Pulkininkas Čerčvardas ir jo Mu žemynas

Anglas Džeimsas Čerčvardas (James Churchward) buvo nedidelio ūgio ir smulkaus  sudėjimo. Tačiau tai nesutrukdė jam dar jaunystėje parašyti knygą "Stambių žvėrių medžioklės ir žvejybos Rytų Meine vadovas". Pulkininkas Čerčvardas plunksną į rankas vėl paėmė, kai jau buvo nugyvenęs daugiau nei 70 metų. Jis parašė visą seriją knygų apie neatmenamais laikais Ramiajame vandenyne nuskendusį Mu žemyną. Būtent šios knygos, o ypač 1926 metais išleista knyga "Prarastais Mu žemynas", ir išgarsino autorių.

Rišis - reiškia “išminčius”

Čerčvardas savo karinę tarnybą pradėjo Indijoje. XIX amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje ten jis susipažino su vieno seno vienuolyno vyresniuoju, kuris vėliau tapo pulkininko Mokytoju. Savo veikaluose Čerčvardas jį vadino rišiu, t. y. išminčiumi. Britas, padedamas indų vienuolio, išmoko meditacijos ir astralinės projekcijos, taip pat ėmė studijuoti šventuosius induizmo simbolius. Kartą Čerčvardas vienuolyno vyresniojo paprašė leidimo nusikopijuoti keletą šventyklos bareljefų, norėdamas iššifruoti jų reikšmę. 

Mokytojas ne tik leido tai padaryti, bet ir padėjo savo pamokymais. Džeimsas Čerčvardas prisiminė: “Jis mane mokė, kaip spręsti šių keistų užrašų mįslę, bei paruošė dar sunkesnių panašių uždavinių”. 

Kartą rišis Čerčvardui papasakojo, kad šventykloje yra paslėpta daugybė senovinių akmeninių plokštelių, kurios buvo laikomos tokiomis šventomis, jog prie jų niekas nebuvo prisilietęs ištisus šimtmečius. Jas neva sukūrė paslaptingieji nagai (dar vadinami nakalais), kurie gyveno gal Birmoje, o gal dabar jau nebeegzistuojančiame Mu žemyne. Anglui šiaip taip pavyko įkalbėti Mokytoją ištraukti nakalų plokšteles iš molio futliarų. Čerčvardas sudarė jų katalogą ir pabandė iššifruoti jose išraižytus simbolius.

Lentelės ir “plokštelės”

Pulkininkas labai įtemptai dirbo ne vieną mėnesį, ir šios pastangos buvo apvainikuotos sėkme. Plokštelėse esantys tekstai smulkiai aprašė pasaulio ir žmogaus sukūrimą bei vietą, kur tai įvyko, - Mu žemyną. Čerčvardas pasirūpino rekomendaciniais laiškais ir ėmė keliauti po Indijos vienuolynus, kreipdamasis į jų vyresniuosius. Tačiau svetimšalis dažnai būdavo sutinkamas šaltai ir su nepasitikėjimu. Tai tik dar labiau žadino anglo smalsumą, jis užsimojo perskaityti visus senovės civilizacijų metraščius bei palyginti juos su nakalų tekstais. Dėl to Čerčvardas apkeliavo visą pasaulį, išstudijavo daugybę senovinių dokumentų, architektūros paminklų, archeologinių relikvijų, labai domėjosi geologija ir fizika. Jei tikėti pulkininko teiginiais, nuo paslaptingų akmeninių plokštelių Indijos vienuolyne prasidėjusi teorija gaudavo vis naujų patvirtinimų. 

Čerčvardui net pavyko gauti du medinių lentelių rinkinius. Bent vienas iš jų tikrai egzistavo - tai buvo rinkinys, kurį Meksikoje aptiko amerikiečių inžinierius Naivenas. Nepatyrusiai akiai šios medinės lentelės atrodė tarsi suplotos statulėlės, kurias ritualiniams tikslams dideliais kiekiais gamino actekai, sapotekai ir kitų genčių indėnai, gyvenę dabartinės Meksikos teritorijoje. Čerčvardui tai nebuvo paprasčiausios “lentelės”, jis manė, kad jose išraižyti papuošimai yra Mu žemyne gyvenusių žmonių simboliai, turintys slaptą prasmę. 

Suklestėjimas

Savo knygose pulkininkas rašė, kad Mu žemynas plytėjo nuo Havajų salų iki Fidžio ir nuo Velykų salos iki Marijanų salų. Tai buvo neaukštai virš vandens iškilusi plokščia sausuma, nes tuo metu dar nebuvo susiformavę kalnai. Žemyną dengė vešli tropikų augmenija. Klestėjimo laikotarpiu žemyne gyveno apie 46 milijonus žmonių, kurie priklausė dešimčiai genčių. Jiems vadovavo žynys imperatorius Ra.

Mu gyventojai buvo skirtingos odos spalvos. Viskam vadovavo baltieji. Žemyno gyventojai ne tik sukūrė išsivysčiusią civilizaciją, bet ir laikėsi grynai arijietiškos monoteistinės religijos, kurią vėliau bandė atgaivinti Jėzus Kristus. Čerčvardas teigė, kad tai nebuvo laukiniai žmonės. Jis laikėsi nuomonės, kad žmogus išsivystė ne iš beždžionės, o tikslingai buvo sukurtas jau civilizuotas plioceno epochoje. 

