Poltergeistas Boldune

Poltergeisto ataka prieš Makdonaldų šeimą iš Bolduno neturi analogų parapsichologijos istorijoje. Visą šią „velniavą“ pavyko nutraukti ir nustatyti tikrąjį jos kaltininką tik pasinaudojus magija.

1803 metais lordas Tomas Selkirkas nusprendė padėti neturtingiems škotams apsigyventi tuščiose žemėse Kanadoje. Jis pasirinko didžiulį sklypą netoli Sent Klero upės. Sukalęs sklypo ribas žyminčius kuoliukus, Selkirkas tautiečiams paskelbė, kad kiekvienas jų gali nemokamai pasiimti 50 akrų ploto sklypą (paranormalūs reiškiniai - paranormal.lt).

Pirmieji 102 persikėlėliai į Kanadą atvyko 1804 metų vasarą. Kol buvo statomi namai, žmonėms teko šalti palapinėse. Pirmųjų metų sunkumai daugeliui kainavo gyvybę: apylinkėse esančiose balose veisėsi maliarija užsikrėtę uodai. Naujasis kaimelis buvo pavadintas Beldunu - škotų kalba tai reiškia „graži žemuma“. Vėliau gyventojai palaipsniui ėmė naudoti Bolduno pavadinimą.

Danielis Makdonaldas, vienas iš narsiausių ir energingiausių emigrantų, pasistatė namą netoliese upės. Jis vedė, netrukus tapo pasiturinčios šeimos galva. Kai atėjo laikas vesti jo sūnui Džonui, tėvas padėjo jauniesiems pasistatyti atskirą namą. Netrukus
Džono Makdonaldo namuose krykštavo trys vaikai. Jaunai porai ateitis rodėsi labai šviesi.

Pirmoji ataka

1829 metų vasarą vyrai iškeliavo darbuotis į lauką, o Džono žmona ir kaimynės susirinko klojime ruošti šiaudus skrybėlėms pinti. Moterys linksmai kalbėjo ir juokėsi.

Po dvišlaičiu klojimo stogu buvo sukabintos kartys, ant kurių šeimininkas kabindavo įvairius daiktus, kuriuos reikėdavo džiovinti. Netikėtai viena kartis pajudėjo ir nukrito ant žemės, laimei, nieko neužkliudė. Moterys pagalvojo, kad ji buvo blogai pritvirtinta, todėl po lengvo sąmyšio vėl ėmėsi darbų. Kai su trenksmu nukrito antra kartis, jos apieškojo klojimą, tačiau taip ir nesuprato, kas ją pastūmė. Trečios karties kritimas privertė jas iš baimės bėgti į Džono namą.

Tačiau nematoma jėga ir tenai jų nepaliko ramybėje. Moterys nespėjo gerai atgauti kvapo po bėgimo, kai pasigirdo dūžtančio stiklo garsas ir joms prie kojų nukrito švino kulka.

- Kokia netvarka! Juk mus galėjo sužeisti! - sušuko viena moteris. Ji nusprendė, kad kuris nors medžiotojas neatsargiai iššovė į gyvenvietės pusę.

Vos tik spėjo pasakyti šiuos žodžius, pro langą įskriejo dar viena kulka. Netrukus - trečia. O po to prasidėjo tikra švino liūtis, tarsi namą kažkas apšaudytų kulkosvaidžiu. Kulkos, pramušusios stiklą, iš karto netekdavo greičio ir krito ant grindų, nieko ne-kliudydamos. Moteris apėmė siaubas, jos išbėgo pas kaimynus. Vienas jų apžiūrėjo namą ir buvo apstulbintas: stikluose esančios skylės rodė, kad kulkos skriejo didžiuliu greičiu, tačiau namo viduje jas kažkas sustabdė.

Vaiduokliški žingsniai

Iš lauko grįžęs Džonas aptiko tik apšaudymo padarinius. Naktį jį pažadino žmona ir pasakė, kad kažkas vaikšto virtuvėje. Iš tiesų, už sienos buvo girdėti kažkieno garsūs žingsniai. Džonas puolė prie durų, jas atlapojo, tačiau nieko nepamatė. Visi daiktai buvo savo vietose.

Garsai kartojosi kiekvieną naktį, trukdydami Makdonaldams užmigti: žingsniai tai priartėdavo prie miegamojo durų, tai vėl nutoldavo. Sutuoktiniai laukė, kad vieną kartą atsidarys durys ir ant slenksčio išdygs vaiduoklis.

