Kodėl prezidentas Džonas Kenedis buvo nušautas, o prezidentas Franklinas Ruzveltas – ne?

Mes turime laikytis drauge, arba, be jokios abejonės, mus pakars pavieniui.  Benjaminas Franklinas

Deja, Federalinės Rezervų Sistemos nepriklausomybė nėra visavertė. Komiteto veiksmų laisvė per atviros rinkos operacijas yra įstatymiškai užtikrinta, bet gali būti suvaržyta kitu įstatymu. Alanas Grinspenas, FRS vadovas

Prezidentas, Teksaso valstijos gubernatorius ir jų žmonos šypsojosi bei mojavo rankomis juos sveikinusiems amerikiečiams. Saulėta diena, puikus oras. Kabrioletas „Linkoln Kontinental“ buvo kuo puikiausiai matomas iš visų pusių, ir todėl čia buvo itin patogu darbuotis daugybei fotografų bei operatorių, tarp kurių buvo daug mėgėjų. Mašinos galinėje sėdynėje – Prezidentas ir jo sutuoktinė, priekinėse atlošiamosiose sėdynėse – gubernatorius su žmona. Nuotaika visų puiki. Dalasas šventiškai papuoštas. Triukšmas, sveikinimo šūksniai. Būtent todėl Žaklina Kenedi neišgirdo duslaus trakštelėjimo. Žvelgdama į susirinkusiųjų minią, ji mojavo ranka, ir tik kai atsigręžė, staiga išvydo, jog jos vyro kūnas buvo iškreiptas, o dešiniąja ranka jis sugriebė savo kaklą, iš kurio plūstelėjo kraujas.

„Dieve mano, ką jie padarė!?“ – su apmaudu suklykė Žaklina. – „Dieve mano, jie nužudė Džeką! Jie nužudė mano vyrą! Džekai! Džekai!“

Nepažįstamasis, stovėjęs priešais reklaminį skydą, ką tik išskleidė savo lietsargį. Tačiau danguje nei debesėlio. 20 laipsnių šilumos, taigi, ir ne itin karšta. Kam jis išskleidė skėtį? Kam visaip judino jį? Apie tai tą akimirką niekas nepagalvojo…

Priekyje tiesiai žmonai ant rankų nukrito gubernatorius Džonas Konelis. Kruvina dėmė plėtėsi jam ant rūbų. Jis nukrito pačiu laiku. Kita kulka tiesiog sutraiškė JAV Prezidento galvą. Žaklina Kenedi pamatė, kaip jo vyro kaukolės dalis atšoko atgal, nukrisdama ant pailginto „Linkolno“ bamperio. Beveik nesuvokdama, ką daro, Prezidento žmona paliko merdintį sutuoktinį ir puolė link mašinos kapoto, kad pakeltų kruviną savo vyro galvos dalį…

1.

Mirtinai sužeistą prezidentą nuvežė į ligoninę, kur jis, taip ir neatgavęs sąmonės, mirė, praėjus 35-ioms minutėms po pasikėsinimo…

1963-jų metų lapkričio 22-ją, 12 val. 35 min., Teksaso valstijos Dalaso miestas. Prezidento Kenedžio nužudymas. Ko gero, visų žinomiausias bei paslaptingiausias. Praėjo jau 48-eri metai, bet ligi šiol klausimas, kas gi nužudė 35-ąjį JAV Baltųjų Rūmų vadovą, lieka atviras.

Būta oficialiosios versijos. Anot jos, Džoną Kenedį iš italų gamybos snaiperio šautuvo „Manliher-Karkano“ nušovė žudikas – vienišius Li Charvis Osvaldas. Esą žudikas šaudė iš mokyklinės knygų saugyklos, kurioje pats dirbo, pastato šeštojo aukšto. Tačiau mįslių skaičius šioje istorijoje viršija visas įmanomas ribas, ir todėl dauguma amerikiečių nepasitiki oficialiąja savo prezidento žūties versija. Tenka pripažinti, jog jie turi tam pagrindo.

Keistumai prasidėjo iš karto po tragedijos. Policija, apsupusi įvykio vietą, kaipmat susigaudė, jog snaiperis turėjo šaudyti būtent iš knygų saugyklos pastato. Ten pareigūnai aptiko pravirą langą, tris gilzes ir šautuvą, registruotą Li Charvio Osvaldo vardu, ant kurio, kaip vėliau paaiškėjo, buvo net jo pirštų antspaudų. Praėjus 40-čiai minučių po Kenedžio mirties policija jau žinojo numatomo žudiko vardą, požymius bei gyvenamąją vietą. Jokių sunkumų, atskleidžiant šį amžiaus nusikaltimą, nebuvo. Žudikas nepakeitė išvaizdos, nesislapstė. Tačiau policija, nors ir žinodama Osvaldo namų adresą, kažkodėl nepasiuntė pas jį į namus savo agentų. Osvaldą… pastebėjo gatvėje. Policijos seržantas Džonas Tipitas, pamatęs žmogų, panašų į paieškomą asmenį, pamėgino jį sulaikyti. Osvaldas išsitraukė pistoletą ir nušovė policininką.

