Juodieji žaibai virš Mohendžo Daro

Dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje archeologai kasinėjo šiame Pakistano rajone seniausius pilkapius su didžiausių bronzos amžiaus mietų Haparos ir Mohendžio daro liekanomis. Beje, anot tam tikrų publikacijų, Mohendžo Daro griuvėsiuose rasta deginančios liepsnos, savo laiku pražudžiusios šį didį miestą, pėdsakų. Net buvo kalbama, kad baisią liepsną sukėlė vos ne branduolinis sprogimas.

Dabar katastrofos vietoje yra Pakistano provincijos Pendžabas ir Sindas. Iki šio laiko didžiulėje teritorijoje, kurioje galėtų tilpti dvi tokios valstybės kaip Mesopotamija ir Senovės Egiptas, atrasta pusantro tūkstančio seniausių gyvenviečių!..

1986 metais profesorius Džordžas F. Deilsas iš Kalifornijos universiteto Berklyje įkūrė Harapos archeologinių tyrimų projektą, kuris jau praėjo pirmuosius pažintinius etapus. Pati seniausia gyvenvietė Harapoje priskiriama 3300 metams prieš mūsų erą. Tai laikas, kai senovės šumerai tik pradėjo statyti savo pirmuosius zikuratus (gigantiškas piramides iš nedegto molio su nupjautomis viršūnėmis šventykloms). Indo slėnio senieji gyventojai tada užsiiminėjo žemės ūkiu: augino galvijus, miežius, ankštines kultūras ir kt. Harapos šiaurėje ir pietinėse Ravio upės (kairiojo Činabo upės intako) pakrantėse archeologai aptiko smulkių kaimelių. Čia buvo rasti terakotiniai niekučiai ir išpieštos kriauklės. Įdomu tai, kad medžiagos papuošimams buvo vežamos 300-800 km. Rasti medvilninių ir vilnonių audinių likučiai liudijo apie išvystytą tekstilės gamybą.

Harapos urbanizacija prasidėjo maždaug 2600 metais ir tęsėsi iki 1900 metų prieš mūsų erą. Septynis amžius Harapa buvo vienas didžiausių ir galingiausių ekonominių ir politinių centrų Indo slėnyje. Pavasarį ir vasarą į miestą suplaukdavo šimtai prekeivių ir tūkstančiai aplinkinių kaimų gyventojų. Harapoje gyveno nuo keturiasdešimties iki aštuoniasdešimties tūkstančių nuolatinių gyventojų. Archeologai rado čia puikių keramikos dirbinių su religinių siužetų vaizdais, taip pat savotiškų antspaudų su išdrožtais vienaragiais ir kubo formos akmeninių daiktų, kurie, matyt, buvo naudojami kaip svarsčiai sveriant. Prekeiviai atveždavo čia prekes iš Afganistano ir Centrinės Azijos: gaminius iš lazurito, alavo, sidabro, aukso, tekstilę. Atgal į tėvynę prekeiviai veždavo grūdus, galvijus, puikią tekstilę ir galimai net šilką. Tais laikais miesto plotas buvo 150 hektarų. Dabartinė Harapa užima tik trečdalį buvusios teritorijos, o gyventojų skaičius neviršija dvidešimties tūkstančių žmonių. Senovėje vietiniai mūrininkai statė daugiaaukščius (!) namus iš degtų plytų. Namai stovėjo tiesia linija iš šiaurės į pietus ir iš rytų j vakarus. Pagrindinės gatvės buvo 8 m pločio. Centrinėje miesto dalyje jos buvo platesnės: vežėčios ir vežimai čia galėjo važiuoti dviem eilėmis. Mieste ir aplink jį statybininkai įrenginėjo šulinius, namuose - baseinus maudytis, tualetus ir savotišką kanalizaciją. Nuotekų vandenys specialiais kanalais buvo nukreipiami į žemės ūkio laukus ir tręšdavo dirvą. Gali būti, kad niekur senajame pasaulyje nebuvo tiek įmantrios kanalizacijos sistemos. Net Romos imperijoje ji atsirado tik po dviejų tūkstančių metų!

