Stebuklingas Gvadelupės Mergelės Marijos atvaizdas

Kiekvienais metais į Meksiką atvyksta milijonai žmonių, turėdami vieną tiksią – apsilankyti šiauriniame sostinės priemiestyje esančioje bažnyčioje ir savo akimis pamatyti Gvadelupės Mergelės Marijos, kuri laikoma abiejų amerikų globėja, ikoną. Jos atvaizdas išliko ant plonyčio audinio, išausto iš agavos plaušų. Toks audinys turi būtinai būti gruntuojamas prieš ką nors ant jo nutapant. tačiau grunto nėra, taip pat nėra jokių teptuko pėdsakų, jokių dirbtinių dažiklių ar organinės arba mineralinės kilmės pigmentų pėdsakų. Mokslininkų ir tyrinėtojų išvada vienareikšmė – Mergelės Marijos atvaizdą žmogaus rankos negalėjo sukurti.

Šios garsios drobės, kuri yra vienintelė tokia, vaizduojanti Dievo Motiną, istorija labai nepaprasta. Meksikos teritorijoje gyvenę actekai garbino Saulę ir kitus dievus, tikėdami, kad jie maitinasi paaukotų žmonių krauju ir širdimis. Indėnų kronikose rašoma, kad naujos šventyklos atidarymo ceremonijos metu buvo paaukota daugiau nei 20 tūkstančių žmonių. 1487-ais metais actekų sostinėje per ritualines apeigas buvo suvalgyta kelios dešimtys tūkstančių belaisvių.

Po to, kai Kristoforas Kolumbas atrado Ameriką, indėnai ir toliau laikėsi pagonybės, nežiūrint į visas ispanų misionierių pastangas. Indėnai teigė: „Kaip mes galime garbinti baltaveidį ir barzdotą Jėzų, jeigu mes patys esame žemo ūgio ir nė vienam mūsų neauga barzda? Tai ne mūsų dievas!“

Ankstyvą 1531-ųjų metų gruodžio 12 d. rytą 17-metis valstietis Chuanas Diegas rinko žagarus netoli Mechiko esančioje Tepejako kalvoje. Staiga dangus nušvito ryškia šviesa, prieš valstietį pasirodė jauna mergina – malonaus veido, juodaplaukė. Ji liepė, kad jaunuolis šventikui perduotų jos žodžius: „Aš – Mergelė Marija, Dievo Motina, duodanti ir išsauganti gyvybę. Šioje vietoje reikia pastatyti bažnyčią, kur tavo liaudis ir visi žmonės, nuoširdžiai paprašę mano pagalbos, ją gaus“.

Apstulbęs Chuanas Diegas nuvyko pas vyskupą Chuaną de Sumaragą, papasakojo apie regėjimą ir perdavė gražiosios nepažįstamosios žodžius. Vyskupas išklausė indėno, tačiau nepatikėjo jo žodžiais ir paprašė, kad Mergelė Marija kažkaip įrodytų, kad tai buvo būtent ji. Chuanas sugrįžo ant Tepejako kalvos ir vėl pamatė Mergelę Mariją. Ji tarė: „Aš tai perduosiu įrodymą. Laukiu rytoj tavęs šioje vietoje“.

Kitą dieną atėjęs jaunuolis pamatė ant akmens pražydusį didelį rožės krūmą. Šalia jo stovėjo Dievo motina. Ji pasakė: „Štai mano įrodymas. Paimk šias rožes, suvyniok į savo apsiaustą ir nunešk vyskupui. Šį kartą jis tavimi patikės“. Kai Chuanas Diegas vėl nuvyko pas vyskupą, išskleidė apsiaustą, gėlės nukrito ant grindų. Pats Sumaraga ir visi buvę greta puolė ant kelių – apsiauste buvo matomas stebuklingu būdu įamžintas šventosios Mergelės atvaizdas.