Kelia nuostabą policijos pareigūnų instrukcijų pažeidimas. Juk policijos automobilyje turėjo būti du pareigūnai, tuo tarpu Tipitas buvo vienas. Po to kinoteatro „Teksasas“ pastatas, kuriame pasislėpė Li Charvis Osvaldas, buvo apsuptas policijos. Osvaldas buvo areštuotas, tačiau jau be jokio šūvio. Pagal oficialią versiją Osvaldo pistoletas užsikirto. Sulaikytasis policininko žudikas ir tapo vieninteliu prezidento žudiku…

Bet ne viskas taip paprasta. Yra mėgėjiškas vaizdo įrašas, kurį nužudymo momentu nufilmavo Abraomas Zapruderis. Šio įrašo dėka Kenedžio mirties scena buvo detalizuota. Pagal oficialią versiją buvo trys šūviai. Pirmas – pro šalį, antras – į prezidento kaklą, rekošetavęs į gubernatoriaus krūtinę bei šlaunį, trečiasis – į Kenedžio galvą. Juostoje aiškiai matyti, jog antrojo šūvio momentu prezidento kūnas buvo nublokštas atgal. Tuo tarpu kortežas (mašinų vilkstinė) jau buvo pravažiavęs knygų saugyklą, tad iš jos į krūtinę paleista kulka galėjo nublokšti kūną tik į priekį. Tai fizikos dėsniai, galiojantys taip pat ir prezidentams.

Nagrinėjant Zapruderio juostą, kyla ir dar nepatogesnių klausimų. Išeina, jog visiems šūviams žudikas sugaišo apie penkias sekundes. Tuo tarpu tokiam šautuvui su teleskopiniu taikikliu tai visiškai neįtikėtina, nes po kiekvieno šūvio reikia užtaisyti ginklą.

Mažiausia galima trijų šūvių paleidimo trukmė viršija „Osvaldo normatyvą“. Specialiai pakviesti snaiperiai nesugebėjo paleisti trijų šūvių per penkias sekundes, ką neva padarė Osvaldas, nebūdamas snaiperis. Šis rezultatas yra „vertas“ Gineso rekordų knygos. Toks greitas ir toks taiklus šaudymas į judantį taikinį suteiktų garbės bet kokiam didmeistriui. Tačiau visi, kas pažinojo Osvaldą, pasakojo, esą jis, nors ir tarnavo jūrų pėstininkų pajėgose, buvo prastas šaulys.

Bet ką turėjo daryti tyrėjai, jei knygų saugykloje mėtėsi trys gilzės? Į šį baisų neatitikimą buvo užsimerkta. Kaip, beje, ir į daugelį kitų dalykų. Mes dažnai girdime apie „faraono prakeikimą“, dėl kurio visi, kas tik dalyvavo aptinkant Tutanchamono kapą, greitai bei paslaptingai numirdavo. Taip ir čia. Visi, kas tik turėjo nelaimės prisiliesti prie Džono Kenedžio mirties aplinkybių, patys mirdavo gan keistomis aplinkybėmis. Vienas kruopštus mokslininkas paskaičiavo, jog tokios mirčių grandinės tikimybė yra 1:100 tūkstančių trilijonų, o tai reiškia, kad ši mirčių grandinė negalėjo susidėlioti savaime.

Pirmąja „Kenedžio prakeikimo“ auka tapo jo „oficialusis žudikas“ Li Charvis Osvaldas. Sulaikytas su įkalčiais, jis visaip kratėsi kokių bebūtų kaltinimų. „Aš nežudžiau prezidento Kenedžio. Aš nieko nenužudžiau. Nežinau ką visa tai reiškia…“ – kalbėjo jis. Jam taip ir nebuvo leista išsikviesti advokato. Dėl Kenedžio nužudymo jis neprisipažino. O praėjus dviem dienoms po prezidento mirties, gabenamas iš vieno kalėjimo į kitą, buvo nušautas. Žudikas – Džekas Rubinšteinas (Džekas Rubis) neturėjo leidimo patekti į policijos įstaigas. Jo jam neprireikė.

