Štai moteris – jai 30 metų, neturi vaikų

Kartais būname visiškai akli kitų žmonių jausmams. Kartais pasakome tokius žodžius, kurie nieko nereiškia mums patiems – šiaip leptelėjome, kad pauzę užpildytume. Pasakome vien tam, kad kažką pasakytume. Ir net į galvą nešauna, kaip kitas žmogus gali juos suvokti. Kaip patys to nejausdami, sužeidžiame žmogų, kenčiantį užslėptą skausmą.

Štai moteris – jai 30 metų, neturi vaikų. Žmonės jos klausinėja: “Vis dar neturi vaikų?” Ir ji vis iš naujo ir iš naujo, dirbtinai šypsodamasi, sugalvoja vis naujų atsakymų. “Ne, dar neturiu”. – atsako, tramdydama nusivylimą. “Nereikia taip ilgai delsti, juk laikrodis tiksi, laikas nelaukia”. – dalinasi savo neįkainuojama išmintimi aplinkiniai, baisiai patenkinti, kad gali nukreipti moterį teisingu keliu. Moteris jiems šypsosi. Ir verkia, kai lieka viena.

Verkia, nes visi keturi jos nėštumai baigėsi persileidimais. Nes su vyru jie be jokių rezultatų stengiasi susilaukti vaiko štai jau penktus metus. Verkia, nes vyras jau turi vaikų iš ankstesnės santuokos, o kitų nenori. Verkia, nes serga, o vaistai, kuriuos tenka vartoti, nesuderinami su nėštumu. Verkia dėl to, kad vyras nevaisingas ir kaltina save už tai. Nes visos seserys jau turi vaikų, išskyrus tą sesę, kuri apskritai jų pakęsti negali. Verkia, nes geriausia draugė ką tik pastojo. Verkia, nes ją vėl pakvietė į vakarėlį naujagimio garbei. Nes jos mama nesiliauna kamantinėti: “Ko gi tu lauki?!”

Nes anyta taip trokšta anūkų. Verkia, nes kaimynė susilaukė dvynukų ir siaubingai su jais elgiasi. Verkia, nes šešiolikmetės snarglės pastoja iš pirmo karto, nors tie vaikai joms visai nereikalingi. Nes ji – puiki teta. Nes ji jau išsirinko savo vaikams vardus. Nes vaikų kambarys jų namuose vis dar tuščias. Verkia, nes tuščia ir jos širdyje. Verkia, nes būtų nuostabi mama. Būtų…

O štai kita moteris – jai 34-eri metai, turi 5 vaikus. Žmonės jai sako: “Dieve švenčiausias, tikiuosi, tuo ir apsiribosi?” Ir juokiasi, nes tai lyg ir pokštas, juokelis. Moteris irgi juokiasi, tik be didelio noro. Iškart pakeičia temą. O likusi viena – verkia.

Verkia, nes vėl laukiasi ir iš aplinkinių replikų jaučia, kad turi slėpti šį savo džiaugsmą. Verkia, nes visada norėjo didelės šeimos ir negali suprasti, kodėl aplinkinius žmones tai siutina. Nes neturi brolių ir seserų ir vaikystėje jautėsi be galo vieniša. Nes jos močiutė turėjo 12 vaikų ir ji nori tiek pat. Verkia, nes negali įsivaizduoti gyvenimo be savo mažųjų, o kitiems jie kažkodėl atrodo kaip Dievo bausmė. Verkia, nes nenori, kad jos visi gailėtųsi. Nes jiedu su vyru gali sau leisti išlaikyti didelę šeimą, tačiau tai, panašu, neturi reikšmės. Verkia, nes visi laiko ją neatsakinga. Nes mirtinai pavargo nuo tokių nevykusių juokelių. Verkia, nes kartais ir pačiai šauna mintis, kad nereikėjo gimdyti dar dviejų. Nes pavargo gintis. Verkia dėl chamiško žmonių, kurie akiplėšiškai braunasi į asmeninį gyvenimą, elgesio.

Štai dar viena moteris – jai 40 metų, turi vieną vaiką. Žmonės stebisi: “Tik vienas? Nejaugi niekada nenorėjai daugiau?” “Aš ir taip laiminga”. – ramiai atsakinėja moteris. Ir niekas neįtaria, kad likusi viena, ji irgi verkia. Nes netgi vieno vaiko gimimas buvo tikras stebuklas. Nes sūnus nuolat prašo broliuko arba sesutės. Verkia, nes visada norėjo ne mažiau kaip trijų. Verkia, nes antrą nėštumą teko nutraukti, kad liktų gyva. Nes gydytojai sako, jog dar vienas nėštumas – pernelyg didelė rizika gyvybei. Verkia, nes jai nelengva rūpintis netgi vienu vaiku. Ji verkia, nes vyras jau mirė, o kito vyriškio taip ir nesutiko. Verkia dėl to, kad pogimdyminė depresija buvo pernelyg stipri ir ji net neįsivaizduoja, kaip galėtų tai ištverti dar sykį. Nes jai pašalino gimdą. Verkia todėl, kad nori dar vieno vaiko, tačiau negali jo turėti.

Šitos moterys gyvena tarp mūsų. Jos mūsų kaimynės, kolegės, giminaitės. Joms visiškai nereikia mūsų nuomonių ir patarimų, kol pačios nepaprašys. Jų asmeninis gyvenimas mūsų neliečia. Gal jau pradėkime šias moteris pagaliau gerbti?

Šaltinis