Iš pradžių naujoji ikona buvo nunešta į varpinę, o vėliau į baziliką, pastatytą Tepejako kalvos viršūnėje. Jos atidarymo dieną susirinko visi miesto gyventojai, norėdami pamatyti stebuklingą paveikslą ir pasimelsti Mergelei Marijai. Jos atvaizdas buvo pradėtas vadinti Šventąja Marija iš Gvadelupės – taip actekų kalba vadinosi vietovė, kurioje ji apsireiškė valstiečiui. Indėnų kalba tai skambėjo panašiai kaip „nugalėta Akmeninė Gyvatė“. Actekai šį sąskambį palaikė žinia, kad Dievo Motina nugalėjo žiaurųjį dievą, kurį jie garbino sparnuotos gyvatės pavidalu, paaukodami jam daugybę žmonių.

Kai pasklido žinia apie nepaprastą paveikslą, actekai ėmė masiškai atsisakinėti pagonybės ir pradėjo krikštytis. Vienuolis Toribijus de Benaventė rašė, kad per keturias dienas į jo misiją atvyko 14,5 tūkstančio indėnų ir pasikrikštijo. Per trumpą laiką pasikrikštijo net 8 milijonai indėnų. Praėjus vos keliems metams po Mergelės Marijos apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo atsiradimo visi Meksikos gyventojai buvo pakrikštyti. Visi žmonės į naująją religiją atsivertė spontaniškai, be jokios prievartos ar misionierių įkalbinėjimo. Sociologijos požiūriu šis faktas nepaaiškinamas.

Bažnyčia kurioje dabar yra laikomas Gvadelupės Mergelės Marijos atvaizdas

Prieštaraujant fizikos dėsniams

Jau beveik 500 metų paslaptingasis paveikslas lieka mįsle. Jame Dievo Motinos veidas nutapytas ne ant medžio ar tankaus audinio. Nepaaiškinamu būdu jis persikėlė ant reto audinio, iš kurio buvo pasiūtas indėno Chuano Diego apsiaustas. Tai gana neilgaamžė medžiaga, kurios tinkamumo laikas siekia vos 20-30 metų. Net negali būti kalbos apie penkis amžius – toks audinys paprasčiausiai būtų pavirtęs į dulkes.

Tačiau Gvadelupės Mergelės Marijos atvaizdui laikas tarsi neegzistuoja. Keturis amžius paveikslas buvo saugomas be jokio ją apsaugančio apvalkalo. Jam nepadarė jokios žalos nei degančios žvakės, nei smilkalai, nei temperatūros šuoliai, nei daugybės tikinčiųjų prisilietimai lūpomis ar rankomis. Dar daugiau – audinys su Mergelės Marijos paveikslu nepasidengia dulkėmis, jo neveikia drėgmė, grybeliai ar puvimo bakterijos, ant paveikslo netupia vabzdžiai.

Tačiau tai dar ne visos keistenybės, susijusios su paveikslo ilgaamžiškumu. 1921-ais metais teroristas netoli paveikslo padėjo bombą, įmontuotą į vazą su gėlėmis. Nuo sprogimo suskilo marmurinis altorius, tačiau paveikslui nebuvo padaryta jokios žalos – tik Šventosios Mergelės ranka truputį pajuodo nuo parako dūmų, tačiau vėliau restauratoriams pavyko pašalinti šių dūmų pėdsakus. Restauravimo metu ant paveikslo netyčia buvo išpiltas butelys su rūgštimi. Atsirado balta dėmė, kuri nepaaiškinamu būdu per tris dienas išnyko savaime.

Mokslininkai Gvadelupės Mergelės Marijos paveikslu susidomėjo dar XVIII amžiuje, o 1948-ais metais prasidėjo nuoseklūs tyrimai. Per praėjusius metus paveikslas ne kartą buvo kruopščiai tirtas. Kaip ir Turino drobulės atveju, kiekvieną kartą buvo panaudojamos naujausios techninės priemonės.