Pagalvokite – prie žmogaus, įtariamo prezidento nužudymu, ėmė ir paprasčiausiai prileido pašalinį žmogų iš gatvės, kuris jį nužudė! Ir ne šiaip nužudė, o nušovė iš arti, iš 38-jo kalibro revolverio! Ir tai įvyko vos prasidėjus tyrimui. Šalyje, kurioje veikia itin griežtos nusikaltimo liudininko arba paties nusikaltėlio apsaugos taisyklės!

Tai nerealu, tai neįtikėtina. Bet taip buvo iš tikrųjų.

2.

Po to, kai į jį buvo pasikėsinta, Li Charvis Osvaldas dar buvo gyvas. Jį greitai nunešė į kalėjimo kontorą. Slaptosios tarnybos vyriausiasis agentas Forestas Šorfelris šalia kraujuojančio Osvaldo išvydo „nepažįstamą policininką civiliais rūbais“. Šis darė nukentėjusiam dirbtinį kvėpavimą. Agentas Šorfelris nepažinojo šio žmogaus. Po kelių mėginimų daryti dirbtinį kvėpavimą iš sužeistojo pilvo galinga srove plūstelėjo kraujas, ir tai pagreitino jo mirtį. Osvaldas mirė.

Gal būt JAV niekad nebuvo žudomi prezidentai? Gal galingoji supervalstybė neturėjo jokios patirties organizuojant svarbių asmenų apsaugą ir tiriant piktadarystes jų atžvilgiu?

Ne. Jungtinių Amerikos Valstijų istorija kupina liūdnų datų. Džonas Kenedis buvo ketvirtasis JAV prezidentas, kritęs nuo žudiko rankos. Prieš tai buvo nužudyti Abraomas Linkolnas, Džeimsas Harfildas bei Viljamas Makenlis. Ir todėl Amerikos spec.tarnybos turėjo būti viskam pasirengusios. Ir jeigu jau nesugebėjo išsaugoti prezidento, tai nors privalėjo išsaugoti patekusį į jų rankas įtariamą žudiką. Juk tai turėjo būti jų garbės reikalas.

Tačiau baisios keistenybės tiesiog sekė viena paskui kitą. Per dvejus metus mįslingomis aplinkybėmis paliko šį pasaulį net šešiasdešimt du svarbūs liudininkai. Žmonės, galėję daug ką paliudyti šioje byloje. Štai tik kai kurie faktai.

Džekas Hanteris, policijos pareigūnas, iš karto po prezidento nužudymo apsilankęs Osvaldo bute. Žuvo policijos nuovadoje. Esą savaime iššovė policininko pistoletas.

Džemas Koseris, žurnalistas, kartu su Hanteriu apžiūrėjęs Osvaldo butą. Nušautas savo paties namuose.

Taksistas, prezidento nužudymo dieną vežęs Osvaldą iš knygų saugyklos namo. Praėjus vos savaitei žuvo per autoįvykį.

Prostitutė Rouz Šerami, praleidusi naktį su girtu CŽV karininku, papasakojusiu jai, jog „po dviejų dienų Kenedis bus nužudytas“. Žuvo, jos automobiliui susidūrus su kita mašina, kurią vairavęs žmogus taip ir nebuvo surastas.

Chirurgas, daręs prezidento kūno skrodimą bei filmavęs jį. Nusišovė savo paties namuose. Nors jo būta kairiarankio, tačiau pistoletą savižudis laikė dešinėje rankoje. Juosta su įrašu dingo.

Neišvengė liūdnos baigties ir Džekas Rubinšteinas, Osvaldo žudikas. Praėjus keturiems mėnesiams po Kenedžio žūties, 1964-jų metų kovo 14-ją jis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau pateikė apeliaciją ir laimėjo. 1967-jų metų gruodį, kai Rubis laukė naujojo teismo datos paskyrimo, jam netikėtai buvo nustatytas vėžys. Jis mirė ligoninėje 1968-jų metų sausio 3-ją. Mirus Džekui Rubiui buvo netekta galimybių išpainioti įtartinų keistumų bei neįtikėtinų sutapimų kamuolį. Prezidento žudikas negyvas, tarp gyvųjų nėra ir to, kas nužudė patį žudiką.

O „keistumai“ tęsėsi visu pajėgumu. Džekas Rubinšteinas savo mirties išvakarėse davė interviu žurnalistei Doroti Kalogen. Pobalbis truko daugiau nei valandą. Tačiau Kalogen kažkodėl šio interviu neišspausdino, nors jis taptų šimtaprocentine sensacija. Po to ji pati mirė nuo narkotikų perdozavimo, nors prieš tai ji niekad jų nevartojo.

Neli Koneli, Teksaso gubernatoriaus žmona. Ji pati matė, jog kulka, nukovusi jos vyrą Kenedžio automobilyje, buvo paleista „visai iš kitos pusės“. Bet jos parodymai net nebuvo užfiksuoti.

Šios „antrosios kulkos“ skriejimo trajektorija buvo tardytojų nubrėžta taip įmantriai, kad spauda prabilo apie „magiškąją kulką“. Pagalvokite patys – šis švino galiukas, pataikęs į prezidento kaklą, vėliau rekošetavo į gubernatoriaus krūtinę.

3.

Trys ketvirtadaliai liudininkų, mačiusių Kenedžio žūtį, – policininkai, miesto gyventojai, gydytojai, – visi tvirtino, esą šūvių buvo daugiau nei trys. Šaudė iš priekio, o ne iš nugaros. Ir skirtingi žmonės, skirtingomis kryptimis. Tačiau tardymas užsispyrė ties vienišiaus Osvaldo trijų šūvių versija.

Juostose, kuriose buvo užfiksuota nužudymo akimirka, matyti, jog kortežo motociklininkai iš karto, vos nuaidėjus šūviams pasileido ne atgal link knygų saugyklos (iš kurios pastato, anot tyrėjų, buvo šaudoma), o nulėkė pirmyn, link tilto, t.y. ten, iš kur, kaip jie matė ar girdėjo, ir buvo šaudoma.

Gydytojas Robertas Maklilandas, kuris pirmas apžiūrėjo Kenedžio kūną, užrašė: „Kulka pataikė į gerklę, o išėjo per pakaušį“. Po apklausos, surengtas FTB, jis prisipažino suklydęs.

Paslaptingai dingo ir tam tikrą laiką saugotos Kenedžio smegenys, kurių tyrimas galėjo atskleisti, iš kur atskriejo kulkos.

Taip pat paslaptingai dingo ir kulkos, nuo kurių žuvo JAV prezidentas. Baudžiamoje byloje nieko nebuvo. Anot vyriausybės spaudos tarnybos, kulkos… „iširo prezidento kūne“. Ir tai buvo skelbiama visiškai rimtai, tarytum nužudytasis Kenedis terminatorius, o ne mirtingas žmogus.

1963-jų metų lapkričio 29 dieną viceprezidento Lindono Džonsono, automatiškai tapusio valstybės vadovu, įsakymu buvo sudaryta specialioji komisija prezidento Kenedžio nužudymo aplinkybėms tirti. Komisijos sudėtyje buvo septyni asmenys. Du senatoriai, du Atstovų rūmų nariai, buvęs CŽV direktorius Alenas Dalesas, bankininkas Džonas Maklojas ir komisijos pirmininku tapęs JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas Erlis Vorenas.

Komisija išklausė 552 liudininkus, gavo virš trijų tūkstančių teisminių bei teisėsaugos organų ataskaitų. Šie organai savo ruožtu surengė apie 26 tūkstančius apklausų. Vien tik šios bylos liudininkų parodymai sudarė dvidešimt šešis tomus. Tačiau pranešime, turėjusiame išryškinti visas „amžiaus nusikaltimo“ paslaptingas aplinkybes, buvo tik griežtai kritikuojami CŽV, FTB ir policija. Už tai, kad šios institucijos nesugebėjo užkirsti kelio prezidento, kurį nužudė vienišius-maniakas Li Charvis Osvaldas, žūčiai.

Tačiau ties tuo klausimas nebuvo išsemtas. Akivaizdus tyrimo išvadų, kuriose buvo ignoruojama daugybė faktų, keistumas, beveik visų bylos liudytojų žūtys… Visa tai lėmė, jog 1979-siais metais JAV Kongresas sudarė naują specialiąją komisiją Kenedžio nužudymo aplinkybėms tirti. Ši komisija nutarė: „Kenedis žuvo dėl to, kad būta sąmokslo“. Dar po trejų metų šio tyrimo rezultatai buvo paneigti. Spec.tarnybų reikalavimu šis tyrimas buvo pripažintas nekompetentingu.

1997-siais metais vienintelis gyvas buvęs Voreno komisijos narys Džeraldas Fordas prisipažino, jog komisija tyčia įvedė į skrodimo protokolus klaidingus duomenis. Buvo „pakoreguota“ ir kulkos skriejimo trajektorija…

Beje, visiems fizikos dėsniams prieštaraujantis kulkos ištirpimas žuvusiojo Kenedžio kūne savaip pasikartojo 2001-jų metų rugsėjo 11-ją. Tyrimas neparodė nė vieno fragmento to lėktuvo, kuris neva tai nukrito ant Pentagono pastato. Keleivių kūnai, bagažas, pats lėktuvas – visa tai neva visiškai ištirpo liepsnose.

