NSO Vestole

1966 m. balandžio 6 d. apie 11 valandą ryte daug australų tapo NSO pasirodymo liudininkais. Vestolo mokyklos mokiniai, taip pat kiti gyventojai teigė, kad matė tris skraidančius objektus be matomų atpažinimo ženklų be garso manevruojančius danguje.

Objektai nusileido pievoje šalia mokyklos teritorijos, o paskui greitai nuskrido palikdami didelius, gerai matomus prispaustos ir pakeitusios spalvą žolės ratus. Praėjus kelioms valandoms po įvykio, žvalgybos agentūros, kariškiai ir žurnalistai užplūdo šią vietovę, bandydami išsiaiškinti, kas čia nutiko.

Keli liudininkai teigė, kad vyrai griežtais tamsiais kostiumais perspėjo juos nekalbėti apie šį įvykį. Įspėjimai neturėjo jokio poveikio, ir daugelis liudininkų pasidalijo savo istorijomis. „Dandenong Journal“ pasirodė pranešimas apie įvykį pirmajame puslapyje ir tęsinys tolimesniuose puslapiuose, o „Nine News“ vakariniame leidime taip pat išspausdino reportažą iš įvykio vietos.

Tačiau vėliau visi vaizdo įrašai buvo ištrinti ir dingo iš archyvų. Nepaisant reportažo ir daugybės galimų paaiškinimų, incidentas tebėra apgaubtas paslapties.

Liudininkų pasakojimai

Tyrėjas Šeinas Rajanas pastaruosius 10 savo gyvenimo metų praleido tyrinėdamas įvykį ir, pasikalbėjęs su daugiau nei 100 tiesioginių liudininkų, mano, kad įvyko kažkas keisto.

„Tai buvo taip neįprasta... Viskas įvyko dienos šviesoje ir tiek daug žmonių matė nusileidimą ir išvykimą“, - sako jis interviu svetainei news.com.au. „Įvykis buvo pakankamai reikšmingas, kad sulauktų didelio dėmesio. Kad ir kas tai buvo, po įvykio vyriausybinės agentūros ištyrė nusileidimo vietą ir paėmė dirvožemio mėginius“.

Ponas Rajanas mano, kad buvo stengiamasi išlaikyti incidentą paslaptyje. „[Ziniasklaida] ir toliau susiduria su valdžios tylos siena, todėl tai nustoja būti įvykiu ir tampa tik dalyvių prisiminimais“, - teigia tyrėjas.

Tuo metu Džojai Klark buvo 12 su puse metų ir ji puikiai prisimena tą dieną nutikusius įvykius. „Tą dieną buvau klasėje, kai mokiniai įpuolė į vidų ir pasakė mums naujieną. Išskubėjome į lauką ir pamačiau tris skraidančias lėkštes“, - ji pasakoja news.com.au. „Aš asmeniškai tikiu, kad jos nebuvo iš šio pasaulio. Jos tikrai buvo iš kažkur kitur, nes aš niekada nemačiau nieko panašaus. Atvyko kariškiai, ir policija jau čia buvo. Mums buvo pasakyta, kad mes viską tik įsivaizdavome ir nieko nebuvo, o žmonės juodais rūbais apklausinėjo kitus vaikus“.

Pekė mokyklos aikštėje žaidė kriketą, kai pamatė lėkštę, ir nusprendė pasekti ją iki Greindžo rezervato. „Buvau maždaug už šešių metrų nuo jos. Ji buvo apvali ir didesnė nei automobilis. Manau, kad mačiau žibintus po lėkšte“, - pasakoja ji laikraščiui „Herald Sun“.

„Prieš mane buvo dvi mergaitės. Viena buvo labai išsigandusi, abi buvo išblyškusios, tiesiog baltos, kaip vaiduokliai. Jos nualpo. Viena net greitosios pagalbos automobiliu buvo išgabenta į ligoninę“. Liudininkė prisimena, kad informacija apie keistąjį įvyki buvo pradėta slėpti iš karto, negaištant laiko. „Mus visus sukvietė į vieną būrį... ir jie liepė mums tylėti“, - sako ji. „Tarsi kažkas iš specialiųjų tarnybų išeitų į priekį ir pasakytų: „Taip, tai atsitiko, ir mes bandome tai nuslėpti“.

Žaklina Argent tvirtina, kad ji buvo viena iš trijų vaikų, kurie pirmieji peršoko tvorą, norėdama pažvelgti į NSO nusileidimo vietą. „Iš pradžių maniau, kad tai eksperimentinis skraidantis aparatas, tačiau per visus šiuos metus nieko panašaus neatsirado“, - sako ji. Žaklina prisimena, kad iš karto po įvykio buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą, kur ją apklausė trys žmonės.

