Sąmokslo teorija apie prezidento Kenedžio nužudymą: tuščias karstas, šešios kulkos ir... Kenedis nebuvo nužudytas

1963 metų lapkričio 22 dieną buvo viešai pasikėsinta į Džoną Ficdžeraldą Kenedį, 55-ąjį JAV prezidentą. Jis buvo pats jauniausias, žavingiausias ir... meilingiausias Baltųjų Rūmų šeimininkas - apie daugybę jo romanų ir dabar sklando legendos. Bet, žinoma, labiausiai mūsų fantazijas kursto jo žūties aplinkybės.

Iki šiol dauguma amerikiečių netiki oficialios senatoriaus Voreno komisijos išvadomis. Mat komisija nesugebėjo (o tiksliau, nenorėjo) atsakyti į du svarbiausius klausimus: “Kiek kulkų pakirto prezidentą? Kam tai buvo naudinga?” Tačiau įdomios versijos šiuo klausimu buvo iškeltos jau mūsų dienomis. Kai kas dabar visai rimtai tvirtina, kad JAV prezidento Kenedžio kapas ... tuščias. Arlingtono nacionalinėse kapinėse po lentele su jo vardu visai nėra karsto. “National Enquirer” informavo, kad hipotezę apie tuščią kapavietę iškėlė ekspertas Džeksonas Kellis, kuris apklausė šimtus FTB darbuotojų, politikų, išstudijavo daugybę šaltinių. Jo įsitikinimu, galimos dvi versijos.

Pirmoji versija - Džonas Kenedis vis dėlto išgyveno per pasikėsinimą Dalase. Ir dar ilgai gyveno, slapstydamasis nuo pakartotinio pasikėsinimo. Antroji versija - jo kūnas buvo slapčia kremuotas, siekiant išvengti pakartotinio skrodimo. Jis būtų įrodęs, kad 1963 metų lapkričio 22 dieną į Kenedį buvo šauta šešis kartus. Ir penkios kulkos pataikė į jo kūną, o ne dvi - į galvą ir į kaklą, kaip tvirtina oficiali versija.

Gydytoja Sonia Feiron tvirtina, kad buvo asmeninė Kenedžio gydytoja nuo 1963 iki 1989 metų, o pats jis vis dėlto išgyveno. Daug Amerikos laikraščiai pranešė, kad pagyvenęs Kenedis (arba jo antrininkas?) buvo nufotografuotas 1991 metų sausio 3 dieną. Tas pats žmogus neva buvo pastebėtas vėliau ir vėl nufotografuotas slaptosios tarnybos agentų apsuptyje prie Kenedžio kapo.

Tačiau šiems pareiškimams prieštarauja Vašingtono laidojimo namų darbuotojas, kuris tvirtina, kad slaptai kremavo Kenedžio kūną slaptosios tarnybos reikalavimu. Šiam liudininkui buvo atlikta psichologinė ekspertizė, jis buvo apklaustas su melo detektoriumi - niekas negalėjo apkaltinti jo prasimanymais.

“Tai nieko neįrodo, - laidojimo namų darbuotojo žodžiams prieštarauja daktaras Kellis. - Slaptųjų tarnybų agentai galėjo jį sąmoningai suklaidinti: per pasikėsinimą išgyvenusį Kenedį galėjo pakeisti antrininku, į karstą paguldė kitą žmogų, o paskui kremavo, kad suklaidintų tyrimą”.

Visa tai suteikia pagrindo atmesti visiems žinomus suklydimus, sugrįžti prie pusės amžiaus senumo įvykių ir vėl bandyti paanalizuoti tų dienų įvykius.

Pasikėsinimo į prezidentą aplinkybes tyrusi senato komisija padarė išvadą, kad jo mirtis - Li Harvio Osvaldo rankų darbas. Jis šovė iš šautuvo su optiniu taikikliu, tačiau, tyrėjų nuomone, jis nebuvo samdomas žudikas, jis buvo tiesiog fanatikas vienišius. Ekspertų nesutrikdė net ir tai, kad Osvaldas kažkada buvo marksistas ir maždaug 4 metus gyveno Sovietų Sąjungoje. Jie neįžiūrėjo šiame pasikėsinime keršto už Karibų krizę, už tai galima komisiją pagirti.

Kokie motyvai paskatino Osvaldą tokiam žingsniui, išsiaiškinti nepavyko: antrą dieną po arešto jį prie visų nušovė naktinio klubo savininkas Džekas Rubis. Ir vėl komisija palaikė, kad antroji žmogžudystė įvykdytas dėl asmeninių motyvų. Neva Rubis surengė linčo teismą jo karštai mylimo prezidento žudikui.

Beje, medicininė apžiūra parodė, kad Džekas Rubis gyveno paskutines dienas ir puikiai žinojo, kad vėžys nepalieka jam nė mažiausio šanso išgyventi. Jis iš tikrųjų neužilgo mirė kalėjime, palikdamas apie save skandalingus prisiminimus.

Tačiau daug kas palaikė tokius paaiškinimus nepakankamai įtikinamais. Už Dalaso tragedijos jiems vaidenosi kruopščiai parengtos operacijos scenarijus. Šią operaciją neva parengė ir atliko šaltakraujai profesionalai. Kas jie? Čia nuomonės išsiskiria:

Kenedis turėjo pakankamai politinių priešų - ir šalies viduje, ir išorėje.

Kai kurie tyrėjai net iškėlė versiją, kad Džoną pašalino pasaulinės vyriausybės, kurią kontroliuoja ateiviai, pasiuntiniai. Jie nenorėjo, kad apie tai sužinotų visi. Be to, nereikėtų atmesti ir versijos apie galimą kokio apgauto vyro, nusprendusio atsiskaityti su tuo, kuris padarė jį raganosiu, kerštą.

Tokių vyrų buvo ne vienas, ir dauguma iš jų buvo gana įtakingi.

Taigi, kas žinoma šiandien?

Oficiali komisija, kuriai vadovavo senatorius Vorenas, padarė išvadą, kad Li Osvaldas šovė iš šešto sandėlių pastato aukšto; pastatas buvo netoli nuo trasos, kuria važiavo prezidento kortežas. Kenedis tuo metu sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, atsirėmęs alkūne į dešinį
atviro limuzino bortą. Tiesiai priešais jį ant atverčiamos sėdynės sėdėjo Teksaso gubernatorius Konelis.

Anot oficialių duomenų, Osvaldas per 6,5 sekundės atliko tris šūvius, ir du iš jų pataikė į tikslą. Ir štai čia atsiranda daug abejonių.

Pirma, kai profesionalams snaiperiams buvo duotas Li Harvio šautuvas, jie atsisakė iš jo šauti. Optinis taikiklis buvo išsiklibinęs, o gaidukas ir šautuvo spyna buvo tokie standūs, kad iššauti tris kartus per šešias sekundes pasirodė fiziškai neįmanoma. O juk dar reikėjo nusitaikyti...

Toliau, ant paties šautuvo iš pradžių nebuvo rasta jokių pirštų antspaudų. Jie atsirado jau vėliau, kai šautuvą nuvežė į morgą, kur gulėjau negyvas Osvaldas, ir jo rankas uždėjo ant buožės. Tai patvirtina liudijimai, į kuriuos senato komisija nematė reikalo atkreipti dėmesį.

Beje, ir pats šautuvas buvo visai ne tas, su kuriuo Li Harvis pozavo nuotraukoje, rastoje jo namuose. Ekspertas Džekas Vaitas, kuris analizavo šią nuotrauką, pateikė išvadą, kad ji - klastotė. Šešėlis po Osvaldo nosimi savo kryptimi nesutampa su kūno šešėliais.

Be to, žinoma, kad Li Osvaldo kaklas buvo labai plonas: jis nešiojo 36 dydžio marškinius. O fotografijoje galva uždėta ant 41 dydžio kaklo.

Dar - šautuvo ilgis fotografijoje neatitinka šautuvo, rasto sandėlyje, ilgio. Išeina, kad šautuvas buvo pakeistas.

Tai dar ne viskas... Per apšaudymą sėdėjusiems automobilyje žmonėms iš viso buvo padarytos septynios žaizdos. Kaip tai įmanoma, jei tikslą pasiekė vos dvi kulkos?

Prieš kelerius metus internete sklandė informacija apie kompiuterinį modelį, kuris virtualios realybės metodais atkūrė visą tragedijos schemą. Tai padarė vokiečių kompiuterių specialistas Joachimas Marksas ir britų literatas Metju Smitas.

Jie naudojo fotogrametrijos metodus, kurie leidžia tiksliai nustatyti objektų formą, dydžius ir padėtį, atstumus tarp jų pagal nuotraukas ir kitus atvaizdus. Autoriai pabandė kuo pilniau atkurti aplinką, kurioje vyko lemtingi 1963 metų lapkričio 22 dienos įvykiai.

Be daugybės fotografijų, itin vertinga pasirodė viena kino juosta. Joje kino mėgėjas Abramas Zapruderis, kuris filmavo prezidento kortežą, atsitikinai užfiksavo ir visą tragediją.

Kompiuterinė versija leidžia pažvelgti į veiksmų areną iš įvairių kampų, vadinasi, ir nuspėti, kur tiksliai galėjo slėptis galimi prezidento žudikai. Dar daugiau, šiuolaikinė technika suteikia galimybę matyti visą sceną tarsi kulkos “akimis”!

Taigi, sekant Voreno komisijos logika, viena kulka turėjo skristi zigzagu ir net ... sustingti ore 1,1 sek.! Tik taip ji tada galėjo padaryti tas žaizdas prezidentui ir senatoriui Koneliui, kurios buvo rastos.

“Kam buvo naudingas prezidento nužudymas?” Pasirodo, pirmiausia, viceprezidentui Lindonui Džonsonui. Džonas Kenedis negalėjo jo pakęsti, bet įtraukė į savo komandą pragmatiškais sumetimais. Buvo manoma, kad viceprezidentas turėjo kompromituojančios medžiagos apie prezidentą, ir tas norėjo turėti jį prie savęs, netoliese.

Kompromituojančią medžiagą Džonsonas galėjo gauti iš FTB šefo Edgaro Huverio, kurį broliai Kenedžiai - prezidentas ir justicijos ministras - ketino atleisti iš pareigų. O pats Huveris galėjo gauti reikalingą medžiagą ne tik iš savo agentų, bet ir iš mafijos vadeivų, su kuriais bendradarbiavo, informuodamas apie gręsiančius nemalonumus. O jie atsidėkodami suteikdavo jam galimybę išlošti stambias sumas totalizatoriuje.

Štai šis triumviratas ir suorganizavo sąmokslą. Yra liudijimų, kad, prieš atvažiuojant prezidentui į Dalasą, Džonsonas ir Huveris slaptai susitiko su mafijos vadeivomis.

Po to Džonsonas asmeniškai pakeitė kortežo maršrutą ir padarė taip, kad dviejuose staigiuose posūkiuose prezidento automobilio greitis sumažėtų iki 20 km/val. - taip buvo patogiau šauti į jį. Jis įkalbinėjo ir savo bičiulį Konelį nesėsti į vieną automobilį su prezidentu, o paskui spaudė Voreno komisiją padaryti “teisingas” išvadas.

Mafiozai sudarė samdomų žudikų brigadą, kuriai vadovavo geriausias šaulys Džimis Fratiano. Na, o Huveris “atpirkimo ožiu” padarė Li Harvį Osvaldą, kurį pašalino taip pat mafijos statytinis Džekas Rubis. Ir galai į vandenį...

Kalbama, kad JAV valdžia, pasibaigus senaties terminui, jau netrukus turės nuimti paslapties šydus nuo šios istorijos. Gali būti, kad nuo mūsų visų akių bus nuimta dūmų ir melo uždanga, ir mes galiausiai sužinosime tiesą.

Nors, tiesą sakant, taip pat sklando gandai, kad CŽV aktyviai priešinasi šios istorijos detalių išslaptinimui ir planuoja viską laikyti paslaptyje dar bent penkiasdešimt metų.