Stigmos

Jau apie 800 metų ant kai kurių žmonių daugiausia išpažįstančių krikščionių tikėjimą, kūnų pasirodo Kristaus kančios ženklų - vadinamųjų: stigmų. Jos gali atrodyti kaip kraujuojančios žaizdos (stigma graikų kalboje reiškia dūrį, sužeidimą) ant delnų, tarsi jie būtų perdurti vinimis, bet kartais jų pasirodo ir ant pėdų. Kai kuriems žaizdų pasirodo ir ant kaktos, taip tarsi primenant erškėčių vainiko padarytas žaizdas. Kitiems jų kaip Kristaus plakimo pėdsakų atsiranda ant nugaros.

Stigmų atsiradimas

Pirmąkart oficialiai stigmos atsirado šventajam Pranciškui Asyžiečiui (Francesco di Bernardone, lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis) 1224 metais per religinę krikščionių šventę. Pasak legendos, Pranciškus išvydo angelą, kuris penkiais šviesos spinduliais išdegino jo rankose ir pėdose stigmas. Viename šventojo apaštalo Povilo laiškų rašoma, kad prikaltam prie kryžiaus Kristui atsirado tokių pačių žaizdų. Tyrinėtojų nuomone, Povilo žodžius galima suprasti ir tiesiogine prasme, ir, kaip įprasta krikščionims, kaip sunkiai suprantamą ir laisvai traktuojamą metaforą.

Vis dėlto tai yra vienintelis stigmatizmo liudijimas iš ankstyvojo krikščionybės laikotarpio, ir po to bent tūkstantį metų nieko apie tokius atvejus nebuvo girdėta.

Yra kelios versijos, kodėl stigmos pradėjo atsirasti tik praeito tūkstantmečio pradžioje. Pirmoji versija sieja šį reiškinį su vis aštresniais XI-XIII amžiaus teologiniais ginčais. Po lemtingo krikščionybės skilimo 1054 metais, kai atskilo dvi pagrindinės kryptys - katalikybė ir stačiatikybė, katalikai paskelbė prisikėlimo doktriną. Teologiniai svarstymai koncentravosi ties Kristaus žmogiškos prigimties konstrukcija. Net buvo įkurta nauja bažnytinė šventė - Kristaus kūno šventė (Corpus Christi), taip paminint jo pasaulietinį gyvenimą nuo gimimo iki prikalimo prie kryžiaus. Būtent tada pradėjo rodytis pirmųjų žinių apie stigmas.

Therese Neumann rodo stigmas ant savo delnų

Kita teorija staigų stigmų atsiradimą aiškina bendrąja įtampa ir to meto bažnytinio meno ekspresijos intensyvumu. Į katalikų bažnyčios apeigas pateko kruvinų vaizdų kupini Kristaus kančių paveikslai, kurie išskirtinai paveikė to meto menkai išsilavinusių tikinčiųjų emocijas.

Pasak dar vienos hipotezės, tikėjimo apimti žmonės, ypač moterys, jautėsi atitverti nuo paslapties apie Kristaus kūno virtimą duona, o kraujo - vynu. Be to, šią skriaudą gerokai sustiprino vis aiškesnės žinios apie visuotinės bažnyčios korupcijos didėjimą. Stigmų pasirodymas įtikino žmones, kad Kristus asmeniškai tokiu būdu gano savo avis, duodamas tikintiesiems galimybę iš tiesų susiliesti su jo kūnu.

Prancūzų gydytojas Amberas Gourbet XIX amžiuje aprašė apie 300 stigmatizmo atvejų, paremtų ir istoriniais atsiminimais, ir tuometiniais liudijimais, tačiau mūsų laikais dauguma jų pripažinti nepatikimais. Žinoma, kad jis pats buvo fanatiškas katalikas ir savo tiriamąjį darbą atliko kaip paprastas entuziastas be mokslinio metodo. Šiuolaikinių specialistų vertinimu, per pastaruosius 80 metų galima kalbėti apie maždaug 400 gana užtikrintų ir įtikinamų stigmatizmo atvejų. Žinoma, dauguma - 68 procentai - stigmų atsirasdavo katalikams, kita dalis - kitų krikščionybės sektų atstovams.

Dauguma karštai tiki, kad stigmos yra Dievo dovana. Tiesa, kai kurios teosofinės mokyklos mano visiškai priešingai - stigmos yra Šėtono ženklas.

Kapucinų vienuolis tėvas Pio 1915 m.

