Robertas Niksonas: pranašas iš Češyro

1467 metais mažame Anglijos Češyro miestelyje neturtingo fermerio Niksono šeimoje gimė sūnus, kurį pavadino Robertu. Nuo pat gimimo jo elgesys buvo keistokas, todėl Robertą pripažino protiškai atsilikusiu. Nuo bendraamžių jis skyrėsi ir išoriškai – neproporcingai didelė galva, išsprogusios akys. Dėl to jis patirdavo daug patyčių. Todėl į visus jam skirtus klausimus Robertas atsakydavo trumpai – „taip/ne“.

Į Anglijos istoriją jis įėjo kaip pranašas iš Češyro.

Vieną pavasario dieną basakojis berniukas, apsirengęs purvinais skudurais, vėl pateko į vieną iš savo nevaldomų būsenų - jis šaukė iš visų jėgų, kiek leido plaučiai, šokinėdamas per ką tik suartas vagas. Fermeriai kaimynai nekreipė į tai dėmesio - jie buvo jau pripratę prie kvailelio Niksono riksmų.

Tačiau šį kartą viskas buvo truputį kitaip: Robertas Niksonas parodė unikalų tam laikmečiui, neįprastą aiškiaregystės ir neraštingumo derinį.

Češyre buvusio anglų ūkio Bridge House prižiūrėtojas nusprendė nutraukti užsitęsusį vaikinuko paikiojimą ir vėl nukreipti jį atlikti darbo dienos normą. Eidamas artyn, jis nusprendė pirmiausia įsiklausyti, ką tas šūkalioja.

Tais metais Anglijoje sklandė daugybė gandų apie pasiruošimą lemiamam mūšiui tarp dviejų didžiulių armijų, įsikūrusių toli nuo Češyro - Bosvort Filde. Prižiūrėtojas prisiminė, kad truputį anksčiau Niksonas jau kalbėjo apie mūšį tarp karaliaus Ričardo ir Ričmondo grafo Henriko ir kad tas mūšis vyks Bosvorte.

Jaunasis Niksonas buvo labai įsiaudrinęs - jis garsiai šaukė, nematydamas nieko aplink, akys buvo baisiai išsprogę, rankomis makalavo į visas puse, pliaukšėdamas botagu. Prižiūrėtojas nesiryžo prieiti arčiau ir stovėjo atokiau.

Jis įsiklausė į riksmus ir pradėjo atskirti atskiras frazes berniuko riksmuose:

- Ričardas atakuoja! Nagi! Pirmyn!

Staiga berniuko riksmai nutilo.

Robertas apmirė, žiūrėdamas kažkur į tolį.

- Henrikas baigia įveikti Ričardą! Puola visa kariuomenė! Ženk per griovį, Henrikai! Ir laimėsi mūšį!

Tuo metu aplink juos susirinko nedidelė grupelė žmonių - fermeriai tylėdami klausė berniuko žodžių. Netrukus jis galutinai nutilo, akys pasidarė tarsi stiklinės, kūną apėmė traukuliai, paskui tarsi atsigavo, lūpomis nuslydo nedrąsi šypsena. Jis pastebėjo, kaip persigandę žmonės žiūri į jį.

- Henrikas nugalėjo, - suburbėjo Niksonas, - mūšis baigtas!

Berniukas pakėlė nuo žemės numestas vadžias ir kaip niekur nieko tęsė savo darbą.

Prižiūrėtojas šūktelėjo susirinkusiems kaimiečiams, kad išsiskirstytų ir eitų dirbti. O pats nuskubėjo pranešti apie tai, ką matė, lordui Čolmondeliui. Jam jau anksčiau pranešė apie puskvailį vaikinuką, neva jis kažkaip nesuvokiamai geba išpranašauti įvykius, kurie vyksta gana toli nuo jo.

Niksonas jaunesnysis jau išpranašavo vieno Čolmodelių šeimos atstovo žūtį. Per paskutines dienas jis numatė, kad atūš audra, taip pat garsiai, visiems girdint, pareiškė apie būsimą Henriko ir Ričardo mūšį prie Bosvorto. O štai dabar skelbia, kad mūšis jau įvyko, o Ričardas neva sumuštas ir nugalėtas.

Tik po dviejų savaičių į miestelį atvyko naujojo monarcho pasiuntiniai, kurie ir patvirtino Roberto Niksono žodžius. Pasiuntiniams pranešė, kad visi jau žino naujienas iš vietinio kvailelio Niksono, kuris neva gali išpranašauti ateitį. Tie nusistebėjo, bet važiavo toliau skelbti naujienas visoje karalystėje, o kartu ir apie keistoką vaikinuką iš Češyro.

