Pirmieji poltergeisto reiškinių tyrinėtojai

Greičiausiai pats pirmasis mokslininkas, kuriam asmeniškai teko matyti poltergeisto veiksmus, buvo garsus anglų filosofas Joseph Glanvill (1636-1680). Jį labai domino tokie neįprasti reiškiniai, kaip vaiduokliai, neramūs namai ir, žinoma, tai, ką šiandien vadiname poltergeistu.

Kai 1662 metų gegužę Anglijos Tedvorto miestelyje teisėjo Džono Mompesono name prasidėjo tokie keisti dalykai, kad apie juos sužinojo netrukus sužinojo visa Anglija ir net atkreipė paties karaliaus dėmesį, filosofas nuvyko į tą nematytų įvykių vietą. Įvykių “kaltininkės” buvo dvi jauniausios teisėjo dukros. Filosofas atvyko į tą “negerą” namą 1663 metų sausio pradžioje-vasario pradžioje. Štai ką, anot vyro, jis ten pamatė:

“Prie manęs tas kažkas vargino vaikus kaip tik tuo metu, kai jie ruošėsi eiti miegoti...

Lipdamas laiptais, girdėjau kažkokį keistą brazdinimą, o kai įėjome į kambarį, pastebėjau, kad garsas sklido iš už volelio, kuris dedamas po vaikiškos lovos pagalve... Draskymas buvo toks stiprus, kokį tik gali sukelti ilgi nagai... Lovoje gulėjo dvi mažos nedrąsios mergaitės, maždaug septynerių ir vienuolikos metų. Mačiau jų rankutes ant antklodės, todėl jos niekaip negalėjo sukelti tokių garsai, kurie girdėjosi už jų galvų. Man pasakė, kad tas kažkas gali mėgdžioti įvairiausius garsus. Tai aš pabandžiau kelis kartus padraskyti paklodę - penkis, septynis, dešimt kartų iš eilės. Ir viskas buvo atkartota, sustojant po kiekvieno pakartojimo. Apžiūrėjau palovį, už lovos, pakėliau antklodes ir paklodes, apčiupinėjau volelį, išstuksenau sieną už lovos, žodžiu, padariau, ką galėjau, norėdamas įsitikinti, ar nebuvo čia kokios apgaulės arba natūralios priežasties: tą patį padarė ir mano kolega, bet negalėjome nieko rasti...

Po draskymo, kuris tęsėsi maždaug pusvalandį, o gal daugiau, tas kažkas atsirado lovos viduryje, po vaikais, ir ėmė garsiai šnopuoti tarsi uždusęs šuo. Aš padėjau ranką ant tos vietos ir pajutau, kaip patalai kyla link mano rankos, tarsi kažkas stumtų juos iš apačios... Tas šnopavimas buvo toks stiprus, kad pastebimai drebėjo net langai kambaryje...

Kol girdėjosi šnopavimas, atsitiktinai pastebėjau, kad drobiniame maiše, kuris kabėjo prie kitos lovos, tarsi kažkas juda. Pamaniau, kad tai žiurkė ar pelė, griebiau maišą viena ranka už viršaus, o kita apčiupinėjau jį nuo viršaus iki apačios, tačiau neradau nieko. Netoliese irgi nieko nebuvo, todėl niekas negalėjo judinti maišo. Labai jau keistas atrodė tas judėjimas, tarsi maiše būtų buvęs kažkoks gyvas padaras”.

Savo knygoje Glanvillas taip pat pasakojo apie būgnininką vaiduoklį iš to paties Tedborto (šis reiškinys istorijoje žinomas kaip Tadworth Drummer), kai būgnas pats savarankiškai skleidė garsus.

Apgalvojęs apie tai, ką matė, Glanvillas padarė išvadą: “Visiškai įsitikinau, esu įsitikinęs ir dabar, kad šie garsai - kokio nors demono ar piktos dvasios darbas... čia buvo kažkas neįprasto, kažkas tokio, ką mes pavadintume antgamtiškos kilmės”.

Jis išvažiavo, skųsdamasis, kad jo nuosavas arklys susirgo, ir arklys po kelių dienų krito...

Praėjo daugiau kaip 200 metų, kol kitam garsiam mokslininkui pavyko pamatyti poltergeisto veikimą savomis akimis. Tai buvo anglų fizikas ir psichinių reiškinių tyrinėtojas seras Viljamas Baretas.

1877 metais jam teko tirti poltergeisto įvykius Derigonelio kaimelyje, name, kuriame gyveno našlys su keturiomis dukromis ir sūnumi; vaikams buvo nuo dešimties iki dvidešimties metų.

