Kodėl mūsų mylimas žmogus staiga tapo kitoks?

Ganėtinai paplitęs atvejis, kai patiriame didžiulį nusivylimą, kada lūkesčiai nesutampa su realybe. Nusivylimo skausmas mums gerai pažįstamas ir visiškai atsisakyti lūkesčių vargu ar įmanoma. Artimuose santykiuose lūkesčiai kaip tik reikalingi. Išdrįsiu netgi tvirtinti, kad lūkesčiai partnerio atžvilgiu – būtinas artimų santykių elementas.

Juk artimą žmogų pažįstu pakankamai gerai. Daug bendrauju ir jau žinau, kada ir ko galima iš jo laukti. Net jeigu tai labai nenuspėjamas ir spontaniškas žmogus. Ir tai yra ypatingas menas, kurio artimi žmonės mokosi drauge – atitikti bent iš dalies vienas kito lūkesčius, neapribojant savęs.

Tačiau pasitaiko, žinoma, ir nusivylimų.

Kada būtent jie sukelia skausmą?

Artimi žmonės santykiuose vaidina įvairius vaidmenis. Santykiai apskritai plėtojasi įvairiai, kai kurie vaidmenys iš karto nulemti ir tampa santykių pagrindu, kai kurie vaidinami tam, kad partneriai turi tokių poreikių.

Vaidmenys „Tėvai-Vaikai”, kai kalba eina apie mamą ir dukrą, nustatyti „pagal nutylėjimą”. O štai kai jie susikeičia vietomis, kai dukra, pavyzdžiui, tampa savo mamai „rūpestinga motina” – tai jau taisyklių pažeidimas, tegu ir labai dažnas. Ir pats savaime toks vaidmenų susikeitimas dar neteikia skausmo.

Negana to – kartais tokie susikeitimai suartina žmones. Juk šiuo atveju mama patenkina savo vidinio vaiko poreikį jausti artumą. Ir jeigu dukrai pakanka resursų ir ji sutinka vaidinti šį vaidmenį, dukros ir mamos santykiai gali būti pakankamai harmoningi ir neskausmingi. Nors tokie kardinalūs vaidmenų susikeitimai geruoju nesibaigia, čia aš, visgi, norėčiau papasakoti ne apie tai.

Kalbu apie atvejus, kai tokie santykiai teikia didelį skausmą.

Jeigu motinai bloga ir sunku, ji prašo palaikymo iš savo dukros ir užima vaikišką poziciją. Laukia, kad dukra suteiktų jai tokią reikalingą „motinišką meilę”.

O dukrai ne tas galvoje. Ir visiškai normalu bei natūralu, kad ji nenori tapti savo mamos mama. Tačiau mamai tai labai skausmingas nusivylimas. Maža to, kad išseko jos resursai, tai dar ir artimiausias žmogus ją išdavė – nepateisino lūkesčių.

O juk šie lūkesčiai ganėtinai pateisinami – mama daugybę kartų dovanojo dukrai artumą panašiose situacijose.

Ir juk visa tai pasireiškia taip subtiliai (šypsena, prisilietimai, gestai, frazės), kad suvokti lūkesčių ir realybės neatitikimą labai sunku.

Toliau – dar blogiau. Mama jaučiasi išduota ir pradeda pakankamai pagrįstai keršyti.

Ir skaudina dukrą, kartodama: „ach, tu jau ne tokia, kokia buvai, ir kokią aš tave norėjau matyti. Nagi, daryk, ko aš noriu, jeigu mane myli!”

Tokioje situacijoje labai svarbu suprasti, kad vaidmenys susipainiojo. O dar sudėtingiau suprasti, kai vaidmenys supainiojami lygiaverčiuose santykiuose. Kai, pavyzdžiui, santuokoje partneriai ieško vienas kitame mamos/tėčio ir tai juos abu patenkina. Tokie santykiai gali ilgai ir neskausmingai tęstis, jeigu gyvenime nepasitaikys sunkių periodų, kai tėviškos/motiniškos meilės staiga prireiks iškart abiem partneriams.

Gamtos Terapija tavo namuose:

Laikas bėga, žmonės keičiasi, kaip ir gyvenimo aplinkybės, ir štai kažkuris partneris jau nebegali žaisti šio žaidimo, o kitam tėviško/motiniško meilės poreikio nebelieka kur tenkinti. Ir čia prasideda naujos skausmingos scenos. Jas nelengva įveikti, net jeigu partneriai moka susitarti dėl tokių neįprastų dalykų.

Tačiau gerokai dažniau mes netgi nesugebame suprasti, kas atsitiko. Kodėl artimas žmogus staiga pasikeitė ir nebeduoda mums to, ko mums taip reikia ir ką anksčiau duodavo. Taip kad pirmas žingsnis atsikratyti šio nerimo – pastebėti, kokius vaidmenis žaidžiame santykiuose, ir kokių vaidmenų iš mūsų laukia. Ir tai daryti geriausia drauge su partneriu.

O vaidmenų santykiuose gali būti daug ir įvairių, kaip ir poreikių, kuriuos norime patenkinti santykiuose.