Po kiek laiko žingsnių garsai šeimos narius ėmė persekioti netgi dienomis, pasigirsdami žmonėms už nugaros. Žmonės staigiai atsisukdavo, tačiau nieko nematydavo. Taip pat gana dažnai iš niekur atskrisdavo kulkos, pramušdamos neseniai įstatytus langų stiklus. Džonas langus užkalė lentomis, tačiau kulkos kažkokiu būdu pralėkdavo kiaurai jas, nepažeisdamos medžio. Netrukus name nebeliko nė vieno sveiko stiklo. Tuomet buvo pradėti naudoti akmenys.

Kaimynas Džonas Kempbelas atėjo pas Džoną ir pareiškė, kad greitai demaskuos piktadarius, apsimetančius vaiduokliais. Tuo metu iš kažkur atskriejo akmuo ir atsitrenkė vyrui j krūtinę. Smūgis nebuvo stiprus, tačiau Neilas pabalo iš baimės. Jis pakėlė akmenį, išėjo iš namo į lauką ir jį numetė. Po kelių minučių tas pats akmuo nukrito vyrui po kojomis.

Atgiję daiktai

Tuo metu name pradėjo skraidyti viskas, kas nebuvo prikalta. Nuo stalo nuskrisdavo lėkštės, nuvirsdavo kėdės ir stalai, arbatinukas numesdavo dangtį ir šokinėjo ant grindų. Ant lentynos gulėjęs indėnų durklas praskrido per visą kambarį ir giliai įsmigo į lango rėmą.

Nematomos jėgos auka tapo misis Makdonald šuo: nuo stalo pakilusi šakutė nuskriejo link šuns ir ėmė badyti vargšą gyvūną. Siaubo apimtas šuo išbėgo iš namų ir kelias dienas negrįžo.

Džono namuose šautuvai ir pistoletai ėmė šaudyti pačiu netikėčiausiu momentu. Svečiai, kurie atvykdavo pažiūrėti anomalių reiškinių, buvo perspėjami sudėti ginklus kampe, nes, to nepadarius, į juos galėjo pataikyti per dėklą praskriejusi kulka.

Prekeivis Patrikas Tobinas visuomet apsistodavo nakvynės Makdonaldų namuose, kai su reikalais atvykdavo į Bolduną. Jo negąsdino istorijos apie vykstančią velniavą, o šeimininkai apsidžiaugė senu pažįstamu. Tačiau ryte atsikėlęs Tobinas piniginėje pasigedo dvidešimt 50-ies centų nominalo sidabrinių monetų. Neabejodamas šeimininkų sąžiningumu, papasakojo jiems apie dingimą. Makdonaldai atsakė, kad jų daiktai irgi dažnai dingsta, o po to atsiranda, reikia tik palaukti. Iš tiesų, kai Tobinas atsisėdo prie stalo pusryčiauti, pasigirdo nukritusios monetos skambėjimas. Ji nukrito vyrui tiesiai į lėkštę. Po to viena po kitos nukrito dar 18 monetų. Patrikas nebelaukė paskutinės monetos ir paskubėjo išvykti, pasakęs, kad šeimininkai gali sau pasilikti paskutinę monetą, kai ji nukris. Tačiau moneta taip ir nenukrito.

Makdonaldų namo pabaiga

Po to prasidėjo pati baisiausia dalis. Po namą ėmė skraidyti ugnies rutuliukai. Kur tik jie prisiliesdavo prie degios medžiagos, įsižiebdavo ugnis. Liepsna galėjo įsižiebti ir pati savaime, be jokios priežasties. Seimai teko dieną ir naktį budėti su pilnais kibirais vandens, gesinant degimo židinius. Ugnis užsidegdavo netgi uždarytų dėžių viduje.

Kartą jauniausias Džono sūnus siaubingai suriko. Paėmęs jį už rankos, tėvas pamatė, kad po rūbeliais ant mažylio nugaros guli įkaitintas akmuo. Džonas apsuko akmenį skudurais, kad nenusidegintų rankų, ir akmenį įmetė į upę. Vanduo net sušnypštė. Po minutės akmuo sugrįžo - kaip paprastai, pro išdaužtą lango stiklą.