Harapos klestėjimo laikotarpiu mieste aktyviai vystėsi raštas. Jis turėjo keturis šimtus simbolių, tiesa, jie dar neiššifruoti. Bet galima teigti, kad jie naudojo kelias kalbas. Simboliais buvo surašomi prekeiviai, žemės savininkai ir religiniai veikėjai. Sis raštas paplito visuose Indo slėnio miestuose. Plačiai buvo naudojami antspaudai su gyvūnų ir ritualinių siužetų vaizdais. Daugiau kaip 65 % žinomų antspaudų buvo su vienaragių atvaizdais, ant kitų buvo pavaizduoti drambliai, kuproti jaučiai, buivolai, bizonai, tigrai ir raganosiai. Užrašai ant antspaudų reiškė vietinių klanų pavadinimus, žemės savininkų vardus ir juridinę atskirų asmenų priklausomybę. Analogiški žymėjimai randami ir ant keramikos gaminių. Užrašai ant bronzinių ir auksinių gaminių reiškė savininkų vardus arba šių gaminių kainą. Porceliano ir molio daiktai kartais būdavo perlaužiami į dvi dalis abiem sandorio dalyviams. Variniai diskai galimai buvo monetų sistemos užuomazgos. 2001 metų archeologiniai radiniai liudija apie naują indiško rašto vystymosi chronologiją. Anksčiau mokslininkai galvojo, kad antspaudai ir “monetos” atsirado vienu metu, o dabar aišku, kad įvairūs šių artefaktų tipai atsirasdavo ir keisdavosi per daugelį metų.

Tarp 2033 ir 1900 metų prieš mūsų erą greitai augo Indo slėnio miestų gyventojų skaičius. Kartu augo ir kultūros gaminių įvairovė bei tobulumas. Šiuo laikotarpiu ant jų matomi užrašai kartu su mitologinių scenų atvaizdais. Gali būti, kad dvasiniai tų laikų lyderiai tokius daiktus naudojo dievams pakviesti. Nors archeologams šių dievų vardų kol kas sužinoti nepavyko, jie atkreipė dėmesį į pasikartojančius motyvus ant įvairių gaminių - lotoso pozoje sėdinčius vyrus su galvos apdangalu, kuris užsibaigia ragu. Viename siužete vaizduojamas aukojamas bulius prieš sėdintį dievą. Ant kitų daiktų dievą supa laukiniai žvėrys. Ant kai kurių antspaudų matyti deivės su galvos apdarais, besibaigiančiais ragu, kovojančios su tigrais. Ant molinių plytelių vaizduojamos deivės, smaugiančios du tigrus arba įsitaisiusios ant dramblių galvos. Tokios scenos rastos Mesopotamijoje (iš epo “Gilgamešas”), kur atvaizduose herojus kovoja su dviem liūtais. Šių motyvų panašumas verčia galvoti apie kultūrinius ryšius tarp minėtų civilizacijų.

Anksčiau mokslininkai manė, kad senuosius Indo slėnio miestus gyventojai netikėtai paliko maždaug 1750 metais prieš mūsų erą. Iš tikrųjų šiuo laiku Harapa, jei visai ir neištuštėjo, tai miesto ūkis neabejotinai patyrė nuosmukį. Valdžios susilpnėjimas ir miesto gyvenimo kontrolės praradimas buvo būdingas ne tik Harapai, bet ir kitiems regiono miestams. Tokia degradacija vyko ir Mohendžo Dare. Dėl artėjančios valstybės krizės palaipsniui nyko elitinės kultūros požymiai šiame rajone. Dingo tradiciniai keturkampiai antspaudai su vienaragiais ir kitais gyvūnais. Nebebuvo naudojami akmeniniai svėrimo kubeliai, apmirė tarptautinė prekyba. Nutrūko prekių srautas iš Harapos, tokių kaip papuoštos kriauklės ir gaminiai iš lazurito. Greičiausiai buvo ne viena miesto nuosmukio priežastis. Prekybinių kelių pasikeitimas ir gyvenviečių Gango slėnyje atsiradimas (šiuolaikinės Indijos Gudžarato valstijos rajone) suardė politinį ir ekonominį Harapos gyvenimą. Maždaug 1900 metais prieš mūsų erą viena iš didžiausių Indo slėnio upių - Ghagaro upė - (į šiaurę nuo dabartinio Delio) pradėjo keisti savo vagą ir išvis išdžiūvo, palikdama daug miestų be vandens. Gyventojų persikėlimas į kitus, derlingesnius rajonus sukėlė tose vietose įtampą. Valdžia neturėjo reguliarios armijos ir negalėjo įvesti net elementarios tvarkos jai pavaldžiose teritorijose.