Nusikaltimo tyrimas – tai dedukcija. Dedukcija – tai logika. Tai įtariamųjų, įkalčių bei motyvų paieška. Pagrindiniu įkalčiu Kenedžio nužudymo byloje tapo… pats tyrimas! Jo išvados, nekompetencija bei skubotumas. Ir juk nužudytas buvo ne visų pamirštas žmogelis, o galingiausias pasaulio valstybės prezidentas. O nužudytojo brolis tuomet buvo JAV generalinis prokuroras bei teisingumo ministras. Net jo įtakos nepakako, kad būtų užtikrintas visavertis bei sąžiningas tyrimas. Tačiau juk tai, kas mums nūdien tapo akivaizdu, iš kartu buvo aišku žuvusiojo prezidento šeimai. Tai paprastiems amerikiečiams galima rodyti bei pasakoti ką tik nori. Bet prezidento žmona – Žaklina Kenedi, – pati matė, kaip kulka suskaldė jos vyro kaukolę. Ji taip pat matė, jog kulka atskriejo iš priekio, o ne iš nugaros, kur, anot policijos versijos, tūnojo Osvaldas.

Kenedžio šeimos buvo neįmanoma apgauti. Būtent prezidento brolio, Roberto Kenedžio, įsikišimo itin baiminosi prezidento žūties organizatoriai. Taip baiminosi, ir taip skubėjo, kad praėjus vos dviem dienoms po nužudymo jie pakišo Osvaldą po kulka. Prezidento brolis nesuspėjo įsikišti, o kad jam neliktų jokių galimybių pakeisti tyrimo raidą, pagrindinis įtariamasis „dirbtinio kvėpavimo“ pagalba buvo palydėtas anapilin.

Ką visa tai reiškia? Tai gali reikšti tik tai, jog prezidento nužudymo organizatoriai buvo ne šiaip sąmokslininkų ar mafiozų grupuotė.

Tai buvo žmonės, turėję didžiulę galią bei realią valdžią Amerikos valstybėje. Ir būtent ši jų turima galia įtakojo visą JAV teisėsaugos sistemą, priversdama ją daryti viską, kad šis nusikaltimas nebūtų atskleistas.

Bet kas tai galėjo padaryti? Mafija, Kubos emigrantai? Paspausti gaiduką galėjo bet kas, o štai priversti tyrėjus nepastebėti akivaizdžių faktų, nematyti viso to, ką kiekvienas galėjo išvysti vaizdo įrašuose, galėjo tikrai ne kiekvienas. Neturėjo tokių galių ir CŽV bei FTB. Juk šios struktūros ne pačios sprendžia, ką nužudyti, o ką palikti tarp gyvųjų. Net užsienyje, jau nekalbant apie pačias Jungtines Amerikos Valstijas. Tokiose struktūrose visuomet esama politinės vadovybės. Jos nedirba vien savarankiškai.. Tai tik „rankos“. Visada yra dar ir „galva“. Ir įsakymus duoda būtent ji.

Dar vienas svarbus faktas. Teisingumo ministras Robertas Kenedis neišdrįso paneigti tyrimo rezultatų bei Voreno komisijos išvadų. Kodėl? Nes jis žinojo, kas nužudė jo brolį. Ir suprato, jog net teisingumo ministras nieko negali padaryti. „Galima atleisti, bet pamiršti nevalia“, – kartą tarė Džonas Kenedis. Jo brolis neatleido, ir nieko nepamiršo. Robertas Kenedis taipogi nusprendė tapti prezidentu.

Amerikoje yra sumanyta viena rinkiminės kompanijos vingrybė, kuri vadinama „primaries“. Tam tikri pirminiai rinkimai, vykstantys politinės partijos viduje. Ir kol jie vyksta, galima blokuoti kelią į valdžią nepageidaujamai figūrai. Po to, ką padarė Džonas Kenedis (apie tai kiek vėliau), – nei vienas šios giminės atstovas daugiau neturi tapti JAV prezidentu. Robertas Kenedis pamėgino. Jis buvo vienas iš galimų kandidatų, dalyvavusių pirminėse rinkimuose demokratų partijos viduje. Ir faktiškai nugalėjo, taip pasirašydamas sau mirties nuosprendį. 1968-jų metų birželio 4-ją, iš karto po pergalės Kalifornijos rinkimuose, Robertas Kenedis buvo nužudytas viešbutyje „Ambasador“.