1977-ais metais paveikslą ėmė tirti amerikiečių ir vokiečių mokslininkai, tarp kurių buvo ir Nobelio premijos laureatas chemijos profesorius Richardas Kūnas. Šie tyrimai parodė, kad atvaizdas negalėjo būti žmogaus rankų kūrinys, nes audinyje nėra jokio gruntavimo, išankstinio piešinio, dailininko teptuko prisilietimo pėdsakų.

Mokslininkus nustebino tai, kad nėra jokių natūralios kilmės pigmentų – mineralinių, gyvulinių ar augalinių. Sintetinių pigmentų taip pat nėra, tačiau tokių XVI amžiuje dar nebuvo. Kiekvienas paveikslo atspalvis yra cheminis junginys, kurio molekulės tiesiogiai susijusios su audiniu. Kur nėra tokių junginių, ten nėra ir spalvos.

1979-ais metais Floridos (JAV) universiteto profesorius Filipas Kalahenas ir jo kolega Džodis Smitas paveikslą tyrė infraraudonaisiais spinduliais. Pastebėta, kad keičiantis žiūrėjimo kampui, paveikslo spalvos keičiasi. Moksliškai šis efektas vadinamas iridescencija, jo negalima sukurti dirbtiniu būdu. Tai reiškia, kad Dievo Motinos paveikslas negalėjo būti nutapytas.

Paslaptingos Mergelės Marijos akys

Tikintieji visada tvirtino, kad Gvadelupės Mergelės akys atrodo kaip gyvo žmogaus akys. Paaiškinti šio efekto neįmanoma, nes nėra tokio tapybos būdo, kuris sukurtų tokį efektą.

1929-ais metais fotografas Alfonsas Markė dešiniojoje Mergelės Marijos akyje įžiūrėjo barzdoto vyro veidą. Praėjus 20-iai metų tyrinėtojas Chosė Karlas Šalinas Cavas šį faktą patvirtino. Jis ne tik įžiūrėjo aiškų barzdoto vyro atvaizdą dešinėje akyje, bet ir pastebėjo šiek tiek išplaukusį atvaizdą kairėje akyje.

Šiuo atradimu susidomėjo oftalmologai ir fizikai. 1956-ųjų metų kovo 27 d. jie paskelbė savo išvadas. Mokslininkams Mergelės Marijos akyse pavyko pastebėti trigubo atspindžio efektą (Purkinjė-Sansono reiškinys), kuris būdingas gyvo žmogaus akims. Šie atspindžiai yra tose vietose, kur jie ir turi būti pagal paminėtą efektą, o nedidelė šių atvaizdų deformacija susijusi su spindulio lūžiu ragenoje.

Kitus 20 metų paslaptingas akis tyrinėjo Peru mokslininkas Chosė Astė Tonsmanas. Jis pirmą kartą panaudojo skaitmeninį vaizdo apdorojimo metodą, kuris iki tol buvo naudojamas tik kosminiuose tyrinėjimuose. 2001-ųjų metų pradžioje Tonsmanas paskelbė savo tyrimų rezultatus, kurie sukėlė sensaciją mokslo pasaulyje.

Mokslininkas, padidinęs Dievo Motinos vyzdžių vaizdą 2500 kartų, pastebėjo šį tą nepaprasto — dešiniajame vyzdyje jis pamatė sėdinčio indėno atvaizdą. Tačiau tai buvo tik nepaprastų atradimų, apie kuriuos anksčiau net nebuvo galima pagalvoti, pradžia.

Antrasis atvaizdas, kurį atpažino tyrinėtojas, buvo indėno Chuano Diego. Vėliau mokslininkas įžiūrėjo pagyvenusį vyrą. Tonsmanas pasakojo: „Iš pradžių negalėjau suprasti, kieno tai atvaizdas. Laimei, neužilgo pamačiau dailininko Migelio Kabreros paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas panašus veidas. Tai buvo vyskupo Sumaragos, kuris pirmasis pamatė Gvadelupės Mergelės Marijos atvaizdą, portretas“.

