbuotoja turėjo obligacijų tik už 3 tūkst. rublių. Paprašiusi kliento palaukti, ji išėjo pasiimti trūkstamų popierių į saugyklą, kur užtruko keletą minučių. Ir čia neišlaikė Kuznecovo nervai – palikęs 3 tūkst. rublių taupomojoje kasoje, jis pabėgo.

Šis incidentas, savaime aišku, patraukė operatyvininkų dėmesį. Nusikaltėlių nelaimei, mergina iš taupomosios kasos turėjo puikią regimąją atmintį ir sudarė tikslų Kuznecovo fotorobotą.

Tuo metu Nikolajus Kalačianas, nujausdamas bėdą, ruošėsi persikelti iš Maskvos į Sočį. Šiam tikslui Pietų uosto turguje už 13 tūkst. rublių jis nupirko automobilį, kurio atsarginiame rate padarė slėptuvę tiems pagrobtiems pinigams, kurių dar nepavyko legalizuoti.

Kalačianas ruošėsi bėgti tik su pusbroliu – sužadėtinė jam spėjo tapti našta ir jis ruošėsi su ja nutraukti santykius.

Sušaudyti ir pasigailėti

Šių planų įgyvendinti nepavyko. Operatyvininkai nustatė Vladimiro Kuznecovo asmenybę, jo darbo vietą ir namų adresą. Remdamiesi šia informacija jie sužinojo, kad Vladimiro sesuo neseniai įgijo turtingą meilužį iš Armėnijos. 1978 metų naktį iš birželio 6-osios į 7-ąją pusbroliai Kalačianai ir Vladimiras Kuznecovas buvo areštuoti.

Teisme į pusbrolius buvo žiūrima skirtingai. Ciniškasis Nikolajus, nepaisant jo sunkios vaikystės, niekam gailesčio nesukėlė – jis pernelyg atvirai naudodavosi žmonėmis, daugeliui jų sulaužydamas gyvenimus. Visai kitas reikalas Feliksas – kuklus šeimos žmogus, įžengęs į nusikalstamą pasaulį paveiktas pusbrolio ir norėdamas padėti artimiesiems.

Sėdėdamas tardymo izoliatoriuje ir suprasdamas, kas jo laukia, Feliksas parašė žmonai laišką su prašymu jam atleisti. Jis prašė tik vieno – išauginti jųdviejų vaikus padoriais žmonėmis.

Teismo verdiktą buvo galima numanyti – Nikolajus ir Feliksas Kalačianai buvo nuteisti sušaudyti.

Išgelbėti brolius bandė Armėnijos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Babkenas Sarkisovas. Jis parašė kreipimąsi į aukščiausiąją Sovietų sąjungos tarybą su prašymu pusbrolių pasigailėti. Sarkisovas apeliavo į nusikaltėlių jaunystę (abiem dar nebuvo 30-ies metų), į tai, kad jie nieko nenužudė ir nesužalojo, ir į tai, kad Feliksas Kalačianas turi mažamečių vaikų.

Aukščiausioji Sovietų sąjungos taryba malonę suteikė, tačiau reikalingi dokumentai iš Maskvos nukeliavo viena para per vėlai – teismo sprendimas jau buvo įvykdytas.