Tokių permainų tempai buvo skirtingi skirtinguose rajonuose. Dauguma paliktų gyvenviečių buvo apiplėštos, o vėliau šiose vietose gyvenę žmonės sunaikino dar likusius buvusio gyvenimo archeologinius liudijimus.

Ir nors daug Indo slėnio kultūros daiktų dingo, vis dėlto kai kurie artefaktai išliko, tarp jų keramikos gaminiai, porcelianas, vario ir bronzos dirbiniai. Maždaug 1700 metais prieš mūsų erą atsirado pirmieji stiklo papuošalų pavyzdžiai (dviem šimtais metų anksčiau iki šios medžiagos atsiradimo Egipte). Tolesniais amžiais (nuo 1200 iki 800 metų prieš mūsų erą) šiaurės Indijoje ir Pakistane atsirado stikliniai buteliai ir stikliniai karoliai. Atsirado ir geležies gamyba Indo slėnio šiaurėje ir Gando pakrantėse.

Atliekant kasinėjimus taip pat buvo rasti papuošalai, panašūs į akmeninius karolius, kurie pagaminti pačiais ankstyviausiais Indo slėnio apgyvendinimo etapais. Pirmieji akmeninių rutuliukų pavyzdžiai turėjo nedideles 1,5-3 mm skersmens skylutes. Kai kurie ankstyvieji pavyzdžiai buvo pagaminti iš steatito (talko atmainos). Amatininkai mokėjo variniais grąžtais pragręžti juose maždaug pusės milimetro skylutes pakabinimui. Paskui karoliukams būdavo suteikiama reikalinga forma, naudojant šlifavimo ratus. Galiausiai meistrai išdegdavo karoliukus specialiose krosnyse 850 laipsnių temperatūroje. Harapos amatininkai karoliams naudojo agatus ir jaspius. Maždaug 2600 metais prieš mūsų erą Indo slėnio meistrai išmoko gaminti tvirtesnius grąžtus, kurių paslaptis liko neatskleista.

Viena iš sudėtingesnių technologijų buvo naudojama porceliano karolių gamybai. Indo slėnio meistrų porcelianas buvo gerokai kokybiškesnis, negu Egipte ar Mesopotamijoje, nes jis buvo gaminamas iš susmulkinto kvarco. Indo slėnio elitinės visuomenės grupės porcelianą naudojo ne tik papuošalams, bet ir ritualiniams tikslams. Porceliano dirbiniai su įvairių siužetų vaizdais buvo naudojami ir specialiose ceremonijose. Ten jie būdavo įteikiami kaip dovanos žmonėms, atnešusiems dovanų dievams arba atliekantiems aukojimus.

Kariniai veiksmai, naudojant branduolinį ginklą?

XII mūsų eros amžiaus pradžioje Indijoje gyveno matematikas ir astronomas Bhaskara Ačarija. Viename iš jo veikalų, “Siddhanta Shiromani” (“Mokymo pabaiga”), tarp kitų laiko matavimo vienetų figūruoja “trutti”, kuri sudaro 0,3375 sek. Specialistai, studijuojantys senovės Indijos mokslininkų darbus, spėlioja, kam tais laikais buvo reikalingas toks vienetas ir kaip jis buvo naudojamas? Tačiau dar ankstesniame sanskrito kalba parašytame tekste “Brihath Sakatha” minima “kasta”, laiko tarpas, lygus... 1/300 000 000 sekundės! Kaip senovės indai naudojo mikrosekundės dalis? Juk “kašta” gali turėti prasmę tik tada, jei yra praktinis poreikis turėti tokį laiko matavimo vienetą ir egzistuoja priemonės matuoti laiką tokiu tikslumu. Šiuolaikiniai fizikai žino, kad kai kurių elementarių dalelių -hiperonų ir mezonų - egzistavimo laikas yra artimas vienai trysšimtai-milijoninei sekundės daliai. Tačiau hipotezė, kad toje tolimoje senovėje indai apie tai jau žinojo, atrodo neįtikėtina.

Dar viename tekste “Varaha mira”, kuris datuojamas 550 metais prieš mūsų erą, yra matematinių dydžių, kuriuos galima palyginti su vandenilio atomo dydžiais. Vėl nepaaiškinamas faktas?

Įminti šias mįsles bandė lenkų žurnalistas ir rašytojas, mokslo populiarintojas Aleksandras Mora. Devintajame dešimtmetyje jis paskelbė monografiją “Atominis dievų karas”. Jam savotiškai talkino Robertas Lesniakevičius - žurnalistas, rašytojas, vienas iš garsiausių lenkų ufologų ir anomalinių reiškinių tyrinėtojų. Jis iš naujo redagavo Moros monografiją ir parašė jai išsamų komentarą. Jų tyrimų rezultatus galima pavadinti sensacingais.

