Anglosaksai - kas jie yra, tautos istorija

Šiuolaikiniai Didžiosios Britanijos gyventojai dažnai vadinami anglosaksais. Iš tiesų, išvykus romėnams, germanų gentys anglai ir saksai kartu su jutais ir frizais atvyko į Britų salas, kad čia susikurtų naują laimingą gyvenimą. Vėliau ten keliavo danai ir norvegai, o po jų - normanai. Tikras įvairiausio kraujo mišinys!

Kaip atsirado anglosaksai?

IV a. pabaigoje į žemyninę Europą atėjo hunų gentys, kurios savo kelyje nušlavė visus sutiktus žmones. Jie išvijo alanus iš jų namų, paskui juos sekė heruliai, burgundai, gotai ir kiti. Nelaimingieji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik judėti į vakarus, išstumdami ten gyvenusius žmones.

Mes keliausime į šiaurę

Kai kurios gentys neturėjo kur trauktis. Kelią į vakarus užtvėrė stipresni kaimynai, pietuose buvo mėsmalė, o į šiaurę driekėsi jūros bangos. Tokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė keturios germanų gentys - anglai, saksai, fryzai ir jutai, gyvenę Šiaurės jūros pakrantėje, tarp Elbės ir Reino, vadinamojoje Saksonijos pakrantėje ir Jutlandijoje.

Gausiausi ir galingiausi iš jų buvo saksai, tikri jūrų plėšikai. Savo greitais laivais jie užpuldinėjo sunkiasvorius prekybos laivus, išsilaipindavo kaimyniniuose krantuose ir plėšdavo visus be atrankos. Netoliese apsigyvenę anglai, palyginti su jais, buvo angelai, nors ir karingi kaip visi germanai. Tačiau pagrindinis jų užsiėmimas buvo žvejyba, ir jie dažniau nei kiti patekdavo į vergų turgų. Fryzai, puikūs jūrininkai, buvo laikomi jūrų valdovais, net Šiaurės jūra tuo metu buvo vadinama Fryzų vandenynu. Jutai taip pat buvo jūrininkai, jie mokėjo statyti didelius jūrų laivus ir tvirtomis geležinėmis sąvaržomis tvirtinti lentas.

Iki V a. ir buvusias imperijos žemes apėmusio chaoso visa ši germaniškai kalbanti kompanija kompaktiškai gyveno Europos šiaurėje ir užsiėmė savo verslu. Tačiau reikalai klostėsi nekaip: be hunų, žemyninę Europą sukrėtė ir klimato kataklizmai. Jie paveikė ir šių genčių žemes. Tapo neįmanoma vykdyti normalios ūkinės veiklos. Tikriausiai tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pakrantės juostos gyventojai su šeimomis ir gyvuliais ėmė masiškai keltis į Britaniją.

Legenda, žinoma, pabėgimą per jūrą aiškina visai kitaip. Ši legenda neįprastai panaši į mūsų buitinę - apie Riuriko pašaukimą.

Po vikingų apsauga

Taigi, kaip rašoma "Anglosaksų kronikoje", parašytoje valdant karaliui Alfredui IX a. pagal ankstesnę vienuolio Bedos Garbingojo "Istoriją", po romėnų išvykimo į salą britai ėmė puldinėti laukiniai piktai. Būtent tada keltų karalius Vortigernas nusprendė pasamdyti samdinių kovai su šia rykšte. Dėl to jis pasamdė du brolius saksus - Hengestą ir Hor-su - ginti tėvynę. 

449 m. jie su kariniu būriu išsilaipino Pegvelo įlankos rajone ir iškart ėmė naikinti priešus. Tačiau jų buvo per daug, todėl jiems teko prašyti tėvynainių namuose pastiprinimo. Jie atvyko pirmuoju šaukimu ir netrukus apgyvendino visą pietų Angliją, utai įsikūrė Vijoto saloje, anglai - visoje rytinėje Anglijoje, fryzai neturėjo didelių valdų. O naivųjį Vortigerną netrukus nuvertė Hengestas. Ir, žinoma, pats tapo karaliumi.

Pagal kitą legendos versiją, išdėstytą Neniaus "Britų istorijoje", Hengestas ir Horsa su trimis samdinių laivais buvo pakviesti ginti ne tik nuo Ambrozijaus Aureliano romanizuotų britų, bet ir nuo šiauriečių - piktų ir škotų. Tai reiškia, kad karaliui Vortigernui reikalai klostėsi vis blogiau ir blogiau. Jie apgyvendino gynėjus Thaneto saloje ir pažadėjo juos gerai maitinti.

Hengestas ištekino savo dukterį už Vortigerno, o kadangi karas nesibaigs, įtikino jį pasikviesti į pagalbą kitus giminaičius. Dėl to į salą ėmė plaukti vis daugiau laivų, o gynėjai ėmė badauti. Karaliui teko perduoti Kento regioną gausiems samdiniams. Sosto įpėdiniui toks dosnumas nepatiko, jis bandė grąžinti Kentą. Nesėkmingai. Ir netrukus buvo nuspręsta, kam priklausys gražus naujas kraštas su smaragdinėmis pievomis ir kalvomis. Hengestas pagavo Vortigerną ir visus britų kilminguosius bei kartą ir visiems laikams juos pribaigė.

