Nabatėjai - kas jie buvo, kada ir kur gyveno?

Pakeliui iš Sinajaus dykumos į Jordaniją per siaurus uolėtus tarpeklius kyla kalnas, arabiškai vadinamas Jabal Harun - Aarono kalnu. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Mozės brolis Aaronas, vyriausiasis kunigas, užkopė į šią viršūnę ir, pasak istoriko Juozapo Flavijaus, "kariuomenės akyse, nes vieta buvo labai žema, nusivilko vyriausiojo kunigo drabužius. Perdavęs ją savo sūnui Eleazarui, kuris pagal amžių turėjo tapti vyriausiuoju kunigu, jis mirė visų žmonių akivaizdoje.

Aarono mauzoliejus iki šiol stovi ant Džabal Harūno kalno viršūnės, iškilęs virš prieš tai stovėjusios bizantinės bažnyčios griuvėsių. Taigi senovinę biblinę tradiciją, siejančią šią vietą su Aarono mirtimi, perėmė vietos gyventojai, kurie IV a. priėmė krikščionybę, o vėliau - islamą.

Verslūs klajokliai

Senovės tradiciją perėmusi gentis ar genčių grupė buvo nabatėjai. VI a. pr. m. e. jie atsikraustė į Sinajaus kalnus, iš dalies juos išstumdami, o didžiąja dalimi asimiliuodami edomitus, ne kartą minėtus Senajame Testamente. Be edomitų, nabatėjai aplenkė ir savo kaimynus moabitus.

Ginčijamasi, ar į Pietų Zajorvaniją jie atsikraustė iš pietinės Sirijos dykumos, ar jų pirminė tėvynė buvo Arabijos pusiasalio pietuose. Vienaip ar kitaip, atvykėliams pavyko užimti edomitų tvirtovę Selu (vėliau graikiškai pavadintą Petra, nuo žodžio "uola"). Kalnų paslėpta ir šaltinio vandeniu aprūpinta oazė buvo vienintelė maršruto oazė - dviejų kilometrų tarpeklis uolose prieš pasiekiant Jordaniją. Nabatėjai pavertė Selachą svarbiu prekybos centru, per kurį vertingos prekės (prieskoniai ir aromatinės medžiagos - smilkalai, mira ir cinamonas) plaukė iš pietų Arabijos į Artimųjų Rytų Gazos uostą ir priešinga kryptimi - grūdai iš Egipto per Gazą, geležis, keramika ir audiniai iš Sirijos. Po to, kai 312 m. pr. m. e. Nabatėjams pavyko atremti du Sirijos karaliaus Antigono, Aleksandro Didžiojo įpėdinio, karinius žygius prieš šią turtingą gentį, ši maža tauta tapo gerai žinoma Artimuosiuose Rytuose.

II a. pr. m. e. jos šeichai nusprendė išsirinkti aukščiausiąjį lyderį. Taip atsirado Nabatėjos karalystė. Karalystė pasiekė savo galios viršūnę mūsų eros pradžioje, kai jos sienos apėmė dabartinės Jordanijos ir pietų Sirijos teritorijas, Saudo Arabijos šiaurę, Izraelio Negevo dykumą ir Egipto Sinajaus dykumą. Artimiausi nabatėjų kaimynai ir prekybos partneriai buvo Judėjos gyventojai, kaip liudija išlikę rašytiniai šaltiniai. Unikalios informacijos apie įvairius judėjų ir nabatėjų santykių aspektus I-II a. yra žydės, vardu Babata, asmeniniame archyve. Ji buvo kilusi iš Mahozos kaimo pietrytinėje Negyvosios jūros pakrantėje, kadaise buvusioje Nabatėjų karalystėje.

Nabatėjoje gyvenusių žydų dokumentai rodo glaudžius kaimyninius šių dviejų tautų santykius. Taigi sužinome, kad abu sudarė sandorius dėl turto, nabatėjai įsipareigojo būti žydų vaikų globėjais ir ne kartą pasirašė kaip liudytojai savo kaimynų sandoriuose. Žydai lankėsi ir kituose Nabatėjos miestuose - vienas išlikęs dokumentas buvo pasirašytas Rabato Moabo mieste, kitas - Afroditės šventykloje Petroje.

Matyt, Babatai ir jos giminaičiams kadaise teko bėgti iš Mahozos. Nežinome, ar taip atsitiko dėl pablogėjusių santykių su nabatiečiais, ar dėl romėnų persekiojimo. Jos archyvai buvo rasti vienoje iš Judėjos dykumos olų.

Klestėjimas ir šlovė

Naujajame Testamente sužinome apie žymiausią asmenį, praleidusį keletą savo gyvenimo metų Nabatėjos karalystėje.