Triukšminga dvasia, kaip pasirodė, prisirišo prie dvylikametės Megės.

Profesorius Baretas atvyko į šį namą dieną su vienu iš savo kolegų, bet visiems nerimą kėlę bildesiai prasidėjo tik vakare. Baretas paprašė padėjėjo stebėti namą iš lauko, ar kas neišdykauja. Bet lauke nieko nebuvo. Tada kartu su našliu ir jo sūnumi nuėjo į mergaičių miegamąjį. Nemiegojo tik Megė. Ji gulėjo, bet jos rankos ir kojos kyšojo iš po antklodės.

Bildesiai tęsėsi. Tada mokslininkas uždegė lempą. Triukšmas nutilo, bet netrukus vėl atsinaujino. Kažkodėl jis sklido iš miegamojo sienų ir lubų. Baretas teigė, kad niekas iš buvusių ten žmonių nejudėjo. Tik staiga netikėtai ant lovos nukrito akmuo!

Šį kartą profesoriui net pavyko pabendrauti su triukšmaujančia dvasia. Jis paprašė jos - ir garsiai, ir mintimis, pastuksenti tam tikrą skaičių kartų. Dvasia noriai ir be klaidų atliko visus mokslininko nurodymus.

1900 metais garsus italų kriminalistas ir ne mažiau garsus psichinių reiškinių tyrinėtojas Cezare Lombrozo aplankė jauno prekiautojo vynu namo vyno rūsį. Buvo kalbama, kad šiame rūsyje buteliai judėjo patys savaime, suduždavo ir net sprogdavo.

O pačiame name skraidė stalai ir kėdės, paprastai, kai šeimininkas būdavo namuose. Kas beįeitų į rūsį, buteliai iškart pradėdavo dužti, tvirtino šeimininkas.

Lombrozo nusprendė patikrinti tuos neįtikėtinus pasakojimus. Jis nusileido į rūsį, ant stalo patalpos viduryje uždegė šešias žvakes. Buteliai gulėjo eilėmis vienas ant kito penkiose ilgose lentynose. Su žvake rankose profesorius atidžiai apžiūrėjo patalpą, ieškodamas prie butelių pririštų virvelių ar siūlų, bet nieko įtartino nerado. Paskui ėmė stebėti.

Po kelių minučių nuo antros ir trečios lentynos patys savaime ėmė šokinėti buteliai - du, keturi, paskui dar ir dar, krito ant žemės, bet kažkaip atsargiai, tarsi juos kažkas nešė: vis dėlto šeši buteliai sudužo, du liko sveiki. Po penkiolikos minučių nukrito ir sudužo dar trys buteliai. Kai Lombrozo susiruošė išeiti iš rūsio, nukrito dar vienas butelis. Vos tik jis uždarė rūsio duris, rūsyje įsivyravo tyla.

1925-1926 metais ne vienas psichinių reiškinių tyrinėtojas stebėjo ir tyrė įvairius poltergeisto pasireiškimo fenomenus, susijusius su trylikamete mergaite Eleonora Cugun iš nedidelio Tulpos miestelio Rumunijoje. Viskas prasidėjo po to, kai mergaitė 1925 metų vasario mėn. kaime aplankė savo 105-erių metų močiutę, kurią žmonės vadino ragana.

Eidama pas močiutę, mergaitė šalikelėje rado kelias monetas ir už jas nusipirko saldumynų. Močiutė, tai sužinojusi, kategoriškai pareiškė: pinigus paliko velnias. Kitą dieną ant mergaitės visą dieną krito akmenų lietus. Akmenys išdaužė langų stiklus, o nedideli daiktai netoli “apsėstosios” patys savaime kildavo į viršų.

Mergaitę nedelsiant išsiuntė namo.

Tačiau keistenybės tęsėsi ir ten. Tėvai ieškojo pagalbos visur, kur tik įmanoma. Apie įvykius su Eleonora rašė laikraščiai visoje Europoje. Taip apie mergaitę sužinojo psichinių reiškinių tyrinėtojai.

Pirmas pas ją atvažiavo Fricas Griunevaldas iš Vokietijos. Netrukus jis tapo liudininku, kaip apie “apsėstąją” skraidė įvairiausi daiktai.