Jo mirtį supa nei kiek ne mažesnis paslaptys. Tarybinis apžvalgininkas Valentinas Zorinas pasakojo: „Los Angele, kur buvo nužudytas Robertas Kenedis (su kuriuo aš palaikiau gerus santykius), taip pat neišvengta nusikaltimo pėdsakų naikinimo. Man teko dalyvauti spaudos konferencijoje ligoninėje, kurioje ir mirė Robertas. Tuomet tik nedaugeliui žurnalistų buvo parodytas dokumentas, kuriame buvo užfiksuotas šautinio nudegimo pėdsakas pakaušyje. Jis galėjo atsirasti tik šaudant iš arti. Serchanas, kurį JAV valdžia apkaltino Roberto nužudymu, šaudė į jį iš priekio, o štai mirtinas šūvis buvo paleistas į pakaušį. Šis esminis dokumentas figūravo nužudymo byloje vos tris dienas. Ir buvo demonstruojamas žiniasklaidai. Vykstant tolesniam tyrimui jis iš viso dingo iš bylos medžiagos. Remdamasis tuo, kas pasakyta, aš asmeniškai manau, jog Robertą nužudė jo apsauginis, stovėjęs jam už nugaros bei šovęs iš arti.“

Taigi vėl matome stebėtiną dalyką – JAV valdžia kažkodėl falsifikuoja tyrimo rezultatus ir slepia tiesą. O tai reiškia, jog tiesos apie Roberto Kenedžio nužudymą skelbti negalima. Kaip ir negalima sakyti tiesos apie Džono Kenedžio mirtį.

Tokios galingos valstybės vadovo mirtis – tai istorinių mastų įvykis. Ypač, kai ši mirtis smurtinė. Daugelis įvairių šalių vadovų mirdavo ne savo mirtimi. Savo lovoje, susprogdintuose lėktuvuose, prie pietų stalo. Šalies vadovo smurtinė mirtis – tai iš esmės valstybės perversmas. Ypač tada, kai valdžia, likusi po jos vadovo žūties, visaip mėgina kažką nuslėpti.

4.

Dėl ko gi neįtiko Džonas Kenedis JAV politiniam elitui? Gal jis norėjo savo šalyje kurti išsivysčiusį socializmą?

Ne. Uolus katalikas Kenedis buvo nuoseklus amerikietiškos gyvensenos šalininkas ir niekuomet nesirengė kurti komunizmo.

Tai gal Kenedis, kaip Gorbačiovas, tyliai, prisidengdamas gražiais žodžiais, išduodavo savo šalies geopolitinius interesus pasaulyje?

Ne. Būtent jam valdant įsigalėjo vadinamoji Karibų krizė, galėjusi tapti JAV ir TSRS karinio konflikto pradžia. Ir Kenedis pademonstravo neregėtą tvirtumą, priversdamas Chruščiovą nusileisti ir išgabenti raketas iš Kubos teritorijos. Beje, tai įvyko likus vos metams iki Kenedžio nužudymo. Juk Karibų krizė įsiplieskė 1962-jų spalį. Tad jis tikrai nebuvo nei silpnadvasis, nei kapituliantas.

Tai gal Karibų krizė buvo vienintelė šio JAV prezidento teisingo elgesio apraiška, o visais kitais atvejais Kenedis elgdavosi kitaip?

Ne. Būtent valdant Džonui Kenedžiui JAV ėmėsi „demokratinės tvarkos“ diegimo pasaulyje. Tiksliau, mėgino ją įvesti Kuboje ir Vietname.

1961-jų metų balandžio 17-ją CŽV pradėjo įsiveržimo į Kubą operaciją. Naktį Kubos emigrantų būriai, praėję apmokymus CŽV stovyklose ir sutelkti į vadinamąją „brigadą 2506“, buvo išlaipinti į Kočinos įlankos pakrantę ties Plaja Larga ir Plaja Chiron. Be šaunamųjų ginklų jie dar turėjo apie 10 tankų „Šerman“ ir apie 20 šarvuočių. 1961-jų metų balandžio 19-ją kautynės baigėsi visišku „kontrų“ sutriuškinimu. Priešakiniame tanke T-34, atakavusiame amerikiečių šarvuotąsias mašinas, buvo… pats Fidelis Kastro, taip pelnęs kubiečių meilę ir įgijęs didžiulį autoritetą.

Tai gal Kenedis buvo prieš tokį problemos sprendimo būdą?

Ne. Įsiveržimo į Kubą planą Džonas Kenedis patvirtino tuoj po savo inauguracijos – 1961-jų metų sausį. Nepaliko jis likimo valiai ir kubiečių emigrantų, atsidūrusių Fidelio Kastro nelaisvėje, nuolat kovėsi dėl jų interesų. Galiausiai belaisviai buvo išpirkti už 62 milijonus dolerių.