Laiške galatams apaštalas Paulius rašo apie save: "Bet kai Dievas, išsirinkęs mane iš motinos įsčių ir pašaukęs savo malone, panorėjo manyje apreikšti savo Sūnų, kad jį skelbčiau pagonims, aš ne iš karto pasitariau su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas apaštalus, kurie buvo prieš mane, bet nuvykau į Arabiją ir vėl grįžau į Damaską" (1, 15-17).

Paulius ne veltui vyko į misiją Arabijoje, t. y. Na-batėjoje. Galima daryti prielaidą, kad jis, kaip ir daugelis jo gentainių, gerai pažinojo tos šalies gyventojus, kuriuos žydai vadino "Izmaelio sūnumis".

Kaimynų santykiai ne visada buvo pasitikėjimo kupini. Nabatėjai ne kartą padėjo Judėjai kovoje su Seleukidų valdžia. Tačiau dėl agresyvios žydų karaliaus Aleksandro Janajo (103-76 m. pr. Kr.) politikos kilo karas. Jannai užėmė svarbiausią Gazos uostamiestį, užėmė šiaurinę Negevo dykumos dalį ir pietrytinę Negyvosios jūros pakrantę.

Vėliau Romos įsikišimas Artimuosiuose Rytuose užkirto kelią Nabatėjos ir Judėjos nesantaikai. Abi tapo vasalinėmis karalystėmis, pavaldžiomis Romai. Tačiau skirtingai nuo Judėjos, kuri jau b tapo Romos provincija, Nabatėja buvo galutinai prijungta prie Romos tik 106 m.

Nabatėjos karaliaus Areto IV valdymo metai (I a. pradžia) paprastai laikomi šalies viešojo gyvenimo suklestėjimo laikotarpiu. Ji pasiekė didžiausią mastą ir trumpą laiką tęsėsi iki pat Damasko. Petra, Nabatėjos sostinė, didinga vieta, neįveikiama tvirtovė, apsupta kalnų, šaltinių ir upelių akmeninėse cisternose sukaupto vandens prieinamumas buvo labai naudingas valstybei. Petra buvo čia sukauptų gėrybių saugykla, neprieinama "plėšrūnams", kuriuos viliojo jos turtai. Iš čia prekės buvo gabenamos į Gazą, taip pat į kitus Sirijos ir Libano uostus bei Egipto Aleksandriją.

Helenistinis menas į Petrą atkeliavo kartu su šimtais pirklių karavanų. Valdant monarchui Aretui III Filelinui ("Mylinčiam helenus"), I a. pr. m. e. pradėtos kaldinti Seleukidų tipo monetos.Vazos buvo degamos ir puošiamos graikiškos keramikos stiliaus augaliniais ornamentais. Kiek vėliau atsirado puikių graikų-romėnų kapaviečių su klasikiniais fasadais, iškaltais raudonose uolose. Visi jie iki šių dienų yra senovės Petros šlovė.

Po Romos padu

Paskutiniai nepriklausomi Petros karaliai dešimtmečius gynėsi nuo romėnų, naudodamiesi aplinkiniais kalnais kaip įtvirtinimais, bet galiausiai buvo priversti pasiduoti romėnų galybei. 105 m. Romos imperatorius Trajanas užėmė Petrą, tačiau gyvenimas mieste nenutrūko. Tik žlugus Romai, kadaise gyvybingi prekybos keliai sustojo. Tiesa, dar du ar tris šimtmečius po Romos žlugimo čia rezidavo Bizantijos vyskupas, tačiau iki kryžiuočių laikų Petras buvo visiškai užmirštas ir miręs miestas. Šaltiniai, kurių niekas neprižiūrėjo, pamažu išdžiūvo, o dykuma prarijo oazę.

1812 m. šveicarų keliautojui Johannui Burckhardtui pasisekė iš naujo atrasti Petrą. Per uolas jis pateko į plyšį, iš kurio atsivėrė stebuklingo miesto vaizdas. Miestas buvo rausvas, geltonas, raudonas ir mėlynas - įvairiaspalvės smiltainio uolos perėjo į namus, papuoštus kolonomis ir puošniais portikais, o virš miesto iškilusios uolos buvo juodos su keturkampiais langais ir durimis. Atrodė, kad jo gyventojai dar miega savo būstuose ir netrukus išeis pasitikti keliautojo. Tačiau pirmasis įspūdis buvo apgaulingas. Miestas buvo miręs. Jo grindinio plokštės buvo padengtos nuo kalnų krentančiomis nuolaužomis, fontanai ir baseinai sutrūkinėję, namų ir šventyklų kapiteliai ir sienos buvo išgraužti karšto vėjo.

Pastaraisiais dešimtmečiais archeologai išvalė pagrindines miesto gatves, altorius ir šventyklas, sugrąžino į vietą nuvirtusias kolonas ir atstatė triumfo arką. Tačiau Petroje darbo turės ne viena tyrinėtojų karta. Visi jie siekia, kad miestas taptų paminklu nedidelei tautai - Nabatėjų genčiai, kuri tvirtai skynėsi kelią istorijoje.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus.