Vudu prakeikimas, Vilkolakis ir Didžiapėdis Luizianos pelkėse

Čia negirdėti paukščių čiulbėjimo ir keliauti galima tik valtimi. Tarp nedidelių salelių iš vandens kyšo sudžiūvusių medžių stagarai, o aplinkui matosi tik mėlynai juodos spalvos vanduo. Mančakas - tai pelkių kompleksas, esantis Luizianos valstijoje (JAV) netoli Naujojo Orleano. Vietinėje legendoje teigiama, kad 1915-ais metais šiose vietose buvo sudeginta vudu kulto žynė, turėjusi didžiulę magišką galią. Prieš mirtį ji visiems laikams prakeikė vietą, kuri dabar vadinama "vaiduoklių pelke".

Būtent 1915-ais metais Mančako pelkes pabandė nusausinti, tačiau verslininkų užmojo įgyvendinti nepavyko. Baisus prakeiksmas pradėjo veikti praktiškai iš karto: kelias darbininkų gyvenvietes užklupo galingas uraganas, kuris sugriovė būstus ir pražudė daug žmonių.

Tačiau ne vien tai keista. Keisčiausia yra tai, kad žuvusių darbininkų lamai iki šiol vis iškyla iš pelkės. Jų kažkodėl neliečia aligatoriai, kurių pilna pelkėje ir kuriems maisto nėra per daug. Kūnai iškyla į paviršių, po kiek laiko vėl nusileidžia į dugną, o į paviršių iškyla kiti kūnai.

Aplinkinių kaimų gyventojai teigia, kad po vudu karalienės prakeiksmo apylinkėse ėmė dingti žmonės, o vietoje jų pasirodė seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Dar vergovės laikais šiose pelkėse slapstėsi daug juodaodžių pabėgusių vergų, kuriuos ištiko liūdna lemtis - jie tapo aligatorių grobiu.

Ši kraupi vieta tiesiog apsupta paslapčių, kurios traukia turistus. Šimtai žmonių atvyksta, norėdami savo akimis pamatyti mirusiųjų vaiduoklius ir įvertinti pasakojimus apie nematomas pabaisas. Čia vandens paviršiuje galima pamatyti ištisus būrius mirusių paukščių - tai ir yra pagrindinis aligatorių maistas. Kodėl paukščiai žūva, skrisdami virš Mančako pelkės - ta i dar viena neįminta mįslė.

Tie, kurie mėgsta ekstremalų turizmą, dalyvauja naktiniame plaukime degančių fakelų šviesoje. Būtent naktimis virš vandens galima pamatyti neaiškius ir paslaptingus šešėlius, apie kuriuos teigiama, kad tai yra žmonių, kuriuos prakeikė vudu žynė, vėlės. Salelėse galima pamatyti neryškius siluetus, primenančius ne tik žmones, bet ir keistas būtybes, kurių daugelis atrodo tarsi su kailiu.

Prieš tokias ekskursijas kiekvienas turistas pasirašo sutikimą, kuriame nurodyta: jeigu jis netyčia iškris iš valties, niekas jo netrauks - dėl didžiulio aligatorių kiekio tai pernelyg pavojinga kitiems keleiviams.

Kas staugia naktimis?

Vietiniai gyventojai pasakoja, kad nuo pelkės pusės kartais ateina didelis gyvūnas, kažkiek primenantis šunį, kažkiek - panterą. Naktimis jis dažnai pasirodo aplinkinėse fermose, o ryte šeimininkai aptinka dešimtis sudraskytų, avių,

Keliems fermeriams pavyko nupaveiksluoti paslaptingą žvėrį. Deja, dėl tamsos nuotraukos nėra labai ryškios, tačiau jose galima įžiūrėti į leopardą panašų gyvūną.

Naktimis virš pelkės neretai pasigirsta siaubą keliantis staugimas, primenantis vilko staugimą. Tačiau reikia prisiminti, kad Luizianoje vilkai negyvena. Kalbama, kad tai staugia rugaru (iš prancūzų kalbos loup-garou - „vilkolakis"), t.y. žmogus su vilko ar šuns galva.

Pagal pirmųjų į Luizianą atsikėlusių žmonių padavimus, rugaru medžioja katalikus, kurie pažeidžia Didįjį pasninką. Tie žmonės, kurie septynerius metus iš eilės pažeidžia pasninką, pavirsta vilkolakiais. Rugaru vilkolakiais būna 101 dieną.

Per tą laiką prakeiksmas gali pereiti žmogui, kieno kraują rugaru išgėrė.
Dienomis šios būtybės atrodo kaip įprasti žmonės, jų žvėriška esmė pasireiškia tik staigiais pykčio priepuoliais. Naktinis virsmas monstrais vyksta be jokiu fizinių nepatogumų ar skausmų. Tapę vilkolakiais, šie žmonės tampa nepaprastai fiziškai stiprūs.

Manoma, kad rugaru galima nužudyti peiliu arba šūviu, tačiau lavoną būtina sudeginti, nes to nepadarius vilkolakis vėl atgis.

Pelkių jetis?

Anomalių reiškinių tyrėjai yra įsitikinę, kad Mančako pelkėse taip pat gyvena būtybės, panašios į dideles žmogbeždžiones, - didžiapėdžiai (angl. bigfoot - „didelė pėda“). Šios būtybės juda ant dviejų kojų, nors kartais nusileidžia ant visų ketverių galūnių. Didžiapėdžiai palieka didelius pėdsakus, pagal tai ir gavo tokį savo pavadinimą. Tai kažkas panašaus į sniego žmogų, gyvenantį šiaurinėje JAV dalyje ir Kanadoje.

