Užšifruoti manuskriptai: Rochoncio kodeksas

Rochoncio kodeksas - mįslingas ir iki šių dienų neiššifruotas manuskriptas iš kunigaikščių Batjanių iš Rochoncio rinkinio.

Rochoncio kodeksas: demaskavimo demaskavimas

Šį kodeksą 1838-ais metais kunigaikštis Gustavas Batjanis padovanojo Vengrijos mokslų akademijai. 448-uose šio dokumento puslapiuose yra religinio turinio paveikslų, kuriuose pavaizduoti simboliai, priklausantys įvairioms konfesijoms: krikščionių, musulmonų, netgi budistų. „Alfabetas", kuriuo remiantis parašytas kodeksas, turi daugiau nei 150 unikalių ženklų. Didžiausia knygos sensacija yra tai, kad jos autorius skelbė visų religijų lygiateisiškumo ir bendradarbiavimo idėją, o tai galėjo būti traktuojama kaip tarnavimas šėtonui netgi gana apsišvietusiame XIX amžiuje, kai Gustavas Batjanis įteikė dovaną vengrų mokslininkams. O ką jau kalbėti apie tolimus laikus, kai buvo sukurtas šis artefaktas? Kada jis buvo sukurtas? Kas kodekso kūrėjas?

Vikipedijos puslapiuose galima aptikti tokią informaciją: „Dabartiniu metu dauguma mokslininkų mano, kad šis kodeksas yra mistifikacija, kurią pagamino antikvaras Samuilas Nemešas (Samuel Literati Nemes)". Keista tai, kad straipsnio autorius tarsi užmiršo mistifikatoriaus gyvenimo metus. Samuilas Nemešas gimė 1796-ais metais, o mirė -1842-ais. Tai reiškia, kad „dauguma mokslininkų" artefaktu laiko XIX amžiaus kūrinį.

Labai reikia suabejoti teiginiais, išsakytais internetinėje enciklopedijoje, arba skelbiama informacija yra jau ganėtinai pasenusi. Dabartiniu metu detaliai ištirtas popierius, kuriame užrašytas kodeksas. Pasirodo, simboliams ir piešiniams panaudotas popierius, kuris buvo paplitęs Siaurės Italijoje, ypač

Venecijoje, XVI amžiaus pradžioje. Tai reiškia, kad "dauguma mokslininkų" dabartiniu metu turėtų atsisakyti versijos apie mistifikatorių Nemešą ir pasiūlyti kitą versiją. Tačiau mokslo pasaulis kol kas tyli. Pabaigai skaitytojams norime pateikti labai įdomią naujieną.

Rochoncio kodeksą studijuoti ėmėsi JAV Nacionalinio saugumo agentūra. Bent jau paskutiniame agentūros simpoziume, pavadintame "Crypto History" („Užšifruota istorija") buvo kalbama apie šį dokumentą. Gal šiems visuomenėje nesiafišuojantiems mokslininkams pavyks iššifruoti tai, ko iki šiol nepavyko paprastiems mokslo vyrams? Tai parodys ateitis.

„Stebuklingi ritinėliai" iš Kaselio

Atrodo, kad Vengrijoje susitaikė su tuo, kad nesugebama iššifruoti Rochonsio kodekso, todėl leista pamėginti tai padaryti JAV slaptosios tarnybos mokslininkams. O štai Heseno žemės bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojos triumfuoja. Daktarė Brigita Pfail ir jos kolegė Sabina Liudeman iššifravo „Stebuklingus ritinėlius" - ranka rašytus dokumentus, kuriuos biblioteka įsigijo iš privataus kolekcionieriaus.

Keli mėnesiai atkaklaus darbo ir „Stebuklingi ritinėliai", kaip sako Pfail ir Liudeman, „nulaužti". Mūsų laikų mokslininkėms pavyko įveikti kodą, kuris buvo panaudotas šiame XVIII amžiaus artefakte. 90 puslapių apimties tekste detaliai aprašyta, galima teigti -pateiktos savotiškos instrukcijos, žingsnis po žingsnio, kaip iškviesti įvairias dvasias.

Vokiečiai nebūtų vokiečiais, jeigu dar XVIII amžiuje, kai buvo rašomas dokumentas, nesivadovautų pragmatiškais motyvais. Pavyzdžiui, ritinėlių šeimininko iškviestai dvasiai buvo galima įsakyti surasti kažkokius lobius, slaptavietes ir brangenybes. Ir štai čia atsiranda dar viena tarsi jau iššifruoto manuskripto mįslė...

XVIII amžiuje Kaselis buvo neoficialia Vokietijos alchemikų, masonų, rozenkreicerių sostine. To meto kronikose teigiama, kad jie miesto apylinkėse neretai užkasdavo lobius ir brangenybes „broliams ateityje". Tačiau iki šios dienos nei vietinė valdžia, nei paprasti lobių ieškotojai nerado nė vieno žemėlapio, kuriame būtų nurodytos tokių lobių užkasimo vietos. Vokiečių mokslininkai mano, kad „Stebuklinguose ritinėliuose" galėjo būti panaudotas taip vadinamas „kodas su dvigubu dugnu". Po pirmuoju, jau iššifruotu sluoksniu, kuriame pateikiamas tekstas apie dvasias ir brangenybes, slepiasi antras sluoksnis, kuriame alegorijomis nurodomos konkrečios lobių užkasimo vietos Kaselio apylinkėse.