Beje, belaisviai tikrai galėjo save laikyti laimės kūdikiais. Desantas buvo išlaipintas tose vietovėse, kur buvo apstu krokodilų. Todėl daugelį „kontrų“ krokodilai paprasčiausiai sudraskė. Kubiečiai po to ėmė šmaikštauti, esą Kuboje net krokodilai palaiko revoliuciją.

Prieš Kastro nukreipta kampanija baigėsi tik po jau minėtos Karibų krizės, kuomet JAV, mainais į tarybinių raketų išgabenimą iš Kubos, garantavo, jog Kubos puolimai nesikartos.

Įdomu ir tai, jog visomis pikantiškomis šios „politinės virtuvės“ detalėmis rūpinosi ne tik prezidentas Džonas Kenedis, bet ir jo brolis. JAV teisingumo ministras Robertas Kenedis asmeniškai kontroliavo operaciją „Mangustas“, t.y. 1961-jų metų rudenį vykdomą daugiaplanę diversinę operaciją prieš socialistinę Kubą (plačiau apie šią bei kitas CŽV operacijas KK skaitytojams parašysiu vėliau – S.S.). Taigi, ir prezidento brolis buvo prileistas prie JAV spec.tarnybų veiklos paslapčių, tad ir juo CŽV visiškai pasitikėjo.

Valdant Kenedžiui amerikiečiai ne tik apginkluodavo Pietų Vietnamo kariuomenę, bet ir žengė pirmuosius žingsnius link aktyvaus dalyvavimo Vietnamo kare. 1961-jų gruodį į šią šalį buvo permesti pirmieji JAV Ginkluotųjų pajėgų reguliarieji daliniai – dvi sraigtasparnių kuopos, turėjusios sustiprinti vyriausybės kariuomenės mobilumą. Nuolat daugėjo JAV karinių patarėjų, rengusių kovines operacijas bei apmokydavusių Pietų Vietnamo kareivius.

Taigi, Džonas Kenedis buvo, jei galima taip sakyti, eilinis ir niekuo neišsiskiriantis JAV prezidentas, kuris nuosekliai gynė savo šalies interesus bei kovojo su jos priešais. Ir JAV politinis elitas jam, kaip šalies vadovui, priekaištų turėti negalėjo. Tačiau, matyt, JAV valdantieji visgi turėjo jam priekaištų, ir labai rimtų. Nes juk patys valdantieji galėjo būtent taip organizuoti jo nužudymo bylos tyrimą.

Tai kodėl gi Džonas Kenedis, o vėliau ir Robertas Kenedis buvo nužudyti?

Parengė Sergejus Sokolovas

Kaip CŽV suabejojo oficialia Džono F. Kenedžio nužudymo istorija

Philip Shenon, Larry J. Sabato / Politico

„Po prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 1993 metų lapkritį, atrodė, kad CŽV ryžtingai nori priimti FTB, prezidento asmeninės sargybos ir kitų vyriausybės padalinių pasiūlytą įvykių versiją, – rašo Filipas Šenonas ir Laris Dž. Sabatas leidinyje Politico. – Oficiali istorija tokia, kad pamišėlis atskalūnas ir marksistu apsiskelbęs Li Harvi Osvaldas Dalase nušovė prezidentą iš savo šautuvo, užsisakyto paštu už 21 dolerį, ir čia nebuvo jokių – užsieninio ar tėvyninio – sąmokslo įrodymų.

JAV prezidentas Džonas Kenedis su savo žmona. Reuters/Scanpix nuotr.

Žinoma CŽV vadovybė sakė Voreno komisijai – žmogžudystę tyrusiai nepriklausomai komisijai, – kad nebuvo jokių sąmokslo patvirtinimų, kurie galėtų nukreipti žvalgybą nuo pėdsakų“.

„Tačiau tūkstančiai puslapių nuo seno įslaptintų dokumentų, susijusių su žmogžudyste ir Nacionalinių archyvų paviešintų praeitą savaitę, rodo, kad praėjus keleriems metams po Kenedžio nužudymo kai kurie CŽV bendradarbiai pradėjo abejoti, ar oficiali istorija teisinga. Agentūra niekada nepaviešino to nerimo“, – sakoma straipsnyje. Antai, CŽV karininkams kėlė nerimą tai, kad FTB, prezidento asmeninė apsauga ir Voreno komisija netyrė Osvaldo sąveikos su užsienio agentais, įskaitant ir diplomatus bei šnipus iš Kubos ir SSSR.