Septynios karalystės

VI a. Britanijoje jau buvo daugybė tarpusavyje kariaujančių britų ir germanų karalysčių. Britams dabar priklausė tik Kornvalis, velsiečiams - tik Velsas, škotams - tik Škotija, o visos buvusios romėnų valdos atiteko ateiviams. Dabar egzistavo septynios anglių, saksų ir jutų karalystės, vadinamoji Heptarchija - Veseksas, Saseksas, Eseksas, Mersija, Kentas, Rytų Anglija ir Nortumbrija. Naujieji Britanijos šeimininkai visą laiką, kaip ir prieš juos buvę romėnai, turėjo atremti šiaurinių genčių antpuolius. Tačiau įpratę kariauti, jie nekreipė dėmesio į britus ar škotus, turėjo svarbesnių reikalų - anglai, saksai ir jutai kariavo tarpusavyje. Dėl taikos jie sudarinėjo ir nutraukinėjo sąjungas, sienos nuolat keitėsi, karaliai ir karalienės dinastiškai tuokėsi - ir VIII a. anglo nuo saksų ar jutų jau nebuvo galima atskirti.

Dabar jie kalbėjo ta pačia kalba - senąja anglų kalba, pakluso tiems patiems įstatymams, laikėsi tų pačių papročių, jie neturėjo pagrindo kariauti. Išskyrus valdžią. Tačiau šis klausimas buvo galutinai išspręstas 825 metais. Aktyviausias ir iniciatyviausias Vesekso karalius Egbertas sujungė anglių, saksų ir jutų žemes į vieną didelę karalystę - Angliją.

Kryžiaus šešėlyje

Suvienyti gentis į vieną tautą padėjo ne tik suvienodinti įstatymai, papročiai ir kalba, bet ir krikščionybės priėmimas. Naująjį tikėjimą atnešė vienuolis Augustinas, kurį 595 m. popiežius Grigalius Didysis iš Romos pasiuntė skelbti Dievo žodžio į Britaniją.

Augustinas atvyko į Thaneto salą Kento karalystėje, o iš ten keliavo į Kenterberį, karaliaus Etelberto sostinę. Kentas misionieriumi pasirinktas neatsitiktinai: karalius buvo vedęs prancūzų princesę Bertą. Krikščionis. Kento christianizacija, žinoma, buvo sėkminga. Ten buvo įkurta arkivyskupija. 635 m. airių vienuolis Aidanas kaip misionierius atvyko į Nortumbriją. Ten christianizacija pasiekė savo tikslą.

VIII a. pabaigoje - X a. pradžioje prasidėjo sistemingi vikingų jūrų plėšikų antpuoliai. Tačiau 850 m. viskas pasikeitė. "Anglosaksų kronikoje" po šiais metais yra įrašas: "Pagonys pirmą kartą pasiliko žiemoti". O netrukus čia įsikūrė danų ir norvegų gyvenvietės. Karalius Alfredas surengė nuožmų vikingų atremimą. 878 m. prie Edingtono jis sumušė jų kariuomenę ir tada nustojo mokėti duoklę. Vikingai išplaukė, bet Alfredas žinojo, kad jie sugrįš. Jo įsakymu jie pradėjo statyti laivus, kurie galėtų kovoti su priešu sekliuose vandenyse. Kai 898 m. vikingai atvyko siaubti Britanijos, anglai turėjo pajėgų laivyną ir apmokytą kariuomenę. Dalis užpuolikų pasirinko bėgti į tėvynę, o kai kurie Rytų Anglijoje ir Nortumbrijoje pasiliko visam laikui.

X a. į didelę Anglijos karalystę įėjo visos neįtrauktos valstybės - Mersija, Nortumbrija ir Danelagas. Nuo šiol Anglijos sostas priklausė Saksonijos Vesekso karalių dinastijai. Karaliai pavydėjo šalies etninės vienybės, todėl ėmėsi visų priemonių, kad anglų žemėse apsigyvenę danai nesudarytų priešiškos koalicijos. Tačiau išspręsti skandinavų ir danų anklavų, kuriuose negaliojo Anglijos įstatymai, problemą pavyko tik X a. viduryje. Deja, neilgam! Jau nuo 980 m. atsinaujino skandinavų ir danų antpuoliai, o 1009-101 m. 6-eri metai virto tikrais karais. Iš pradžių šalį bandė užkariauti Torkelis Aukštasis, paskui Svenas Šakalotasis. 1016 m. lapkritį Sveno sūnus Knudas įgyvendino tėvo svajonę - jis tapo Anglijos karaliumi. Senąją aristokratiją jis sunaikino arba atleido, o naujoji buvo griežtai daniška. Nuo šio momento tarp paprastų žmonių ir diduomenės ėmė didėti ne tik socialinė, bet ir kultūrinė praraja. Karalius Edvardas, įžengęs į sostą 1042 m., savo auklėjimu netgi buvo tikras normanas.

Taigi įvykis, žinomas kaip Vilhelmo Užkariautojo pergalė 1066 m. Hastingso mūšyje, buvo visiškai nuspėjamas. Per kelis ateinančius šimtmečius abi etninės grupės asimiliavosi ir susiliejo, kol ateiviai prakalbo angliškai, o buvę anglosaksai, sulaukę naujo kraujo antplūdžio, tapo anglais.

P.S. Na, ar kažkas panašaus... :)