Pavyzdžiui, pasirodė, kad 1966 metais Indijos Madraso mieste pabuvojęs amerikiečių rašytojas Tomas Endriusas (Thomas Andrews) iš jogo Pandida Kaniaha išgirdo įdomų prisipažinimą: “Mokslininkai brahmanai nuo neatmenamų laikų buvo įpareigoti saugoti nemažai žinių, kurių prasmės patys nesuprato. Dar jų tolimi protėviai žinojo, kad materiją sudaro nesuskaičiuojama daugybė atomų, kad didelė dalis erdvės pačiuose atomuose neužpildyta materija ir kad šioje tuštumoje egzistuoja platūs pasauliai”. Žodžius, kuriuos jam pasakė jogas, Endriusas pateikė savo knygoje “Mes - ne pirmieji”.

Kam visos šios žinios buvo reikalingos prieš 2500 metų? Tų laikų dokumentai ir artefaktai leidžia užtikrintai atsakyti: niekam. Tai yra JAU niekam... Tačiau jie įtikinamai kalba apie tai, kad kažkokioje labai tolimoje epochoje Žemėje egzistavo (o gal laikinai buvo) civilizacija, kuri pagal fizikos ir technikos žinių lygį nenusileido dabartinei, o gal net ir buvo gerokai pranašesnė. Faktas, kad aukščiausios žinių kastos nariai brahmanai privalėjo prisiminti daugybę matematinių ir fizikinių simbolių bei dydžių, nesuprasdami jų prasmės, liudija apie kažkieno bandymą išsaugoti ir perduoti į ateitį žinias iš praėjusios technologinės epochos. Ką gi, tam tikra prasme bandymas pavyko: mes bent jau žinome, kad neaprėpiamai tolimoje praeityje tokios žinios egzistavo ir neabejotinai turėjo praktinės reikšmės.

Nuo IV mūsų eros amžiaus pradžios intensyviai vystosi alchemija, kuri beveik tūkstantį metų civilizuotame pasaulyje buvo vienas iš svarbiausių mokslų. Visą tą laiką buvo ieškoma “filosofinio akmens”, kuris galėtų paversti auksu ne tik sidabrą, bet ir kitus netauriuosius metalus, pavyzdžiui, alavą. Juk nuo seniausių laikų žinomas padavimas, kad angelai, susituokę su Žemės moterimis, išmokė jas paversti “paprastus” metalus auksu. Apie tai kalbama Biblijos Būties knygoje ir Pranašo Enocho knygoje. Gal būtent čia ir glūdi alchemijos ištakos? O gal jos, kai ir šio biblinio padavimo ištakos, nueina gerokai toliau į “amžių tamsą”, į tuos laikus, kai Žemėje gyveno protingos būtybės, kurios mokėjo tikslingai paveikti cheminių elementų atomines struktūras taip, kad vienas elementas virstų kitu. (Beje, tokį vystymosi lygį yra pasiekusi ir šiuolaikinė branduolinė fizika).

Dar daugiau, yra pagrindo manyti, kad minėtos protingos būtybės ne tik paversdavo vienus elementus kitais, bet kūrė (ir naudojo) branduolinį ginklą. Ir ne tik branduolinį.

