Žmogus, kuris sustabdė laiką

1945 metų vasario 11 d., 2:20 nakties Valstybinės ligoninės Bostone (Anglija, Linkolnšyro grafystė) budinti medicinos selelė pro stiklines duris pažvelgė į kiemą ir pastebėjo privažiuojantį greitosios pagalbos automobilį. Po minutės sanitarai į vestibiulį įstūmė ratukus ir perkėlė pacientą ant stalo priėmimo skyriuje.

- Šį žmogų vadinsite Čarlzu Džemisonu, - jie pasakė, prieš grįždami atgal į automobilį (paranormal.lt).

Čarlzas Džemisonas atrodė gana prastai, todėl medicinos seselė atidėjo paciento įforminimo reikalus iki ryto ir iškvietė reanimatorių brigadą. Atvykę trys gydytojai apžiūrėjo Džemisoną. Iš pažiūros vyrui buvo apie 45 metai. Plėštinės žaizdos nugaroje ir kojose buvo apleistos. Be to, ligonį buvo ištikęs paralyžius, o tuo metu, kai jis buvo atgabentas į ligoninę, vyras buvo nugrimzdęs į komą.

Ant abiejų rankų buvo dailiai atliktos tatuiruotės, vaizduojančios sukryžiuotas JAV ir Didžiosios Britanijos vėliavas bei dvi sujungtas širdis.

Kol gydytojai apžiūrinėjo Čarlzą Džemisoną, medicinos seselė išėjo į kiemą, norėdama paklausti greitosios pagalbos automobilio vairuotojo iš kur buvo atgabentas nukentėjusysis. Tačiau kieme automobilio jau nebuvo. Po kelių dienų paaiškėjo, jog nė viena greitosios pagalbos tarnyba tą dieną į ligoninę nesiuntė savo automobilio.

Bostono policijos detektyvai pabandė ką nors sužinoti apie pacientą iš jo rūbų. J karines pajėgas, prekinį laivyną buvo išsiųsti vyro pirštų atspaudai. Policija apklausė daugybę greitosios pagalbos vairuotojų, jų nuotraukas rodė tą naktį budėjusiai medicinos seselei, tačiau moteris vairuotojo taip ir neatpažino.

Tuo metu paslaptingasis pacientas ėmė po truputį taisytis. Jis vis dar buvo paralyžiuotas žemiau juosmens, tačiau sugrįžo iš komos. Žaizdos jo kūne ėmė gyti. Tačiau Džemisonas tylėjo, o tai gydytojams kėlė nerimą. Ištisas savaites ir mėnesius jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir tylėdamas atidžiai žvelgė pro langą.

1945 m. liepos 15 d. Džemisono bylos tyrimas buvo baigtas, nes nebuvo pasiekta praktiškai jokių rezultatų. Pagal drabužius ir tatuiruotes policijos pareigūnai padarė išvadą, kad vyras galėjo būti jūreiviu.

Vieną dieną medicinos seselė, lankydama ligonius palatose, pastebėjo, kad Čarlzo elgesys tarsi pasikeitė. Jo veide atsirado nežymi šypsenėlė, tarsi galvoje būtų šmėstelėję kažkokie malonūs prisiminimai. Medicinos seselė dar labiau nustebo, kai vyras netikėtai tarė: „Aš tiesiog nesuprantu“. Šie žodžiai buvo pirmieji, kuriuos ištarė po 2 metų tylos!

Sužinojęs apie tai, kas nutiko, į Čarlzo palatą atėjo ligoninės vyriausias gydytojas Oliveris Viljamsas. Jis nežinojo, kiek ilgai Džemisonas galės kalbėti, todėl nedelsdamas užvedė kalbą. Per vieną tokį susitikimą Čarlzas išsikalbėjo. Jis ėmė pasakoti apie Viljamą Gladstoną (William Gladstone) (1809-1898) ir Bendžaminą Dizraelį (Benjamin Disraeli) (1804-1881), tarsi šie vyrai vis dar būtų gyvi (Gladstonas buvo Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas 1868-1874, 1880-1885, 1886 ir 1892-1894 metais; Dizraelis - Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas 1868 ir 1874-1880 metais). Vėliau Džemisonas ėmė prisiminti apie Napoleono Bonaparto (1769-1821) karinius žygius. Ypač ilgai vyras kalbėjo apie Austerlico mūšį, kuris įvyko 1805 metais.