„CŽV dokumentuose tai pat esama įdomių liudijimų apie grandinę įvykių 1963 metų pabaigoje, paaiškinančių Kenedžio nužudymo motyvus, kurie anksčiau nebuvo tvirtai nustatyti, – o būtent, kad jis galėjo supykti, rugsėjy perskaitęs savo miesto – Nju Orleano – laikraštyje detalų straipsnį, jog Kenedžio administracija numačiusi nužudyti jo herojų Kastro. Pagal tą teoriją, Osvaldas, apmokytas šaudyti iš šautuvo jūrų pėstininkų korpuse, pabandė atkeršyti už Kastro – nužudyti Kenedį anksčiau, negu Amerikos prezidentas nužudys Kubos lyderį“, – sakoma straipsnyje.

„Jeigu tai pasitvirtintų, iškiltų baisus klausimas CŽV: ar įmanoma, kad Kenedžio nužudymas buvo tiesioginis ar netiesioginis tos specialiosios tarnybos sąmokslo dėl Kastro nužudymo padarinys? Galų gale, būtų pripažinta, kad CŽV (kartais susimokiusi su mafija) per visą Kenedžio prezidentavimą ne kartą bandė nužudyti Kastro. CŽV sukurtų ginklų Kastro nužudymo arsenale – grybeliu užkrėstas povandeninio plaukiojimo kostiumas, rašiklyje paslėpta apnuodyta adata poodinėms injekcijoms ir net sprogstantis cigaras. Voreno komisija, kuriai niekada nebūdavo pranešama apie CŽV sąmokslus, dažniausiai apeidavo klausimus apie Osvaldo motyvus, neskaitant to, jog savo galutinėje ataskaitoje nurodė, kad jis „reiškė neapykantą Amerikos visuomenei“, – sakoma toliau.

„Nė vienas praeitą savaitę paskelbtas failas neginčija Voreno komisijos išvados, kad Osvaldas nušovė Kenedį iš savo priedangos Techaso mokyklos knygų saugyklos šeštojo aukšto Dili-Plazo rajone Dalase – išvados, patvirtintos kriminologų analizės XXI amžiuje, – o taip pat, kad nebuvo patikimų liudijimų apie antrą šaulį, – nurodo autoriai. – Tačiau nauji dokumentai vėl kelia klausimą, kodėl CŽV, taip skeptiškai nusiteikusi kitų komisijos išvadų apie aštuntąjį dešimtmetį atžvilgiu, taip ir neprisipažino vėlesniems vyriausybiniams tyrėjams ar publikai, kad ji abejojanti. Iš dokumentų, publikuotų prieš dešimtmečius, matyti, kad CŽV ir FTB tarnautojai ne kartą klaidino – o kartais atvirai apgaudinėjo – Aukščiausiojo teismo pirmininką Voreną ir jo komisiją, gal tam, kad paslėptų liudijimus, jog tos agentūros nesiėmė Osvaldo stebėjimo iki prezidento nužudymo. Be to, yra ženklų, kad CŽV stengėsi neleisti komisijai aptikti liudijimų, kurie galėtų atskleisti agentūros suokalbius dėl Kastro ir kitų užsienio lyderių nužudymų.

Li Harvis Osvaldas

„Pagal praėjusią savaitę paskelbtus dokumentus, CŽV aštuntajame dešimtmetyje nerimavo, suvokusi, kad niekas prideramai neišnagrinėjo paslaptingiausio Osvaldo gyvenimo laikotarpio aplinkybių – šešių dienų kelionės į Machiko miestą tikriausiai už savo pinigus 1963 metų rugsėjo pabaigoje, prieš porą mėnesių iki žmogžudystės. Tos kelionės tikslas taip ir nebuvo patikimai išaiškintas, nors jis savo žmonai Marinai sakė, kad nori gauti vizą, kuri jam leis perbėgti į Kubą. Prieš tai jis bandė perbėgti į Sovietų Sąjungą“, – sakoma straipsnyje.

Tarp paskelbtų dokumentų – 75 puslapių CŽV memorandumas, kuriame „pateikiama detali įvykių grandinės versija, nuvedusi Osvaldą iki Kenedžio nužudymo, o būtent, pasakojama, kad Osvaldą, gyvenusį gimtajame Nju Orleano mieste didžiąją dalį 1963 metais, galėjo įkvėpti nužudyti prezidentą tokia aplinkybė, – o ji atrodo įmanoma, – kad pirmadienį, rugsėjo 9 dieną, jis perskaitė vietiniame laikraštyje straipsnį, kuriame sakoma, kad Jungtinės Valstijos nusitaikė nužudyti Kastro“, rašo autoriai.

Informacijos šaltinis: Politico