Senovės indų epe “Mahabharata” aprašomi kariniai veiksmai, kurie vyko prieš daug tūkstančių metų. Tarp įprastų tiems laikams senovinių mūšių epizodų yra scenų, kuriose nesunkiai galima atpažinti ... artilerijos, raketų, karinių lėktuvų, branduolinio ginklo naudojimą! Beveik iki XX a. vidurio šios scenos buvo laikomos fantastinėmis. Bet po atominių Hirosimos ir Nagasakio bombardavimų jų realumas tapo suprantamas bet kokiam Žemės gyventojui. Vienoje “Mahabharatos” knygoje - “Drona Parva” - pasakojama apie mūšį, kuriame sviedinių sprogimai, panašūs į didžiulius ugninius kamuolius, sukelia audras ir štormus, “nuginkluoja” ištisas armijas. Tokių sprogimų rezultatas - daugybė priešų karių kartu su ginklais, koviniais drambliais ir arkliais pakyla į orą, o galingas viesulas nuneša juos, tarsi sausus lapus nuo medžių. Čia aprašomas ir grybo formos debesies, būdingo termobranduoliniam sprogimui, atsiradimas. Jis lyginamas su gigantiško skėčio išsiskleidimu. Po šių sprogimų maistas pasidarydavo apnuodytas, likę gyvi žmonės susirgdavo, o ligos simptomai tiksliai atitinka svarbiausius spindulinės ligos simptomus - vėmimo priepuoliai, nuslenkantys plakai ir nagai, o paskui - mirtis. Būdinga detalė: tekstuose sakoma, kad tie, kurie buvo sprogimų poveikio zonoje, gali išsigelbėti, pašalinę nuo kūno paviršiaus visus metalinius daiktus, pasinėrę į upės vandenis ir kruopščiai nuplovus savo kūną. Tą patį žmonės turi padaryti ir su savo naminiais gyvūnais, jei nori juos išgelbėti. Taip yra aprašomas dezaktyvacijos procesas, kuris tokiais atvejais naudojamas ir mūsų dienomis.

Štai kaip “Mahabharatoje”, taip pat “Ramajanoje” - senovės indų epinėje poemoje sanskrito kalba - vaizduojami karinių veiksmų, naudojant branduolinį ginklą, ir jų pasekmių epizodai: "... Vienas vienintelis sviedinys sprogo su viską griaunančia jėga. Įkaitęs dūmų ir liepsnos, tokios akinančios, kaip 10 000 saulių, stulpas šovė į dangų keldamas didžiulį siaubą... Tai buvo nežinomas ginklas. Geležinis Žaibas, gigantiškas mirties pasiuntinys, pavertęs pelenais visus Vrishnios ir Andhako žmones. Jų kūnai baisiai apdegė. Jiems nuslinko plaukai, nukrito nagai, jų keramikos daiktai suskilinėjo be aiškių priežasčių, o visų paukščių apylinkėse plunksnos pabalo. Po kelių valandų visas maistas pasidarė užnuodytas... Gelbėdamiesi nuo šios ugnies, kariai puolė į upę, norėdami nuplauti save ir savo ginkluotę”.

Būtinas pabaigos žodis 

“Kilo galingas viesulas... Atrodė, kad Saulė priartėjo prie Žemės, liepsnų apimtas pasaulis įkaito. Drambliai ir kiti gyvūnai, deginami to ginklo energijos, lėkė kaip paklaikę, bandydami išsigelbėti... Net vanduo pasidarė toks karštas, kad degino visas gyvas būtybes, buvusias jame... Priešo kariai krito tarsi medžiai, kuriuos vertė iš proto besikraustanti ugnis, koviniai drambliai virto ant žemės ir baisiai staugė iš skausmo. Kiti gyvūnai, bandydami gelbėtis nuo ugnies, kaip paklaikę blaškėsi į visas puses tarsi degančiame miške. Arkliai ir vežimai, sudeginti šio ginklo energijos, buvo tarsi medžių, sudegusių per miško gaisrą, viršūnės...”

Vienoje “Mahabharatos” knygoje - “Karna Parva” - net pateikiami neregėto mirtį nešančio ginklo dydžiai: “Žudanti strėlė - kaip mirties vėzdas. Dydis jos - trys uolekčiai ir šešios pėdos. Jos galybė - kaip tūkstančiai Indros žaibų, ir ji naikina visa, kas gyva aplink”.

Žinoma, norint panaudoti branduolinį ginklą, reikia turėti priemones atgabenti jį arčiau tikslų, kuriuos planuojama sunaikinti. Sprendžiant iš “Mahabharatos” tekstų, senieji Indostano gyventojai tokias priemones turėjo. Epe yra daugiau kaip 230 posmų, kuriuose išsamiai ir gana realiai aprašomos raketų, lėktuvų konstrukcijos, taip pat kiti aparatai. Smulkiausiai aprašyti senoviniai lėktuvai - skraidančios mašinos -vimanai. Knygoje “Samaranhana Suthathra” lyginami įvairūs lėktuvų tipai, nurodomi kiekvieno pranašumai ir trūkumai, pateikiamos pakilimo ir skrydžio charakteristikos, nusileidimo būdai. Ypatingas dėmesys skirtas medžiagų charakteristikoms - konstrukcinių, tokių, kaip medis, lengvieji metalai ir jų lydiniai, taip pat medžiagų, naudojamų varomajai jėgai sukurti. Pastarosioms, kai bebūtų keista, priklauso ir gyvsidabris.