Galiausiai ugnis vienu metu užsiliepsnojo dešimtyje vietų visame name. Šeimą nespėjo net išsinešti daiktus. Namas sudegė iki pamatų. Džonui su šeima teko persikelti gyventi pas tėvą.

Keletą savaičių buvo ramu, po to velniava vėl prasidėjo: žingsniai, akmenys ir kulkos, išdaužti stiklai, skraidantys daiktai. Vienas po kito ėmė kristi šeimos auginami gyvuliai. Jaučiai ir karvės krisdavo ir daugiau nebeatsikeldavo, arkliai mirdavo arklidėje. Seimininkai atkreipė dėmesį: jeigu kokia višta paukštidėje padėdavo kiaušinį, netrukus ji mirdavo. Nematoma jėga tokia galia puolė namą, kad atplėš-davo jį nuo pamatų. Vienas namo kampas beveik metrą galėdavo pakilti aukštyn, taip priversdamas link priešingos sienos riedėti žmones ir baldus.

Atsikratymas

Kažkuris kaimynas Makdonaldams pasakė, kad už 80 mylių nuo Bolduno gyvena daktaras Džonas Trojeris, apie kurio paranormalius sugebėjimus sklinda legendos. Gal jis galės padėti dėl šios velniavos?

Džonui nebuvo ką prarasti, todėl jis išsiruošė į tolimą kelionę. Daktaras maloniai priėmė svečią ir supažindino jį su savo paciente - 15-mete aiškiarege mergaite. Ji įėjo į transo būseną ir pradėjo kalbėti:

- Kaimynai norėjo nupirkti dalį jūsų žemės, tačiau jūs nepardavėte.

Džonas patvirtino, jog taip buvo.

-    Matau ilgą žemą rąstinį namą. Jūsų priešai gyvena šiame name, - ir ji namą taip detaliai apibūdino, kad nepažinti kaimynų nebuvo galimybės. Šią šeimą sudarė pagyvenusi moteris, du sūnūs ir dukra.

-    Matau ugnį, - tęsė mergaitė. - Prieš dvi valandas sudegė dar vienas klojimas. Ar kada nors aptikote svetimą žąsį savo žemėje?

-    Taip, norėjau ją pagauti, tačiau ji pabėgo, - prisipažino Džonas.

-    Tai priešas, priėmęs žąsies išvaizdą. Jos negalima nušauti švino kulka. Reikia nulieti kulką iš gryno sidabro ir šauti į paukštį. Jeigu jį sužeisite, pamatysite, kas tai yra.

Namo sugrįžęs Džonas sužinojo, kad tuo metu, kai buvo išvykęs, tikrai sudegė tėvo klojimas. Dabar jis neabejojo, kad viskas, ką papasakojo mergaitė, yra tiesa. Jis išliejo iš sidabro kulką ir užtaisė šautuvą. Netrukus pasirodė juoda žąsis. Džonas iššovė. Paukštis su sužeistu sparnu išleido garsą, panašų į žmogaus riksmą, ir puolė į nendres.

Džonas nepuolė pribaiginėti paukščio ir netrukus nuėjo pas kaimynus. Jam viskas tapo aišku iš pirmo žvilgsnio. Ant laiptelių sėdėjo senė, svaidydama siaubingus prakeiksmus ir glausdama prie krūtinės sutrupintą ranką. Makdonaldas suprato, kad pataikė į tinkamą tikslą.

Makdonaldų problemos baigėsi, tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele. Džonas atstatė klojimą, suvežė į jį gerą derlių. O senė atgulė į lovą, kankinama siaubingų rankos skausmų, ir netrukus atidavė savo sielą velniui. Prieš mirtį jį norėjo pamatyti Džoną, tačiau šis nerizikavo eiti pas ją, baimindamasis sulaukti priešmirtinio raganos prakeiksmo.

Dabartiniu metu Boldunas yra susiliejęs su kaimyniniu Volesbergo miesteliu. 2004 metais toje vietoje, kur stovėjo sudegęs Džono namas, buvo atidarytas Makdonaldo parkas. Jame buvo pastatytas akmuo su bronzine plokšte, pasakojančia apie 1829 metų įvykius. Šalia Selkirko tilto yra paminklas: juoda žąsis taikiklio apskritime iš visų jėgų bando pakilti į dangų. Taip gyventojams primenama apie beveik prieš du amžius vykusią tragediją.