„Jie buvo apsirengę kostiumais iš kokybiškos medžiagos ir labai taisyklingai kalbėjo“, - prisimena ji. „Jie pasakė: „Mes manome, kad matėte mažus žalius vyrukus “. „Aš visą laiką kalbėjau apie tai su savo tėvais ir jie buvo gana supykę“.

Stivenas Karinsas taip pat teigia matęs keistą reiškinį. Tuo metu septynmetis Stivenas gyveno Dandenonge. Kai visa tai įvyko, jis su mama ėjo į mokyklą po apsilankymo pas odontologą. „Tolumoje pamačiau sidabrinį daiktą, panašų į diską. Tačiau iš pradžių tai buvo taip toli, kad nebuvau tikras, kas tai“, - jis papasakojo news.com.au. - „Sidabrinis diskas judėjo didžiuliu greičiu, kol atsidūrė tiesiai virš mūsų... jis kelias sekundes pakybojo ore ir paskui nuskriejo tolyn taip pat greitai, kaip ir atsirado“.

Loginis paaiškinimas

Nors federalinės ir valstybinės agentūros tuo metu atsisakė komentuoti įvykį, 2014 m. išslaptintuose vyriausybės dokumentuose pateikiamas paaiškinimas, ką matė žmonės. Dokumentuose aprašomas slaptas radiacijos lygio tyrimo projektas, žinomas kaip HIBAL programa - bendra Australijos ir Amerikos 1960-1969 m. vykdyta programa.

Programos tikslas buvo stebėti radiacijos lygį atmosferoje naudojant didelius sidabrinius balionus su jutikliais. Kiekvienas balionas gabeno 180 kg krovinį ir jį lydėjo lengvasis lėktuvas, kurio užduotis buvo susekti balioną ir radijo signalu išskleisti jo 12 metrų parašiutą.

Tyrėjas Keitas Basterfildas, ištyręs Nacionalinio archyvo ir buvusio Tiekimo departamento dokumentus, mano, kad paslaptingi skraidantys objektai galėjo būti bandomieji balionai, kurie, paleisti iš Milduro, nukrypo nuo kurso.

„Mano hipotezė yra ta, kad žmonės matė ne NSO, o aukštai skriejantį balioną, jo parašiutą ir krovinį“, - sako jis „News Corp“. „Vestolo objektas buvo apibūdintas kaip baltos / sidabrinės spalvos, kuri atitinka HIBAL programoje naudotų balionų ar parašiutų aprašymą.“ Kruopščiai išnagrinėjęs visus turimus dokumentus, įskaitant tuos, kurie rasti pagal Informacijos laisvės įstatymą, ponas Basterfildas mano, kad tikroji problemos priežastis buvo HIBAL skrydžio numeris 292.

Tačiau jis pripažįsta negalintis patvirtinti savo teorijos, nes dienos prieš Vestolo incidentą skrydžių tvarkaraščiai buvo pamesti arba sunaikinti. „Labai trūksta įrašų apie keturis faktinius paleidimus 1966 m. balandžio mėn., vienas jų buvo numatytas balandžio 5 d., t. y. diena prieš Vestolo įvykį. Taigi mes neturime oficialių žinių, kaip baigėsi 292 skrydis“, -sako jis.

Paklaustas apie balionų versiją, tyrėjas ponas Rajanas reiškia abejonę. „Kaip teigia liudininkai, niekas nebuvo surinkta ar paimta iš nusileidimo vietos“, - jis sako news.com.au. „Skraidanti lėkštė nusileido ir vėl pakilo dideliu greičiu, palikdama platus apskritimus su aiškiai apibrėžta riba. Kai oro balionas išleidžiamas ir gondola nusileidžia, nieko panašaus neįvyksta“.

Heizel Edvards tuo metu buvo Vestolo vidurinės mokyklos anglų kalbos ir matematikos mokytoja, ir ji mano, kad šis įvykis yra pernelyg išpūstas. Ji skeptiškai vertina tai, kad per daug susijaudinę vaikai sukūrė istoriją ir yra atsakingi už žiniasklaidoje kilusį ažiotažą. „Manau, kad ten buvo daug vaikų, kurie buvo per daug susijaudinę“, -ji teigia news.com.au. - „Pažvelkite į vadinamuosius įrodymus, dauguma jų yra tik svetimų žodžių perpasakojimas“.

Rajanas sako esąs atviras proziškiems paaiškinimams, tačiau kol kas nė vienas iš jų netelpa į schemą. „Mes tikimės, kad kai kurie vyriausybės pareigūnai pasirodys ir pasakys, kas nutiko“,- tikisi tyrėjas.

Nežinomų objektų nusileidimo vietoje yra įkurtas memorialinis parkas, siekiant įamžinti 1966 metais Vestole pasirodžiusius NSO.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.