Kitas atradimas buvo toks nepaprastas, kad iš pradžių mokslininkas net nepatikėjo tuo, ką pamatė. Vyzdyje buvo matoma moters figūra. Keisčiausia tai, kad ši moteris buvo juodaodė. Kaip Meksikoje 1531-ais metais galėjo atsirasti juodaodė? Į pagalbą atėjo istorikai. Pasirodė, kad vyskupas Sumaraga savo palikime mini jam priklausiusių negrų vergų šeimą.

Stebuklingas Mergelės atvaizdas Meksikoje 

Iš viso dešiniajame Mergelės Marijos vyzdyje pavyko įžiūrėti 12 figūrų. Visos jos skirtingo dydžio, nes užfiksuotos perspektyvoje, t.y. tarsi nufotografuotos tuo metu, kai Chuanas Diegas išvyniojo savo apsiaustą prieš vyskupą Sumaragą. Kai Tonsmanas padidino kairės akies atvaizdą, pamatė, kad šios akies vyzdyje matomos tos pačios figūros, tik kitu kampu ir kitokiomis proporcijomis. Tai galima paaiškinti optiniu efektu, atsirandančiu atvaizduojant priešais esančius objektus.

Mokslininko atradimai tuo nesibaigė. Dar labiau išdidinęs Mergelės Marijos akių atvaizdus, jose pastebėjo dar vieną mažų figūrų grupę, kuri nebuvo susijusi su pirmąja grupe. Tai buvo indėnų šeima – vyras, žmona ir vaikai. Patį mažiausią vaiką moteris laiko ant pečių. Daktaras Tonsmanas šioje scenoje mato Dievo Motinos žinią žmonėms, tame tarpe ir dabar gyvenantiems.

Įdomiausia yra tai, kad 12-os žmonių, matomų Mergelės Marijos akyse mikroskopiniai atvaizdai matomi su visomis detalėmis. Jose galima matyti tokias smulkmenas, kaip maldavimo ašaras ant veido, auskarus, ant žemės sėdinčio indėno sandalų raiščius, seno pliko žmogaus su balta barzda ir tankiais antakiais profilį, indėno su erelio nosimi profilį ir t.t. Būtent šis nepaprastas tikslumas ir smulkiausių detalių pavaizdavimas patvirtina, kad paveikslas nėra nutapytas žmogaus. Visi moksliniai tyrimai patvirtina, kad nė vienoje nuotraukoje, nė viename paveiksle pasaulyje nėra pavykę aptikti tokio reiškinio.

Tonsmanas pasakoja: „Negalima nesistebėti tuo, kad šie mikroskopiniai atvaizdai beveik 500 metų buvo nematomi, kol šiuolaikinė technika suteikė galimybę juos pamatyti. Tai liudija, jog Dievo Motinos žinia laukė savo valandos. Šeimos atvaizdas mums primena, kokia svarbi mums visiems šeima. Tai ypač aktualu šiuo metu, kai šį nepaprastai svarbią visuomeninę instituciją bandoma nustumti į antrąjį planą“.

Baigiant istoriją apie stebuklingąjį paveikslą, reikia trumpai papasakoti apie tai, kur jis buvo laikomas beveik penkis amžius. Iš pradžių paveikslui laikyti buvo pastatyta nedidelė bazilika iš nedegto molio plytų, kurią vėliau pakeitė graži bažnyčia su keturiais bokštais ir 40-ies m aukščio centriniu kupolu. Visai neseniai šalia senosios bažnyčios buvo pastatyta nauja – didelė ir šiuolaikiška bažnyčia. Tiesa, viduje ji primena ne Dievo namus, o didelę ir gerą koncertų salę. Beje, mišių metu joje iš tiesų daug dainuojama.

Nors Gvadelupės Mergelės Marijos paveikslas yra nepaprastai „gyvybingas“, dabar imtasi ypatingų priemonių paveikslui apsaugoti. Ikona laikoma dideliame stikliniame futliare apatiniame altoriuje. Šalia negalima nieko palikinėti, netgi gėlių. Norint pažvelgti į Dievo Motinos veidą, reikia pro šalį pravažiuoti juostiniu transporteriu.

Šaltinis Mįslės ir Faktai