Merojės karalystės piramidės - didžiosios civilizacijos griuvėsiai

Didžiosios Gizos piramidės yra vieni iš labiausiai atpažįstamų statinių pasaulyje. Tačiau į pietus nuo Egipto sienos dykumos kraštovaizdį puošia ne mažiau įspūdingos Merojės piramidės, kurios stovi kaip paskutiniai didžiosios senovės Kušo karalystės - vienos iš pirmųjų žinomų civilizacijų, gyvavusių dabartinio Sudano (Nubijos) šiaurinėje dalyje nuo IX ar VIII a.pr.m.e. iki IV a.pr.m.e. - griuvėsiai.

Šioje didžiulėje Nubijos piramidžių teritorijoje, išsidėsčiusioje tarp penktojo ir šeštojo Nilo slenksčių, maždaug už 100 km į šiaurę nuo dabartinės Sudano sostinės Chartumo, palaidota daugiau kaip keturiasdešimt Merojės karalystės karalių ir karalienių. 

Merojės karalystė - sutartinis pavadinimas, priimtas šiuolaikiniame moksle. Užrašuose senovės egiptiečių kalba meroitai savo karalystę vadino pagal egiptiečių tradiciją - Kušu, užrašuose graikų kalba (pagal graikų tradiciją) - Etiopija. 

Senovinis Merojės miestas VI a. pr. m. e. tapo Kušo karalystės  sostine ir ja buvo, kol IV mūsų eros amžiaus pirmame ketvirtyje  dėl nuolatinių aksumitų antpuolių žlugo, o šiaurinė Etiopijos dalis buvo prijungta prie Romos imperijos Egipto provincijos. Nuo III m. e. a. karalystė ėmė nykti. Merojės karalystės teritorijoje susikūrė Alvos, Mukuros ir Nobatijos valstybės.

Skirtingai nei Egipto piramidės, Merojės piramidės pastatytos iš didelių smiltainio blokų, jų aukštis svyruoja nuo šešių iki trisdešimties metrų, tačiau savo dydį jos kompensuoja įspūdingu skaičiumi. Šiuo metu archeologai yra aptikę daugiau kaip 200 piramidžių. 

Deja, daugelis Merojės kapaviečių buvo išplėštos dar senovės laikais. Apie 40 piramidžių buvo sugriautos, o 5 iš jų sulygino su žeme italų nuotykių ieškotojas Džiuzepė Perlinis, kuris atvyko čia 1834 m. ieškoti Merojės Nubijos piramidžių lobių. Polo Teru knygoje “Dark Star Safari” buvo rašoma, kad, siekdamas pelno, Džiuzepė Perlinis piramides sprogdino sprogmenimis. 

Dėl to jis beveik sulygino su žeme karalienės Amanišaketo piramidę, kurioje vis dėlto pavyko rasti brangenybių. Grįžęs į Europą Perlinis sugebėjo parduoti karalienės Amanišaketo piramidės lobius, tarp kurių buvo puikių auksinių amuletų, žiedų su antspaudais ir vėrinių, Berlyno ir Miuncheno muziejams, kur jie saugomi iki šiol. 

Piramidės su Kušo karalystės laikų palaidojimais yra Merojės apylinkėse, trijose vietose, vadinamose Begaravijos (angl. Begarawiyah) kapinėmis. Pietinėse kapinėse - penkios faraonų ir keturios karalienių piramidės. Be didžiųjų piramidžių, šiose kapinėse taip pat yra šimtas devyniasdešimt penki mažesni palaidojimai.

Šiaurinėse kapinėse yra keturiasdešimt viena karališkoji piramidė: trisdešimt faraonų piramidžių, šešios karalienių piramidės ir penkios karališkųjų šeimų narių piramidės. Be piramidžių, šiose kapinėse yra dar trys palaidojimai. Vakarinėse kapinėse iš viso yra šimtas trylika ne karališkųjų palaidojimų kapų. 

Kaip ir egiptiečiai, kušitai tikėjo, kad pomirtinis gyvenimas - tai tobulesnė gyvenimo Žemėje versija, ir kad mirusieji turi būti laidojami su daiktais, kurių gali prireikti po mirties. Kapavietėse išlikę sienų reljefai rodo, kaip karališkosios šeimos atstovai buvo mumifikuojami, apdengiami papuošalais ir guldomi į medines dėžes amžinam poilsiui. Nubijos piramidės neabejotinai buvo laidojimo vietos. 

XX a. pradžioje Džordžo Reis-nerio vadovaujama amerikiečių ekspedicija archeologinių kasinėjimų metu aptiko įdomių radinių - vyno indą iš Atėnų (V a. pr. m. e. ) ir sidabrinę vyno taurę iš Italijos (I m. e. a. ), liudijančių, kad Kušo karalystė prekiavo su Viduržemio jūros šalimis. 

Archeologo Frensio Hesi nuomonė: “Merojė visiškai skiriasi nuo Egipto. Pasirėmus svetimšaliais, čia gimė originali civilizacija. Neįmanoma supainioti, pavyzdžiui, merojiečių statytų pastatų su egiptiečių ar graikų-romėnų statiniais. Merojiečiai sukūrė savo meną, nepanašų į jokį kitą. Jie atsisveikino su graikų panteonu ir ėmė garbinti naują dievą - Apedemaką, unikalų dievą su liūto galva”.

Naujasis meroitų dievas Apedemakas buvo laikomas Nubijos karių globėju. Meroitų kultūros specialistė Katrina Berger, archeologinės misijos Sudane direktorė, mano, kad “dievas su liūto galva valdė imperiją kartu su avinu Amonu, tačiau Amonas išlaikė egiptietišką išvaizdą, o Apedemakas - sudanietišką. Dievas-liūtas vadovauja mūšiams, yra pergalės simbolis”. Beje, meroitų tautai būdinga gana keista religijų sintezė: jie vienu metu garbino du dievus - Apedemaką ir Amoną. 

Egiptologai ir toliau aiškinasi meroitų tautos kalbą. Anglas Grifitas pirmasis pradėjo rekonstruoti jų abėcėlę dar 1909 metais pagal užrašus ant stelų dviem kalbomis - meroitų ir senovės egiptiečių. Vėliau abėcėlę papildė kiti tyrėjai. Prancūzijos mokslininkas Žanas Leklanas mano, kad šios tautos abėcėlę sudaro 23 raidės. Tačiau realiai pritaikyti šią abėcėlę pasirodė labai sunku. Iššifruoti žodžiai buvo beprasmiai. 

Pavyko tik apytikriai iššifruoti karalių ir dievų vardus. Net su kompiuterio pagalba Žanas Lek-lanas ir jo kolegos, surinkę tūkstančius meroitų tekstų, panaudoję visas moderniausių technologijų galimybes sudėlioti įvairias raidžių kombinacijas, rezultato nepasiekė. Šios civilizacijos kalbos paslaptis dar neatskleista iki šiol, o tai reiškia, kad ir pati Merojės karalystė, jos esmė ir įstatymai tebėra paslaptis.

2011 metais Merojės piramidės ir netoliese esančios Musavvarat es Sufros ir Nagos archeologinės vietovės buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip “Merojės salos archeologinių paminklų” dalis.