Daktaras Viljamsas, sugrįžęs į savo kabinetą, paskambino Didžiosios Britanijos informacinės tarnybos vadovui Eltonui Barkeriui ir pakvietė jį atvykti į ligoninę pas pacientą.

Eltonas Barkeris atsisėdo priešais Džemisoną ir ėmė jam pasakoti apie didelius jūrų mūšius ir svarbius įvykius Didžiosios Britanijos laivyno istorijoje. Vėliau jis iš savo portfelio išsitraukė keletą piešinių ir juos padėjo ant lovos. Džemisonas iš pradžių tingiai pažvelgė į Barkerį, tačiau po to ėmė atidžiai žiūrėti į piešinius.

- Nejuokinkite, sere, - jis tarė, rūsčiai žiūrėdamas į Barkerį. - Mano manymu,
ne mažiau kaip keturiuose piešiniuose neteisingai pavaizduoti jūriniai ženklai ant rankovių!

Pasirodo, Džemisonas buvo visiškai teisus! Barkeris senam jūrininkui į rankas padavė krūvelę nuotraukų, kuriuose buvo nufotografuotos Didžiosios Britanijos karinės bazės ir laivai. Vyras, vartydamas nuotraukas, aiškiai nuobodžiavo ir buvo abejingas, kol nepaėmė Karališkojo jūrų šaudmenų sandėlio nuotrauką.

- Juk tai Londonas! - šūktelėjo jis. -Aš esu buvęs šiame pastate!

- Tai, ką tu pasakei, yra neįmanoma, -švelniu balsu pasakė daktaras Viljamsas.

- Kiek tau metų, Čarlzai?

- Greitai bus keturiasdešimt devyni.

- O ši nuotrauka padaryta prieš 60 metų!

Tačiau Džemisonas netikėtai ėmė kalbėti apie jūrų artilerijos mokyklą Hosporte 1850 metais! Jis vaizdingai apibūdino žmones ir netgi tarnybines patalpas mokykloje. Čarlzo žodžiai pasitvirtino, kai Barkeris peržvelgė atitinkamus dokumentus.

Barkeris Čarlzui įteikė 1909 metais išleistą knygą apie karo laivus. Sis ėmė ją vartyti, kol neatvertė puslapio, kuriame buvo pavaizduotas didelis karinis laivas „Belerofonas“.

- Aš plaukiojau „Belerofone“, - ištarė vyras, o jo akyse pasirodė ašaros.

- Į „Belerofoną“ patekau, kai jis buvo dar visai naujas laivas, - tęsė Čarlzas. - Atsimenu, kad mes plaukėme link Jutlandijos...

Daktaras Viljamsas nusistebėjo:

- Jūs dalyvavote mūšyje Jutlandijoje?

- Mes buvome konvojuje.

Tai buvo slapta misija.

Daktaras Viljamsas pagalvojo: „Nejaugi jis nežino, kad Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais. Nejaugi jis vis dar gyvena tame laike, prieš trisdešimt metų?“

Daktaras Viljamsas ir Barkeris toliau klausinėjo Čarlzą apie Jutlandiją ir „Belerofoną“, tačiau vyras nebuvo kalbus. Ko gero, kaip ir kiti Karališkojo laivyno jūreiviai, jis norėjo pamiršti tą gėdą, kurią patyrė 1916 metų gegužės 31 dieną prie Jutlandijos krantų.

Tuomet Eltonas Barkeris paklausė Džemisono, ką reiškia tatuiruotės ant rankų. Senas jūrininkas nusišypsojo. Jis
pasiraitojo rankoves ir apnuogino rankas:

- Sukryžiuotos Didžiosios Britanijos ir JAV vėliavos reiškia dviejų nacijų draugystę. Tokią tatuiruotę turėjo „Kati Sark“ („Cutty Sark“) jūreiviai.

- Ar tai irgi buvo karinis laivas? - paklausė daktaras Viljamsas.

Džemisonas palingavo galvą:

- Tai buvo tristiebis kliperis.