Praėjo šiek tiek laiko, ir vietinius gyventojus vėl išgąsdino pranašas Niksonas - jis lakstė nuo vieno namo prie kito, raudodamas ir maldaudamas
paslėpti jį nuo karaliaus pasiuntinių. Tie neva atvažiuoja jo paimti, o jam niekaip negalima vykti su jais:

- Aš mirsiu gražiuose rūmuose nuo bado kančių! - kalbėjo Robertas. Niekas nekreipė dėmesio į Niksono maldavimus, nerado jis prieglobsčio pas vietinius gyventojus. Visi tik šaipėsi iš jo - ir kas tam kvaileliui į galvą šovė, neva pats karalius panoro paklausyti jo kliedesių!

Tačiau nuojauta vietinio keistuolio neapgavo - jį iš tikrųjų pakvietė į karaliaus rūmus.

Vieną dieną jis, grįžęs pas motiną, pratarė:

- Karaliaus tarnai jau atvyksta. Laikas ruoštis į kelionę. J šiuos namus man jau nelemta sugrįžti.

Netrukus atvykę karaliaus pasiuntiniai pamatė jų laukiantį, prie namo prieangio stovintį Robertą Niksoną, pasiruošusį kelionei.

Karalius taip pat pasiruošė susitikimui su pranašautoju iš Češyro: jis nepajėgė įveikti sveiko skepticizmo dėl po valstybę sklandančių daugybės gandų apie neįprastus berniuko gebėjimus. Jis nusprendė patikrinti Robertą - iš anksto paslėpė savo žiedą, o kai Niksonas buvo atvestas pas jį, paprašė rasti neva pamestą žiedą. Češyro pranašautojas akimirksniu davė atsakymą:

- Tas ras žiedą, kuris jį paslėpė!

Karaliui neliko nieko kito, tik pralinksmėti, o jam iš paskos kvatojo visi rūmai. Neįprastam berniukui karaliaus įsakymu buvo priskirtas metraštininkas. Tas turėjo užrašyti visas pranašystes ir nedelsiant pranešti apie jas karaliui.

Kaip tik dėl to mūsų dienas pasiekė daug Niksono pranašysčių iš tolimojo penkioliktojo amžiaus. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje prie Niksono istorijos buvo pridėti dar keli puslapiai -storas jo pranašavimų rankraštis, kuris buvo rastas, kai palikuoniai tvarkė giminės archyvus. Češyro kvailelis padarė šimtus pranašysčių. Beje, dauguma iš jų neturėjo principinės reikšmės Anglijai.

Stebina jų išsipildymas - beveik šimtas procentų! Neišsipildžiusiomis laikomos dvi grėsmingos pranašystės: “Svetimšaliai prasiskverbs į anglų žemę, sniegas dengs jų šalmus. Lokys, laikomas prie gėdos stulpo, nutrauks savo pančius, ir sukels gigantiškus sugriovimu” ir “Taika viešpatauja visame pasaulyje, visos tautos miega aidint varpams. Auštant kils karas, prabus taip tautos".

Nuo to laiko Robertas Niksonas tapo mylimiausiu monarcho žaisliuku. Jis net gavo teisę naudoti rūmuose daiktus, galėjo bet kada kreiptis į valdovą ir prašyti jo suteikti malonių, bet šia privilegija naudojosi itin retai.

Kartą karaliaus susiruošė į taip mėgstamą medžioklę su šunimis. Niksono imti kartu neketino. O Robertas, išgirdęs apie medžioklę, iškart puolė pas karalių prašyti, kad leistų jam vykti į medžioklę kartu arba įsakytų palikti rūmus, kol juose nebus karaliaus.

Kai karalius paklausė, ko Robertas taip bijo, tas sąžiningai atsakė, kad bijo mirti iš bado užrakintame rūmų kambaryje. Monarchas tik nusijuokė. Norėdamas nuraminti savo numylėtinį, jis asmeniškai paskyrė žmogų, atsakingą už Niksono būklę.

Tas žmogus labai rimtai pažiūrėjo į šį pavedimą, nes bijojo valdovo pykčio. Kai tik pašaipuoliai paleisdavo savo liežuvius, tas žmogus užrakindavo berniuką specialiame kambaryje, o raktą nuo durų turėjo tik jis. Aplinkiniai būdavo įspėjami, kad įeiti į patalpą kategoriškai draudžiama.

Kartą tas prižiūrėtojas karaliaus pavedimu išvyko, o pavesti kažkam kitam prižiūrėti Niksoną pamiršo. Berniukas liko savo kambaryje, durys buvo užrakintos. Po kelių savaičių sugrįžęs karalius Niksoną rado nebegyvą, nes jis per tą laiką neturėjo nei maisto, nei vandens. Taip ir išsipildė viena iš jo pranašysčių - jis mirė karaliaus rūmuose nuo bado.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.