Gal dėl šios priežasties „Stebuklingų ritinėlių" originalus gali pamatyti visi norintys - rankraštis saugomas Kaselio bibliotekos rankraščių skyriuje, o štai teksto vertimas kol kas paslėptas nuo smalsuolių akių,

„Šventojo Jono septynių dispensacijų knyga"

Tarp kriptologijos specialistų yra paplitusi klaidinga nuomonė, kad beveik visi paslaptingai užšifruoti manuskriptai buvo parašyti viduramžiais ar net anksčiau. Tačiau tai nėra tiesa. Pateikiame tai įrodantį pavyzdį,

1950-ais metais Džeimsas Hemptonas, negalintis pasigirti sėkme dailininkas, prisiduriantis pragyvenimui, dirbdamas durininku, Niujorko priemiestyje išsinuomavo garažą, šeimininkui pranešęs, kad „turi užbaigti vieną savo projektą".

Apie šį „projektą" visuomenė sužinojo tik po Hemptono mirties 1964-ais, kai garažo savininkas vėl galėjo naudotis savo nuosavybe. Prieš jo nustebusias akis garaže pasirodė artefaktas, kurį velionis buvo pavadinęs „Sostu", taip pat užšifruotas rankraštis, kurį kažkodėl priimta vadinti Džeimso Hemptono dienoraščiu.

Tačiau pats dailininkas savo užrašus pavadino „Šventojo Jono septynių dispensacijų knyga" (apie tai dėl nežinomos priežasties netgi specializuotuose šaltiniuose labai sunku sužinoti). Galima teigti, kad 104 puslapių dokumente tik pats pavadinimas yra neužšifruotas.

Tenka užduoti klausimą: o kas yra toji „dispensacija"? Trumpai sakant, tai yra aktas, kuriuo atšaukiamas įstatymo taikymas asmeniui, kurio apgailėtini veiksmai pripažįstami teisingais, o neleistini - leistinais. Mokymas apie dispensaciją atsirado ir vystėsi katalikų kanoninėje teisėje, apie kurią Džeimsas Hemptonas, nors ir gimęs baptistų šeimoje, vargu ar turėjo pakankamai žinių.

Dabar skaitytojams siūlome pabandyti prisiminti tai, kas žinoma apie apaštalą Joną ir ką galėjo (Hemptono manymu) neigti Evangelijos, Apreiškimo knygos ir trijų laiškų, įeinančių į Naująjį Testamentą, autorius. Arba atvirkščiai: ką, visuotiniu požiūriu niekingo jis galėjo pripažinti vertu reabilitavimo?

Greičiausiai, savamokslio dailininko 104-ių puslapių užšifruotame dokumente paslėpta kažkokia pranašystė, kuri liečia labai netolimą ateitį. Matyt, neatsitiktinai dailininkas savo kūriniui, žinomu „Sosto" pavadinimu, buvo suteikęs kitą pavadinimą - „Generalinės Asamblėjos nacijų tūkstantmečio trečiojo dangaus sostas". Galima daryti prielaidą, kad pats Sostas, kurį sudaro 180 elementų, yra raktas, kurio pagalba galima iššifruoti „Šventojo Jono septynių dispensacijų knygą". Tai patvirtinantis pavyzdys:    tarp    ornamentų,    esančių ant Sostą sudarančių baldų bei karūnų vietomis yra angliški žodžiai ir išsireiškimai. Pavyzdžiui, vienas toks žodis yra „apreiškimas" (Revelations), kuris gali nurodyti, jog tyrinėtojams verta atkreipti dėmesį į apaštalo Jono Apreiškimo knygą, o ne į kitus jo veikalus.

Vietoje pabaigos, arba „Ten, kur nėra vizijos, žmonės žūsta"

Citata, pateikta šio skyriaus pavadinime, - tai vienas iš nešifruotų posakių, puošiantis Hemptono sukurtą Sostą. Reikia tikėtis, kad antroji šio apokaliptinio teiginio dalis neišsipildys, o štai apie pirmąją dalį verta pakalbėti daugiau.

„Ten, kur nėra vizijos..." Ar tai nėra pasakoma apie kai kuriuos šiuolaikinius mokslininkus, kurie bando iššifruoti paslaptingus rankraščius? Ar nesusidaro įspūdis, kad tyrinėtojai tarsi susitaikė su tuo, kad „neįmanoma" iššifruoti paslaptingus rankraščius? Šiuo atveju istorija su „Stebuklingais ritinėliais" greičiau yra išimtis nei taisyklė. O juk kiek yra pasakojama apie naujus ypač galingus kompiuterius, kurie gali iššifruoti bet kokį šnipų tekstą! Ar neatrodo keista, kad sėkmingai „nulaužiami" XXI amžiaus šnipų kodai, tačiau specialistai yra bejėgiai prieš kodus, sukurtus prieš dešimtmečius ar šimtmečius? Ar ši situacija neprimena ankstyvojo pranešimo apie gamtines katastrofas sistemos? Juk į šią sistemą daugelis valstybių įdėjo šimtus milijonų dolerių, tačiau ši sistema savo efektyvumo taip ir neparodė.

Dabartiniu metu galima konstatuoti: daugelis užšifruotų veikalų laukia naujos tyrinėtojų kartos, t .y. tokių tyrinėtojų, kurie taip pat „mato" problemą, apie kurią kažkada rašė Džeimsas Hemptonas, ir tokio požiūrio, sprendžiant iš visko, trūksta šiuolaikiniams knygų kodų „laužytojams".