Štai kaip aprašomas vimano pakilimas: “Veikiant jėgoms, slypinčioms gyvsidabryje ir sukuriančioms varantį oro viesulą, žmogus, esantis mašinos viduje, gali nukeliauti į dangaus tolius... Su gyvsidabriu vimanas gali įgauti tokį galingumą, kuris nenusileidžia žaibo jėgai... Tą geležinį variklį su teisingai sujungtomis dalimis pripildžius gyvsidabrio, o viršutinę jo dalį tinkamai pakaitinus, jis ims kaupti galingumą, skleisdamas garsą, panašų į liūto riaumojimą... mašina akimirksniu atsidurs danguje ir iš ten atrodys kaip perlas”. “Ramajanoje” pasakojama, ką matė iš viršaus dievas Rama ir jo žmona Sita, skrisdami iš Šri Lankos į Indiją. Aprašyme tiek visokių smulkmenų, kurias autorius galėjo aprašyti tik tada, jei matė viską iš viršaus savo akimis. Be to, apie šį senovinį lėktuvą kalbama beveik šiuolaikine kalba: nesulaikomas savo judėjime, pasižymi neįtikėtinai dideliu greičiu, visiškai valdomas, turi patalpas su langais ir patogiomis sėdimomis vietomis. Abiejose epuose išreiškiamas ir susirūpinimas branduolinio ginklo panaudojimo pasekmėmis. “Mahabharatoje” yra vietų, kurias, nepaisant archaiškos kalbos ir patetikos, šiuolaikiniai kovotojai už pasaulį be branduolinio ginklo galėtų panaudoti savo lozungams: “Jūs, žiaurūs ir niekšingi, besimėgaujantys valdžia ir apsvaigę nuo jos, su jūsų Geležiniu Žaibu atnešite pražūtį savo tautai”.

O “Ramajana” įspėja: “Mirties strėlė turi tokią galią, kad gali per vieną minutę sunaikinti visą Žemę, o jos siaubingas garsas, sklindantis tarp ugnies, dūmų ir garų... yra visuotinės mirties pranašas”.

Knygoje “Badha Parva” pasakojama apie ekologines atominių bombų panaudojimo pasekmes: “Netikėtai atsirado medžiaga, panaši į ugnį, ir net dabar pūslelėmis pasidengę priekalnės, upės ir medžiai, taip pat
visokie augalai ir žolės virsta pelenais”.

Knygoje “Musala Parva” yra posmas apie prabudusį suvokimą, kad branduolinis ginklas yra pavojus visam pasauliui. Ten minimas savanoriško branduolinių galvučių atsisakymo ir jų sunaikinimo atvejis: “Po varginančių svarstymų Valdovas įsakė sunaikinti Geležinį Žaibą, padalinti jį į gabalus ir sumalti į miltelius. Pakvietė žmones... kad jie išmestų tuos miltelius į jūrą...”

Nemažai įvairių tautų senųjų tekstų fragmentų, kuriuose galimai aprašomas branduolinis ginklas, savo knygose “Prisiminimai apie ateitį”, “Atgal į žvaigždes”, “Praeities pranašas” ir kitose pateikė aistringas žemiečių paleokontaktų su ateiviais šalininkas Erichas fon Denikenas. Jis mano, kad tokį ginklą karuose su primityviais Žemės gyventojais naudojo aukšto išsivystymo ateiviai iš kosmoso. Tačiau mažai tikėtina, kad civilizuotiems ateiviams atėjo į galvą naudoti branduolinius ginklus prieš pirmykštes tautas, apsiginklavusias lankais ir strėlėmis. Net atmetus moralę ir etiką, protingi ateiviai tikrai būtų sumąstę, kad tai tiesiog ekonomiškai netikslinga. Juk tikriausiai panašiems atvejams jie turėjo ką nors paprastesnio, pigesnio...

Taigi greičiausiai numanomas branduolinis karas kilo ne tarp “kietų” ateivių iš kosmoso ir Žemės laukinių, o tarp žemiečių, kurie buvo
pasiekę maždaug dabartinį išsivystymo lygį, bent jau karinėje techninėje sferoje. Ir kilo baisi tragedija ne tik Indostano pusiasalyje - ji apėmė visą Žemės rutulį. Šiuolaikiniams žemiečiams kol kas pavyksta išvengti branduolinio košmaro, o štai mūsų tolimiems protėviams nepavyko...