Katalikų bažnyčios prieglobstyje esanti pakraipa šventuoju paskelbė italų dvasininką tėvą Pio, kuris irgi turėjo stigmų. Su juo susiję keli antgamtiški įvykiai. Pavyzdžiui, Pio biolokacijos gebėjimai, ypač greitas judėjimas tūkstančių kilometrų atstumu nuo vieno planetos taško į kitą, daugybė jo atliktų stebuklingų gydymų, kaip mano jo adeptai, leidžia jį laikyti Dievo išrinktuoju.

Nevienareikšmė mistika

Vatikanas į stigmatizmą oficialiai žiūri labai atsargiai. Paprasta procedūra reikalauja, kad po stigmatiko mirties praeitų tam tikras laikas - paprastai apie šimtas metų, kad bažnyčia jį galėtų kanonizuoti. Vatikano paskirti specialūs dvasininkai ir medicinos ekspertai kruopščiai ištiria kiekvieną stigmų pasirodymo atvejį, visada ypač atidžiai aptarę visus galimus už ir prieš.

Vatikanas pripažįsta, kad stigmų žmonėms gali atsirasti ir jos yra stebuklingos, nepaaiškinamos prigimties, tačiau, bažnyčios ekspertų nuomone, stigmų šaltinio vis dėlto turėtų ieškoti psichiatrai, nes labai didelei daliai stigmatikų būdingi aiškūs isterijos požymiai. Taip pat daugeliu atvejų jiems pasireiškia įvairių klinikinių sindromų, polinkis save kankinti, ekstremaliai menka savivertė ir neapykanta sau. Vieną stigmatikų grupę sudaro tie, kurie savo žaizdas sieja su nežemiškais kontaktais. Vienas mūsų laikų stigmatikų yra italas Giorgio Bongiovanni, savo pasakojimais perteikęs žavingą katalikybės ir ufologijos mišinį, o atsakomybę už savo stigmas suvertęs ateiviams.

Galima manyti, kad šie daugiau ar mažiau nestabilios psichikos individai susižaloja patys, bet iš tiesų stigmatizmas yra daug sudėtingesnis reiškinys. Stigmatikai paprastai neprisimena, kada ir kokiomis aplinkybėmis jiems ant kūno pasirodė žaizdų. Yra pakankamai daug įrodymų, kad stigmos, kad ir kaip jas stengtųsi gydyti, ant turėtojo kūno pasirodo vėl iš naujo, be to, tose pačiose vietose.

Italų gydytojas Marco Marnelli atliko keletą eksperimentų su stigmų turinčia Lo Bianco ir patvirtino, kad išgydytos stigmos kelis kartus ant jos rankų atsinaujino, be to, kaskart joms atsinaujinus, L. Bianco įkrisdavo į gilų transą ir regėdavo vien tik rožinį ir kryžių. Minėtasis vienuolis tėvas Pio panašiame transe visada regėdavo vien tik save. Amerikietė Ethel Chapman turėjo stigmų, primenančių į pėdas įkaltą vinį. Gulėdama ligoninėje be sąmonės ji regėjo, kaip ją pačią prikala prie kryžiaus.

Transo būsena, į kurią pasineria stigmatikai, leido racionalaus mąstymo šalininkams padaryti išvadą, kad stigmos - jeigu tik konkrečiu atveju nekalbama apie aiškiai matomą savikaltę - yra psichosomatinės prigimties. Aistringai tikintys krikščionys vis dar žiūri į stigmų turėtojus kaip į Dievo išrinktuosius. Be to, dar yra aibė pasakojimų apie kai kurių stigmatikų levitacijos gebėjimą ir tai, kad daugelis jų skleidžia stebuklingai malonų aromatą, ir dar daug ką panašaus. Tyrinėtojų nuomone, paprastai visi tokie atvejai gali būti kaip nors paaiškinami.

Ir mokslo, ir religijos ekspertai mano, kad stigmatizmo mistika nėra vienareikšmė. Didžioji dalis stigmatikų yra paprastos kilmės žmonės, tačiau pasirodančių stigmų vis dar neįmanoma racionaliai paaiškinti. Tai yra labai sudėtingas fenomenas, atsirandantis dėl fizinių, psichosomatinių ir visiškai natūralių priežasčių. Galbūt kada nors ši paslaptis bus įminta, bet kol kas tikintieji turi priežastį tikėti tuo, ką religija vadina stebuklu.

"Planetos paslaptys"