Paslaptingiausias miestas Amerikoje Kahokija

Prieš aštuonis šimtus metų prerijose Misisipės pakrantėje stovėjo miestas – aukštos kultūros centras, kuriame gyveno daugybė žmonių. Miesto gyventojai pylė dirbtines kalvas, gerai išmanė astronomiją ir galimai aukojo savo dievams jaunas merginas. Svarbiausią šios kultūros miestą archeologai dabar vadina Kahokija. O kas jį pastatė? Iš kur atsirado gentis, apsigyvenusi didžiosios Šiaurės Amerikos upės pakrantėje?

Tie, kas plaukė Misisipe žemyn XII amžiuje, pakrantėse nematė nieko, tik žalią žolę. Net dangaus skliautas smalsiam stebėtojui buvo įdomesnis. Juk dangumi plaukė debesys, kurie kartkartėmis keisdavo savo dydį, formas ir spalvas. Užtat žemiškas peizažas buvo monotoniškas - iki pat horizonto, kiek tik akys užmato, plytėjo žole apaugusi lyguma. Plaukiant Misisipe dar toliau žemyn, pradėdavo kilti aukštumos. Iš pradžių tiesiog atrodė, kad ore kažkas dreba ir mirga, bet artėjant kalvos įgaudavo aiškesnius kontūrus. Upėje pasirodydavo žmonės valtyse kanojose, kiti žmonės kraudavo krovinius iš valčių ant kranto ir krepšiuose nešdavo toliau.

Paskui aukštumos pasirodydavo beesančios aukštomis kalvomis, kurios stovėjo visai arti viena prie kitos. Pakrantėje kažką dirbo moterys, žaidė vaikai, o tarp kalvų savo gyvenimą gyveno didelis miestas. Valtininkai ir prekeiviai garsiai derėjosi dėl pervežimų kainų, kanojos išplaukdavo ir atplaukdavo, nešikai gabeno prekes plačiu keliu, kuris jungė upės prieplauką su miestu tarp kalvų... Maždaug tokį pamatydavo Kahokijos miestą - vieną iš didžiausių savo laikmečio miestų - Misisipe atplaukęs svetimšalis.

O tuo laiku Europoje garsaus Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo senelis ir senelė dar net nebuvo gimę. Viduramžių riteriai rengė kryžiaus žygius į Jeruzalę, kovojo su nekrikštais.

O tuo tarpu Kahokijos mieste gyveno daugiau žmonių, negu tuometiniame Londone. Pačiais atsargiausiais archeologų skaičiavimais, mieste gyveno nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių gyventojų, tačiau tikėtina, kad miestelėnų galėjo gyventi iki keturiasdešimties tūkstančių.

- Deja, mes nežinome, kas per žmonės tai buvo, - sako Bilas Ismingeris, beveik trisdešimt metų dalyvavęs Kahokijos kasinėjimuose.

Miesto, įsikūrusio dabartinės Ilinojaus valstijos teritorijoje, pavadinimas kilo nuo nedidelės indėnų ilinų genties, kuri atkeliavo iš rytų į Misisipės pakrantes tik XVI amžiuje. “Misisipiečiai”, taip archeologai sąlyginai vadina Kahokijos miesto gyventojus, supylė 120 dirbtinių kalvų piliakalnių. Didžiausias vadinosi Monks Mound (Vienuolių piliakalnis). Dabar jis yra 30 metrų aukščio, o pagrindo dydis - 300 x 240 metrų. Per 800 metų kalvos galimai patyrė natūralią eroziją, todėl niekas negali tiksliai pasakyti, koks buvo pirminis piliakalnių aukštis. Kai kurie tyrėjai Kahokijos piliakalnius laiko aukščiausiomis pasaulio piramidėmis.

Monks Mound neatsirado vienu ypu: tris šimtus metų (X, XI ir XII amžiais), miesto gyventojai krepšiais nešiojo žemę ir sluoksnis po sluoksnio pylė piramidės formos kalvą. Manoma, kad iš viso buvo sunaudota 14 milijonų 

pilnų krepšių žemės. Plokščioje kalvos viršūnėje stovėjo prabangi rezidencija, matoma iš bet kurios miesto vietos. Rūmuose, žinoma, gyveno miesto valdovas, tautos vadas arba vyriausias žynys. Bet kokiu atveju, jis niekaip nebuvo susijęs su prancūzų vienuoliu, kurio vardu buvo pavadintas piliakalnis. Vienuoliai šioje vietoje pasirodė tik XIX amžiaus pradžioje.

Pagrindas, ant kurio supiltas Monks Mound, yra toks pat paslaptingas, kaip ir pati kalva. 1998 metais, atliekant irigacinius darbus, ten buvo pastatytas gręžimo įrenginys, ir grąžtas atsitrenkė į akmenį.

Pasirodė, kad tai ne gamtinė uola, o akmeninių klinčių arba smiltainių blokų mūras. Tačiau uolienos buvo ne toje vietoje, kur stovėjo miestas, o mažiausiai už 13 kilometrų į vakarus, kitame upės krante. Be to, “misisipiečiai” nebuvo auksarankiai akmentašiai. Savo namus jie statė iš medžio ir molio. Net tose vietose, kur po ranka buvo daug akmenų, jie nenaudojo jų statyboms. Bet kodėl jie tiek vargo, kol atgabeno akmeninius blokus iš kito upės kranto ir sudėjo juos į dirbtinės žemės kalvos pamatus?

