Senasis Sarumas (Old Sarum) Ką Mes Apie Jį Žinome?

Beveik išnykęs Viltšyro grafystės miestas – Senasis Sarumas – tapo vienu iš garsiausių visiškai ištuštėjusių ir apleistų Anglijos miestų. Venojo Sarumo geografinė padėtis nebuvo atsitiktinė. Būtent čia sueina keturi keliai, kuriuos pastatė dar senovės romėnai. Vienas iš kelių yra ant mistinės juotilės, kuri jungia garsųjį Stounhendžą ir Klirberį. Šią liniją atrado seras Normanas Lokjeras.

Senasis Sarumas (Old Sarum) - tai vieta, kur anksčiau buvo Solsberio gyvenvietė (Anglija). Rasta įrodymų, kad žmonės čia gyveno 3000 metų prieš mūsų erą. Senasis Sarumas minimas kai kuriuose pačiuose ankstyvuosiuose šalies metraščiuose. Jis įsikūręs ant kalvos maždaug už dviejų mylių į šiaurę nuo šiuolaikinio Solsberio.

Senasis Sarumas iš pradžių buvo tvirtovė ant kalvos dviejų prekybinių kelių ir Eivono upės sankirtoje (Hempšyras). Tvirtovė buvo plataus ovalo formos, maždaug 400 metrų ilgio ir 365 metrų pločio, ją supo pylimas ir griovys su įėjimu rytinėje pusėje. Šiaip ar taip, XIX amžiuje kaimas buvo oficialiai pripažintas negyvenamu, nors ir išlaikė formalų atstovavimą parlamente. Dėl to jis turėjo prasčiausią vardą iš visų apleistų miestelių, kurie egzistavo iki 1832 metų reformos.

Šiandien kaimas priklauso Anglijos tautiniam paveldui, jis atviras. Rasite jį prie Castle Road kelio, už dviejų mylių į šiaurę nuo Solsberio, prie greitkelio A345.

Per archeologinius kasinėjimus buvo rasti grubių akmeninių instrumentų fragmentai. Tai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno nuo neolito (maždaug 3000 metų 

prieš mūsų erą) laikų. Yra versijų, kad šioje vietovėje gyveno senųjų medžiotojų, vėliau senųjų žemdirbių, gentys. Gyvybinę tvirtovę ant kalvos pastatė vietiniai gyventojai geležies amžiuje (maždaug 500 metų prieš mūsų erą), aplink kalvą buvo iškasti didžiuliai grioviai ir supilti dideli pylimai.

Toje pačioje vietovėje galima rasti daug kitų tvirtovių ant kalvų. Jos pastatytos maždaug tuo pačiu laikotarpiu. Pavyzdžiui, Figsberio žiedas (Figsbury Ring) rytuose ir Vespasiano stovykla (Vespasians Camp) šiaurėje. Archeologas seras R. Hoaras aprašė tai kaip “tipinį seniai praėjusių laikų miestą su keliais šalia esančiais kur-ganais, kuris įsikūręs dviejų pačių didžiausių Anglijoje akmeninių ratų - Stounhendžo ir Eivberio - kaimynystėje”.

Romėnai, okupavę Britaniją tarp 43 ir 410 mūsų eros metų, šią vietovę naudojo kaip karinę gyvenvietę, nes ji buvo geroje strateginėje vietoje prie penkių svarbių kelių sankirtos. Tvirtovė ant kalvos buvo pažymėta senovės romėnų žemėlapių rinkinyje, pavadintame sorviodu-numu (Sorviodunum).

Manoma, kad šis pavadinimas kilo iš keltiško žodžio, kuris reiškia “tvirtovė prie tylios upės”.

Paslaptingą kurganą sudaro gynybinė siena ir dvylikos metrų pylimas, kylantis 45 laipsnių kampu. Šią vietą iš pradžių užkariavo saksai, vėliau normanai. Vilhelmas Užkariautojas pasirinko ją, matyt, neatsitiktinai, nusprendęs čia paleisti savo kariuomenę, kai užkariavo šalį, praėjus ketveriems metams po savo įsiveržimo 1066 m.