Daugelis kriptozoologijos srities tyrinėtojų neneigia didžiapėdžių egzistavimo. Dokumentiniai liudijimai juos apibūdina kaip būtybes, kurių aukštis siekia nuo 1,8 iki 3 m, padengtas tamsiai rudu arba tamsiai pilku kailiu.
Jie turi dideles akis, ryškiai išreikštus antakius ir žemas kaktas.

Liudininkai taip pat nurodo, kad didžiapėdžiai skleidžia stiprų nemalonų kvapą. Manoma, kad jie minta visokiu maistu ir dažniausiai aktyvūs būna naktimis.

Yra žinomi dokumentiniai Harlano Fordo, aviacijos dispečerio iš Naujojo Orleano, liudijimai. Jis pirmasis pranešė apie nežinomas būtybes, kurias sutiko Medaus saloje, esančioje Luizianos pelkėse. Sala savo pavadinimą gavo dėl laukinių bičių, kurios kažkada buvo ją pamėgusios, tačiau netrukus iš jos išnyko. Tai pats didžiausias sausumos plotas Mančako pelkėje. Jos plotis yra nuo 3 iki 7 mylių, ilgis - nuo 15 iki 20 mylių.

1963-iais metais Harlanas su savo bičiuliu Biliu Milsu nukeliavo į salą medžioti ančių ir pakeliui nutarė užsukti pasižvalgyti į seną apleistą gyvenvietę, kurią kažkada iš oro pastebėjo Harlanas. Jis turėjo piloto licenciją ir gana dažnai skraidydavo virš pelkių.

Bičiuliai pasiekė salą ir surado laukymę su griuvėsiais. Aplinkui nieko nebuvo, vyrai jau rengėsi pasišalinti, kai netikėtai krūmuose pastebėjo ant keturių kojų stovinčią didžiulę būtybę. Išsigandę jie ėmė rėkti. Būtybė atsistojo ant galinių kojų ir tuoj pat dingo. Harlanas su Biliu užtaisė šautuvus ir bandė sekti būtybės pėdsakais, tačiau paslaptingas gyvūnas dingo.

Grįžęs namo Harlanas papasakojo apie tai, kas atsitiko. Jis gyvūną apibūdino taip: ūgis ne mažiau 7 pėdų, tvirto kūno, kuris padengtas trumpu tamsiai pilku kailiu. Ypač įsiminė akys - jos buvo didelės ir gintaro spalvos. Tą kartą Harlanu mažai kas patikėjo. Apie Šią istoriją palaipsniui visi užmiršo.

Paslaptingi pėdsakai

Praėjus dešimčiai metų Harlanas su tuo pačiu bičiuliu Biliu vėl susirengė į ančių medžioklę toje pačioje vietoje. Pelkių augmenijoje jie aptiko didelio šerno liekanas. Jam buvo išplėšta gerklė. Gyvūnas buvo miręs prieš keletą dienų. Jo mirtį negalėjo sukelti aligatorių užpuolimas - šernas buvo per toli nuo vandens, be to, aligatoriai visada suėda savo grobį, o ne palieka jį pūti.

Kitas radinys dar labiau nustebino ir išgąsdino. Už mylios nuo pirmojo šerno medžiotojai aptiko dar vieną šerną, kuris buvo nudobtas visai neseniai. Jam taip pat buvo išplėšta gerklė, o kraujas dar tekėjo.

Prie šerno Harlanas ir Bilis pastebėjo nežinomus pėdsakus, panašius į lokio, tik žymiai mažesniais nagais. Medžiotojai nepanoro pasilikti šioje vietoje, manydami, kad nežinoma būtybė gali grįžti savo grobio, todėl nedelsdami išvyko iš salos.

Tačiau po kelių dienų vyrai nusprendė dar kartą ten apsilankyti. Dėl visa ko pasiėmė su savimi specialų tirpalą, kad galėtų padaryti aptiktų pėdsakų liejinį.
Medaus saloje jie nesunkiai aptiko antrojo šerno liekanas, kurių buvo žymiai mažiau, nei prieš keletą dienų. Būtybės pėdsakai išliko, medžiotojai padarė pėdų liejinius, kuriuos Harlanas perdavė Luizianos valstijos universiteto zoologams ir apie viską papasakojo. Pagal liejinius mokslininkai nustatė apytikrį būtybės svorį - apie 400 svarų (daugiau nei 180 kilogramų).

Likusį gyvenimą Harlanas paskyrė nežinomo gyvūno paieškoms. Jis dažnai keliaudavo į pelkę, aptiko dar keletą pėdsakų, padarė jų liejinius, netgi keletą kartų iš toli matė didžiapėdį. Apie savo paieškas buvęs aviacijos dispečeris papasakojo televizijos laidoje, po kurios gavo nemažai laiškų, kuriuose žmonės rašė panašias istorijas apie nežinomus Luizianos pelkių gyventojus.

Harlano anūkė prisiminė, kaip vieną kartą jis nugabeno į salą ožką, norėdamas panaudoti ją vietoje jauko, kuris padėtų išvilioti paslaptingą būtybę į atvirą vietą ir ją nufilmuoti.

Kokio stiprumo vudu prakeiksmas? Apie ką iš tikrųjų pasakoja legendos apie vilkolakius - rugaru? Kodėl darbininkų, kurie dalyvavo Mančako pelkės sausinimo darbuose, neliečia aligatoriai? Iš kur atsiranda ir kur išnyksta didžiapėdžiai?

Visi šie klausimai kol kas neturį atsakymų. Mančako pelkė nesirengia žmonėms atskleisti savo paslapčių.