Po kelių telefono skambučių daktaras Viljamsas sulaukė patvirtinimo, jog „Kati Sark“ laivas tikrai egzistavo. Jis į vandenį buvo nuleistas 1869 metais Dambatone (Škotija) ir kartu su kitais burlaiviais jūra gabeno arbatą. Vėliau buvo atidarytas Sueco kanalas, todėl netgi pats greičiausias burlaivis nebegalėjo varžytis su garlaiviais. 1872 metais „Kati Sark“ buvo perkeltas plukdyti avių vilnos iš Australijos. Vėliau laivas buvo parduotas vienai bendrovei iš Lisabonos.

Žinutė laikraštyje apie paslaptingą jūreivį, besigydantį Bostono ligoninėje, patraukė prekybinio laivyno karininko, kuris anksčiau tarnavo transporto laive „Ledženas“ („Lagen“), dėmesį.

- Patikrinkite transporto laivo dokumentus, - pasakė jis daktarui Viljamsui telefoninio pokalbio metu. - Man atrodo, aš prisimenu žmogų, pavarde Džemisonas.

Imigracijos tarnybos darbuotojai dokumentuose aptiko keistą įrašą. Buvo rašoma, kad Čarlzas Viljamas Džemisonas buvo paimtas jūroje. Į transporto laive buvusių asmenų sąrašą jis buvo įtrauktas Sauthemptone 1945 metų sausio 24 dieną. „Ledženas“ į Bostoną atplaukė 1945 metų vasario 9 dieną.

Ekspertus nustebino tai, kad visi įrašai dokumente buvo padaryti rašomąja mašinėle, o štai informacija, susijusi si Džemisonu, buvo įrašyta ranka. Kai buvo surastas buvęs „Ledženo“ kapitonas,
jis irgi nusistebėjo, tačiau nieko negalėjo paaiškinti. Rašyti ranka - tai buvo ne pagal taisykles. Kapitonas buvo įsitikinęs, kad įrašas buvo padarytas vėliau.

Oficialiame įraše buvo teigiama, kad Džemisonas buvo karo belaisvis, iškeltas iš jūros. Šį įrašą padaręs asmuo nepaaiškino, kaip Džemisonas pateko į jūrą ir kiek joje išbuvo, kol buvo įkeltas į laivą.

Daktaras Viljamsas Džemisonui parodė „Ledžendo“ nuotrauką, tačiau vyras į ją abejingai pažvelgė ir nieko nepasakė.

Vėliau gauta informacija dar labiau viską sujaukė. Daktaras Viljamsas iš Lloydo bendrovės paprašė duomenų apie laivą „Kati Sark“. Tarp dokumentų buvo ataskaita apie tai, kad 1941 metų liepos 10 d. vokiečių povandeninio laivo U-24 ekipažas pastebėjo seną būrinį tristiebį kliperį su užrašu „Kati Sark“. Laivui buvo įsakyta sustoti, tačiau kliperis pasisuko ir iššovė salvę borto pabūklais į povandeninį laivą. Po minutės iš povandeninio laivo paleista torpeda burlaivį pasiuntė į dugną. Vokiečiai matė jūroje plaukiojančius žmones, netgi vieną jūreivį ištraukė iš nuolaužų. Šis žmogus, kuris prisistatė kaip Čarlzas Džemisonas, buvo nuplukdytas į uostą Vokietijoje, o po to išsiųstas į karo belaisvių stovyklą Belgijoje.

Praėjo keletas mėnesių. Vieną dieną daktaras Viljamsas kalbėjosi su savo pacientu. Netikėtai Džemisonas iš bloknoto išplėšė lapelį ir jame užrašė „Hinemoa“.

- Ar tai dar vienas laivas, kuriuo tu plaukiojai?, - pasidomėjo gydytojas.

Džemisonas linktelėjo galva:

- „Hinemoa“ buvo krovininis laivas, kuris iš Čilės į Didžiosios Britanijos uostus plukdė nitratus. Aš buvau šiame laive, kai jį nuskandino vokiečių povandeninis laivas.

Lloydo registre tikrai buvo saugoma informacija apie nedidelį krovininį laivą „Hinemoa“, kuris 1876 metais buvo pastatytas Škotijoje. Laivas išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, tačiau 1945 metais dėl didelio susidėvėjimo buvo nutemptas į jūrą ir susprogdintas.

Čarlzas Džemisonas mirė 1975 metų sausio 19 dieną. Niekas taip ir nesuprato, ar jo pasakojimai buvo keistai besielgiančio proto vaisiai ar tai buvo tikri prisiminimai žmogaus, nesuprantamu būdu sugebėjusio sustabdyti laiką.