Dar vienas pabaigos žodis: “Gal tai graikiška ugnis”?

Kai kurie mokslininkai mano, kad “Mahabharatoje” aprašytas panaudojimas ginklo, kuris savo naikinančiu poveikiu labai primena atominį, o Mohendžo Daras net vadinamas senojo pasaulio Hirosima, nes ten neva rasti griuvėsiai su aukštos temperatūros poveikio ir smūginės sprogimo bangos pėdsakais. Rasti Mohendžo Daro gyventojų skeletai, kai kurių tyrinėtojų nuomone, liudija, kad jų žūtis buvo netikėta. Kartu prisimenami Biblijoje minimi senovės miestai Sodoma ir Gomora, kuriuos dievas akimirksniu sunaikino dėl juose vyravusio ištvirkavimo ir dvasinio nuosmukio.

Iš kur senovėje atsirado branduolinis ginklas? Žinoma, kad jį atvežė į Žemę ateiviai. Hipotezės apie mūsų tolimų protėvių ir ateivių iš kitų planetų paleokontaktus įgauna tam tikrą materialų patvirtinimą.

Tačiau kai kurie sąžiningi autoriai teisingai teigia, kad keistos prigimties aukštos temperatūros poveikio pėdsakų randama ir Babilonijos (šiuolaikinio Irako teritorija), Hatušo (Turkija) senųjų miestų bei tvirtovių griuvėsiuose, taip pat kitose vietose. Tai nejaugi senovėje beveik visoje Žemėje siautėjo branduolinis karas? Skeptiškai nusiteikę mokslininkai bando paaiškinti visa tai proziškiau, negu totalinis branduolinis ateivių karas prieš žemiečius - akmeniniais kirviais apsiginklavusius aborigenus. Tvirtovių sienų aplydymas aiškinamas tuo, kad senovėje statyboms būdavo panaudojami akmenys-vulkaninės bombos, kurias išspjaudavo vulkanai. Tačiau toks aiškinimas irgi gana neįtikinamas, nes, pavyzdžiui, hipotezė apie vulkanines bombas nebuvo patvirtinta geologiškai, kaip ir mūsų amžininko rusų profesoriaus M. Dmitrijevo hipotezė, kad Mohendžo Daro tragedija galėjo nutikti dėl ypatingo proceso atmosferoje, dėl kurio susidarė ir sprogo taip vadinamieji juodieji žaibai. Iš vėlesnių istorinių šaltinių mus pasiekė žinios apie taip vadinamąją “graikišką ugnį”. Rytų Romos imperijos armija, kuri net tūkstančiu metų pergyveno Vakarų Romos imperiją, buvo apginkluota kažkokiu supergalingu ginklu, kuris buvo vadinamas “graikiška ugnimi”. Kai kurie istorikai tvirtina, kad iš esmės “graikiškos ugnies” dėka Bizantijos armija (taip dar buvo vadinama Rytų Romos imperija) sugebėjo atlaikyti barbarų ordų, kurios sunaikino jos vakarinę sesę, antpuolius. Beje, Kijevo Rusios metraščiai aprašo Kijevo kunigaikščio Igorio pralaimėjimą. Jo laivyną sunaikino bizantiečiai su ta pačia “graikiška ugnimi”.

Iki šiol bendrai paplitęs buvo požiūris, kad “graikiška ugnis” - tai kažkoks degus mišinys, kuris buvo naudojamas su primityviu liepsnosvaidžiu. Vienas Bizantijos imperatorius savo įpėdiniui rašė, kad “graikiškos ugnies” paslaptis Konstantinopolio valdovus pasiekė iš amžių glūdumos, ir jei kas nors iš užsienio valdovų kamantinės jį, iš kur, atseit, gavote ją, reikia atsakyti, kad tai “dievo angelo dovana”.

Gerai, manysime, kad būtent su “graikiška ugnimi” buvo sunaikintos visos minėtos senovinės tvirtovės ir miestai. Bet iškart kyla logiška pastaba - degus mišinys gali aplydyti tvirtovės akmenis, bet tikrai negali sukelti galingos smūginės bangos ir juo labiau siaubą keliančio triukšmo.

Mus pasiekė nelemtojo bizantietiško superginklo receptūra. “Graikišką ugnį” sudarė lengvos naftos frakcijos, medienos terpentinas ir .... negesintos kalkės. Negesintos kalkės yra visai nedegi medžiaga, ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuprantama, kodėl jos įėjo į minėtą receptūrą. Tačiau būtent jose, matomai, ir slypi “graikiškos ugnies” paslaptis. Tą “graikišką ugnį” drąsiai galima laikyti “senovės atomine bomba”.