Praleidęs su Eleonora kelias savaites, Griunevaldas įsitikino, kad palikti jos tarp tamsuoliškų ir prietaringų miestelio gyventojų negalima. Mergaitės tėvų džiaugsmui, tyrinėtojas išvežė Eleonorą į Berlyną. Ten apgyvendino mergaitę savo namuose ir planavo atlikti keletą mokslinių eksperimentų. Tačiau netikėtai jis mirė, sustojus širdžiai...

Jei ne rumunų psichikos tyrinėtoja grafienė Zoja Vasilko-Sereki, gyvenusi Vienoje, Eleonoros padėtis būtų buvusi nepavydėtina. Grafienė įsivaikino mergaitę. Ši apsigyveno grafienės bute Vienoje, mokėsi kirpėjos amato ir kartu nevalingai demonstravo tipinio paaugliško poltergeisto simptomus, kuriuos lydėjo tam tikri apsėstumo pasireiškimai.

Dažniausiai patys imdavo judėti daiktai: kartais jie nukrisdavo, tarsi atsirasdami ore, tačiau grafienei nė karto nepavyko pamatyti, kaip prasideda judėjimas.

Dar namuose nežinia kaip atsirasdavo rašteliai, girdėjosi nežinia kieno tariamos frazės. Drakula (rumuniškai “demonas”), kuris, anot Eleonoros, darė visa tai, netrukus visą savo dėmesį sutelkė į mergaitę: stumdė, žnaibė, kandžiojo, mušė, išstumdavo iš lovos, tampė už plaukų, badė adatas į odą, avalynę užpildavo vandeniu.

Visi šie įvykiai vyko 1926 metų kovo mėn., juos stebėjo vokiečių psichinių reiškinių tyrinėtojai Šrenkas Notcingas ir Hansas Rozenbachas iš Berlyno.

1926 metų balandžio pabaigoje į Vieną tirti poltergeisto simptomų, kurie pasireikšdavo Eleonorai, atvyko garsus anglų psichinių reiškinių tyrinėtojas Haris Praisas. Jis aprašė tai, ką jam teko matyti:

“Grafienė ir aš sėdėjome ant kušetės ir stebėjome Eleonorą, kuri žaidė su žaisliniu šautuvu, šaudančiu stalo teniso kamuoliukais. Netikėtai vienas kamuoliukas suskilo, abi jo puselės nukrito prie mūsų kojų. Staiga grafiene pašoko, pašokau ir aš: vokų atidarymui naudojamas plieninis maždaug dešimties colių ilgio peilis su rankena kaip strėlė praskriejo kambariu iš kažkur už manęs ir nukrito prieš uždarytas duris. Akimirksniu atsisukau, bet nepamačiau nieko, kas galėjo priversti peilį pajudėti iš savo vietos ant rašomojo stalo už mūsų”.

Praisas taip pat matė, kaip dideliu greičiu praskrido ir nukrito žaislinis Eleonoros šuniukas, lėtai nuo krėslo slinko pagalvėlė, kuri galiausiai nukrito ant grindų, ir daug kitų keistų dalykų. Netoli savaime judančių daiktų nebuvo nieko.

Praisas pats įsitikino, kad spauda ir liudininkai nemeluoja, neklysta ir nė kiek neperdeda. Jis pakvietė grafienę ir Eleonorą į Londoną, kad galėtų atlikti detalesnius tyrimus savo Nacionalinėje psichinių reiškinių tyrimų laboratorijoje. Jos atvyko 1926 metų rugsėjo 30 dieną. Jau pirmomis dienomis laboratorijos darbuotojai ne kartą matė, kaip kažkur iš palubių krentantys nedideli daiktai atsitrenkdavo į mergaitę, nesukeldami jai skausmo.

Tačiau kartu ant Eleonoros kūno be aiškių priežasčių ėmė atsirasti mėlynės ir įdrėskimai, kartais tiesiog tyrinėtojų akyse: mergaitė staiga suklykdavo iš skausmo, o ant jos veido, plaštakų ar žastų atsirasdavo raudonų įdrėskimų ar net įkandimų žymių.

Įkandimai buvo panašūs į jos pačios įkandimus, bet atsirasdavo tokiose vietose, kur įkasti sau anatomiškai neįmanoma. Mikroskopu ištirtos “seilės”, likusios po įkandimo, nesutapo su Eleonoros seilėmis. Yra išlikęs Praiso nufilmuotas fragmentas, kaip ant mergaitės odos atsiranda pėdsakai nuo nematomų įkandimų ir smūgių.

1927 metų vasarą poltergeistas paliko Eleonorą ramybėje. Ji sugrįžo į Rumuniją ir kirpo žmonėms plaukus, taip užsidirbdama pragyvenimui.