Mu siuntė savo gyventojų grupes, kurioms vadovavo žyniai - nagai, kurti naujų kolonijų. Kai kurie iš šių keliautojų pasiekė Atlantidą vidinėmis jūromis, kurios tais laikais tyvuliavo dabartinio Amazonės baseino vietoje. Kiti įsikūrė Azijoje, kur prieš 20 tūkstančių metų įkūrė didžiąją Uigūrų imperiją. Čerčvardo įsivaizdavimu ši imperija buvo    didžiulis įvairių valstybių darinys. 

Pulkininkas rašė: “Pietinė Uigūrų imperijos siena driekėsi ties šiaurinėmis Kochinchinos, Birmos, Indijos ir Persijos sienomis. Tai buvo dar iki to meto, kai susiformavo Himalajai ir kiti Azijos kalnai. Imperijai priklausė ir Sibiras, tačiau nėra duomenų, leidžiančių numanyti, kaip toli į šiaurę buvo jos sienos... Bėgant lai kui, uigūrai pasiekė Europą ir, kaip teigiama ypač senuose indų tekstuose, įsikūrė šiaurinėje ir vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėse. Nuo ten jie tęsė savo kelionę iki Centrinės Europos, o vėliau pasiekė ir jos vakarinę sieną - Airiją. Jie įkūrė gyvenvietes šiaurinėse Ispanijos ir Prancūzijos dalyse, beveik visame Balkanų pusiasalyje... Uigūrų sostinė buvo toje Gobio dykumos vietoje, kur dabar stovi Chara Chotas. Uigūrų imperijos laikais dabartinė Gobio dykuma buvo nepaprastai derlinga žemė”. Uigūrų imperija iš tiesų egzistavo, tačiau X-XII mūsų eros metais amžiais neatsilaikė prieš mongolų klajoklius. Su Čerčvardo aprašyta imperija ji neturi nieko bendro.

Katastrofa

Prieš 13 tūkstančių metų didžiulės dujomis užpildytos ertmės, kurios, pulkininko nuomone, egzistavo po planetos paviršiumi, įgriuvo. Tai ir buvo priežastis, kodėl žuvo Mu ir Atlantida. Čerčvardas savo veikaluose pateikė ištrauką iš taip vadinamo “Lhasos metraščio”: “Kai Balio žvaigždė nukrito tenai, kur dabar tik dangus ir jūra, septyni miestai su aukso vartais ir permatomomis šventyklomis sudrebėjo ir sujudėjo tarsi lapai audroje. Ir virš rūmų pakilo ugnies ir dūmų kamuoliai. Oras aidėjo nuo žmonių riksmų. Žmonės ieškojo prieglobsčio šventyklose, o šventoji ir išmintingoji Mu pakilo ir prakalbo jiems: “Argi neperspėjau, kad taip atsitiks? ” Brangakmeniais ir nuostabiais apsiaustais pasipuošę vyrai ir moterys maldavo: “Mu, gelbėk mus! ”, tačiau Mu atsakė: “Jūs visi žūsite su savo tarnais ir turtais, iš jūsų pelenų atgims naujos tautos. Jeigu jos užmirš, kad geriausias ne tas, kuris ima, o tas, kuris duoda, jų laukia toks pats likimas”. Ugnis ir dūmai užbaigė Mu žodžius, šalis su visais gyventojais buvo sudraskyta į gabalus ir ją pasiglemžė bedugnė”. 

Geologijos požiūriu pulkininkas paaiškino, kad dujos iš požeminių ertmių išsiveržė į paviršių, žemė sukrito į kamerų dugną, į atsiradusias erdves pliūptelėjo Ramiojo vandenyno vanduo, o Mu žemynas baigė savo egzistavimą. Tuo pat metu kituose žemynuose atsirado kalnai.

Garsiojo Tiaguanako miesto ir jūros įlankos, pavirtusios Titikakos ežeru, pakilimą Andų kalnuose virš debesų Čerčvardas siejo su ta pačia globaline katastrofa. Išlikę gyvi Mu gyventojai persikėlė į mažas Polinezijos saleles, kur greitai degradavo, ėmė valgyti vieni kitus, kad nemirtų iš bado. Jie nusileido iki laukinių lygio, kaip ir buvusios Mu užjūrio kolonijos. 

Nuskendusios civilizacijos likučiai

Įdomu tai, kad Džeimsas Čerčvardas manė, jog tolimoje senovėje tokiu būdu į vandenyną ne kartą nugrimzdo ištisos salos ir žemynai.

Tokie įvykiai neva vyko dar prieš kambro epochą, paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus eromis, pleistocento epochoje iki pat istorinio periodo pradžios. 

Nors Čerčvardo knygos ir parašytos tarsi remiantis moksliniu pagrindu, tačiau specialistai priskiria jas knygoms, kuriose “nėra nė žodžio teisybės”. Bet tai netrukdo įvairių pasaulio šalių leidėjams kartkartėmis iš naujo išleisti pulkininko aprašytas Mu žemyno istorijas ir taip pradžiuginti naujas primirštos sensacijos gerbėjų kartas.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... tikrinkite faktus. Patiko pasidalinkite.