Iš tikrųjų “graikiška ugnis”, akivaizdu, buvo ne degiojo mišinio liepsnosvaidžiams analogas, o taip vadinamais “plataus sprogimo sprogmenimis” arba “vakuumine bomba”. Aviacinėje bomboje, artilerijos sviedinyje yra speciali skysta pirotechninė receptūra, kurią, pataikius į taikinį, susprogdina nedidelis užtaisas, ir ji virsta aerozoliniu debesiu, susimaišydama su aplinkinio oro deguonimi. Paskui, panaudojant specialų antrinį detonatorių, susidaręs aerozolinis debesis po tam tikro nustatyto laiko sprogsta. Tokių sprogmenų galingumas 10-15 kartų didesnis už paprastų tokios pačios masės ir tokių paties kiekio sprogstamosios medžiagos sprogmenų galingumą. “Vakuuminė bomba” taip pat naikina gyvąją priešų jėgą, kuri slepiasi požeminėse slėptuvėse ir blindažuose.

Pirmą kartą “vakuuminę bombą” kovinėmis sąlygomis panaudojo JAV 1983 metais Libane. Liudininkai pasakojo, kad daugiaaukštis namas Beirute buvo tarsi su gigantišku plaktuku sukaltas į žemę, o gyventojai, kurie slėpėsi namo rūsyje, visi iki vieno buvo negyvi. Grįžkime prie “graikiškos ugnies”. Iš tikrųjų, į jau minėtą “graikiškos ugnies” receptūrą įpylus vandens, negesintos kalkės reaguoja su vandeniu; šio proceso metu išsiskyrusi šiluma paverčia lengvas naftos frakcijas ir medienos terpentiną garais, taip sudaro aerozolinį debesį. Reikia tik iššauti į jo pusę strėlę su degančiu antgaliu, ir įvyksta galingas sprogimas.

Tik įsivaizduokite - priešų armija apgulė senovės Indijos miestą Mohendžo Darą, aplink miesto tvirtovės sienas stovi dešimtys mėtomųjų katapultų, kurios mėto molinius indus su “graikiškos ugnies” analogu, į juos prieš šūvį įpila nedidelį kiekį vandens. Moliniai indai su pragaro mišiniu, dar nenuskridę iki žemės, sprogsta dėl staigiai susikaupusių vandens garų, virsdami aerozoliniais debesimis. Šimtai aerozolinių debesų susimaišo į vieną didelį, į jį iššaunamos uždegtos strėlės, ir siaubingas sprogimas paverčia klestintį miestą ugnies aplydytais griuvėsiais. Kuo ne “senovės atominė bomba”! Beje, dabar atsirado nauja biblinių miestų Sodomos ir Gomoros žūties versija. Juos neva sunaikino sprogęs mišinys iš oro ir didelio sieros vandenilio kiekio, kuris išsiveržė į paviršių dėl stipraus žemės drebėjimo. Tačiau yra ir kita legendinio įvykio hipotezė.

Sodoma ir Gomora garsėjo baisiais ištvirkavimais. O jei kažkokie religiniai fanatikai slapčiomis atvežė į šiuos miestus didelį kiekį pragariško mišinio, panašaus į “graikišką ugnį”, kartą naktį pripylė į užmaskuotus indus su mišiniu vandens, greitai pasitraukė į aplink miestus buvusias aukštumas ir iššovė į susidariusį milžinišką aerozolinį debesį degančias strėles?.. Taip ir aprašė vėliau senovės graikų istorikas Strabonas savo “Geografijoje” ugnies nusvilintas uolas ir pelenus legendinių Sodomos ir Gomoros rajone.

Laikui bėgant, senieji žmonės prarado “graikiškos ugnies” panaudojimo paslaptį, taip greičiausiai nutiko ir su bizantiečiais, o mus pasiekė keistas receptas iš lengvų naftos frakcijų, medienos terpentino ir visiškai nereikalingų degiajame mišinyje negesintų kalkių miltelių. Ir tik XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje rusų ir amerikiečių ginklininkai iš naujo išrado “plačios apimties sprogimo šaudmenis”, arba tą pačią “graikišką ugnį” - “dievo angelo dovaną”.

P komentaras: tiesa slypi kažkur anapus, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...