Vienuolių piliakalnis - tikrai ne vienintelis paslaptingas supiltas statinys Kahokijoje. Pavyzdžiui, kalvoje, pažymėtoje 72 numeriu, archeologai aptiko 45 metų vyro kapą. Palaikai buvo rasti guolyje, padarytame iš 20 tūkstančių perlamutrinių kriauklių, sudėtų plėšraus paukščio forma. Numirėlio galva gulėjo ant paukščio galvos, rankos - ant sparnų, kojos - ant uodegos ir kojų su nagais. “Žmogus-paukštis” - mėgstamas Misisipės gyventojų vaizduojamojo meno motyvas.

Archeologai Kahokijoje rado daug žmonių palaikų. Netoli “žmogaus-paukščio” palaikų gulėjo dar keturių vyrų kaulai - be galvų ir be rankų. Kitoje duobėje, toliau nuo pirmos kapavietės, rasta dar daugiau skeletų.

- Tarp jų buvo daug moterų nuo penkiolikos iki dvidešimt penkerių metų, - sako Bilas Ismingeris.

- Visi buvo uždusinti, natūralia mirtimi nemirė niekas. Kalvoje Nr. 72 buvo rasta 280 skeletų. Gali būti, kad šie žmonės mirė tuo pačiu metu. Kitaip tariant, jie buvo paaukoti.

Pastebimas tam tikras panašumas tarp Misisipės slėnio gyventojų kultūros ir actekų, gyvenusių tuo pačiu laiku, tik gerokai piečiau, kultūros. Actekai taip pat turėjo žiaurų paprotį dievams aukoti žmones. Ar buvo ryšys tarp šių dviejų tautų? Archeologų nuomone, galėjo būti. Socialinė actekų struktūra buvo panaši į tų, kurie gyveno prie Misisipės.

Kaip savo dievus vadino Kahokijos gyventojai, nėra žinoma. Žinoma tik, kad jie turėjo solidžių astronomijos žinių. J vakarus nuo Vienuolių piliakalnio išliko rato, sudaryto iš ilgių ir tiesių kedro stulpų, likučiai. Archeologai šį ratą vadina Vudhendžu - pagal analogiją su garsiaisiais akmeniniais megalitais Stounhendže Anglijoje. Mediniais stulpais Kahokijos astrologai žymėjo šviesulio padėtį per saulėgrįžą ir lygiadienį. Vienuolių piliakalnis buvo pirmas, seniausias dirbtinis Kahokijos piliakalnis, supiltas X ir XI amžių sandūroje. Bet Kahokijos astronomai taip gerai išmanė savo sritį, kad supylė dar penkis tokius statinius, kurie buvo tolygiai išdėstyti miesto teritorijoje. Po kelių klestėjimo šimtmečių Kahokijai atėjo prasti laikai.

Išmaitinti 20 tūkstančių miesto gyventojų darėsi vis sunkiau. XIII amžiuje laukai nusialino, jie buvo apleisti, apaugo žole, o aplinkiniai miškai buvo iškirsti. Tarsi to būtų negana, įvyko šioks toks klimato pokytis, užėjo mažasis ledynmetis. Pavasaris prasidėdavo
vėliau, o ruduo - anksčiau, šiltų vasaros dienų vis mažėjo. Lietų sezonais, kurie anksčiau būdavo reguliarūs, daugiau nebebuvo galima pasitikėti. Tarsi pati gamta sukilo prieš Kahokijos gyventojus. Klimato pakitimai sukėlė epidemijas. Kadangi nebuvo kanalizacijos, užkratas plito labai greitai. Misisipės gyventojai, žinoma, turėjo priešų, kurie suskubo pasinaudoti iškilusiais sunkumais.

Nuo XII amžiaus vidurio iki XIII amžiaus vidurio Kahokijoje buvo statomi gynybiniai statiniai. Medinė 2800 metrų ilgio tvora juosė centrinę miesto dalį. Vienodais atstumais buvo sustatyti sargybiniai bokštai. Aštriatvorės statybai buvo panaudota 20 tūkstančių rąstų. Didžiulius medžius kirto artimiausiuose miškuose. Tai pagreitino dirvos eroziją. Archeologai tose vietose nerado jokių karinių veiksmų pėdsakų. Ten nebuvo nei svetimų strėlių antgalių, nei gaisrų pėdsakų, nei sugriautų pastatų. Menami priešai mums liko nematomi, tokie paslaptingi, kaip ir patys Kahokijos gyventojai.

XV amžiaus pradžioje tarp Kahokijos kalvų klaidžiojo tik vėjai. Iki mūsų dienų neatklydo net legendos apie šio miesto gyventojus. Kas paveldėjo jų kultūrą? Gal indėnai čerokiai ar kitos gentys? Nė viena šiuolaikinė gentis nelaiko Kahokijos griuvėsių savo protėvių palikimu. Niekas nežino jų dainų, pasakų.

Kahokijos kalvas europiečiai pasiekė, praėjus trims šimtams metų po paslaptingos tautos išnykimo. Kristupo Kolumbo laivas pirmą kartą pasiekė naujojo pasaulio salas 1492 metais. Tačiau pirma po Amerikos atradimo gyvenvietė, kurioje kompaktiškai gyveno 20 tūkstančių žmonių, Naujajame pasaulyje susiformavo tik XIX amžiaus pradžioje. Tai buvo Filadelfijos miestas.