Pilis su dideliu kiemu, apsodintu medžiais, buvo pastatyta maždaug 1069 metais netrukus po normandų užkariavimo. Miestas gavo naują pavadinimą. Paskutinio teismo knygoje (Anglijos žemių aprašas, kurį sudarė Vilhelmas Užkariautojas) miestas vadinamas Sarisberija (Sarisburia), iš šio pavadinimo kilo Sarumas ir Solsberis. 1086 metais Vilhelmas Užkariautojas sukvietė dvasininkijos, dvarininkijos atstovus, šerifus ir savo valdų riterius į Senąjį Sarumą, kad tie sumokėtų jam mokesčius. Manoma, kad minėti Paskutiniojo teismo knygos puslapiai taip pat buvo parašyti tais laikais. Čia vyko ir dviejų kitų nacionalinių tarybų susitikimai: vieną surengė Viljamas Rufusas 1096 metais, kitą - Henrikas I 1116 metais.

Soboras ir vyskupo rūmai buvo statomi 1075-1092 metais, kai vyskupu buvo Osmundas. Praėjus penkioms dienoms po soboro įšventinimo, nutiko keistas dalykas: uraganas nugriovė bokšto stogą. Galutinai soboro statyba buvo baigta, tik valdant trečiajam Senojo Sarumo vyskupui Rodžeriui Solsberiečiui, karaliaus Henriko 1 kancleriui. Jis taip pat 1130-1139 metais vadovavo akmeninės karališkos pilies kalvos papėdėje statybai.

Tų laikų amžininkas Piteris iš Blua (1135-1203) aprašė Senąjį Sarumą kaip “nevaisingą, apdžiūvusį, tuščią ir visų vėjų perpučiamą; o bažnyčią kaip kalvos, ant kurios buvo pastatyta, belaisvė stovi tarsi vartai, kuriuos uždarė Dievas ir kurie veda į šventvagiškus Vaalo namus”.

1219 metais erdvės trūkumas ant kalvos viršūnės sukėlė problemų, nes bažnyčia ir pilis buvo gana arti viena kitos, o jų vadovai nuolat vaidijosi. Kai vyskupo Poro tarnus karaliaus tarnai išvijo už tvirtovės sienų, Poras oficialiai paprašė surasti naują vietą bažnyčiai.

Sklypas naujos bažnyčios statybai buvo pašventintas tais pačiais metais, o 1220 metais vyskupas pradėjo statybas ant Eivono krantų. Aplink ėmė augti nauja gyvenvietė, pavadinta Naujuoju Sarumu. Dabar ji vadinasi Solsberiu (Salisberie).

1217 metais Senojo Sarumo gyventojai išardė savo namus ir pasistatė naujus iš tų pačių medžiagų. Taigi, vienas miestas augo ir populiarėjo, o kitas greitai ėjo į užmarštį.

Nuo Eduardo II laikų (XIV a.) Senasis Sarumas rinkdavo du narius į Bendruomenių palatą, nors jau XVII amžiuje ten visai nebeliko gyventojų, turinčių balso teisę. Vienas iš Bendruomenių palatos narių

XVIII    amžiuje buvo Viljamas Pitas vyresnysis. 1831 metais čia buvo deklaruoti 11 gyventojų, turinčių balso teisę. Jie visi buvo žemvaldžiai ir negyveno miestelyje. Tai Senąjį Sarumą padarė pačiu garsiausiu apleistu miesteliu Anglijoje. 1832 metų reforma galutinai atėmė rinkimų teises iš Senojo Sarumo.

Dabar kurganas priklauso Anglijos istoriniam paveldu, jį gali aplankyti visi norintys.

2014 metais Saut-hemptono universiteto mokslininkai, neatlikdami papildomų kasinėjimų, sugebėjo sudaryti išsamų XI amžiaus miesto planą. Jie naudojo šiuolaikines dirvos skenavimo technologijas, pavyzdžiui, magnitometriją, elektrinio dirvos pasipriešinimo matavimą, ge-oradarą.

Archeologiniai tyrinėjimai miesto teritorijoje vyksta seniai, bet tik dabar archeologai sudarė išsamų kažkada čia buvusių statinių planą. Jie pamatė, kur buvo miesto įtvirtinimai, miesto aikštės, puodžių ir kalvių dirbtuvės, sudarė gyvenamųjų kvartalų užstatymo schemą.